BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Jei jūsų sklype yra tvenkinys

vetytaametyta ● 2009-07-16


Jei jūsų sklype yra tvenkinys, nereikia atsisakyti minties, kad jame galima įveisti žuvų. Gyvos žuvys nuosavame vandens telkinyje savininkams suteikia daug malonių akimirkų…

Tvenkinio, kuriame planuojate veisti žuvis, įrengimas susideda iš trijų svarbių dalykų: įrengimo, vandens augalijos pasodinimo bei gyvų organizmų užveisimo ir, savaime suprantama, žuvų įveisimo.

Užsiimant žuvininkyste tvenkiniuose, didelę reikšmę turi dugno parengimas, kadangi nuo tvenkinio būklės priklauso jo eksploatavimo sąlygos, produktyvumas ir kiti efektyvios žuvininkystės faktoriai. Dugnas turi būti švarus, jame neturėtų būti šiukšlių, stambių šiekštų, medžių kamienų ir pan., nes jų buvimas ne tik sumažina produktyvų žuvų penėjimo plotą, bet ir trukdo jas gaudyti, be to, sunku kovoti su užžėlimu ir vandens tvenkinių ligomis.

Įrengiant tvenkinius mūsų kraštuose, vienas iš svarbiausių reikalavimų yra minimalus 1,5 - 2,0 metrų gylio neužšąlančio vandens sluoksnis. Jei jis mažesnis, žiemos metu žuvims gali trūkti deguonies, pasekmė - žūsta žuvys. Pagilinus tvenkinį iki 3,5 - 4 metrų, padidėja jo apimtis, ir, savaime suprantama, produktyvumas. Seklumos zonos yra būtinos, nes jose gyvena jaunos žuvys ir dauginasi vandens augalai, o tarp jų vasaros metu stipriau sušyla vanduo, geriau auga vandens augalija, mailius ten maitinasi ir augina svorį. Tokių zonų plotas neturėtų viršyti 15 - 20 proc. viso vandens paviršiaus ploto.

Kai kurios žuvys yra gana kaprizingos, kitos, atvirkščiai, labai gerai jaučiasi „gatvės” sąlygomis, ir jei jūsų tvenkinys yra pakankamai didelis ir gilus, gali ten net peržiemoti.

Beveik visi vandens telkiniai, įrengti šalia šiuolaikinių užmiestyje esančių namų, yra dirbtiniai, t.y. sukurti žmogaus. Skirtingai nei natūralūs tvenkiniai, kuriuose yra susikūrusi uždara biosfera, žuvys veisiasi jau daug metų, dirbtiniuose vandens telkiniuose žuvų įveisimas  atliekamas žmogaus rankomis. Privalumai: biologinė aplinka planuojama iš anksto ir formuojama viso sezono metu, be to, ji apima tas vandens faunos dalis, kurių pageidaujate, ir kurios šiame regione greičiausiai negalėtų atsirasti natūraliu būdu.

Peržiūrėkime vandens telkinių tipus ir žuvų įveisimo juose variantus.
Japoniski karpiai
Dekoratyviniai vandens telkiniai. Į tokius telkinius parenkamos būtent dekoratyvinės žuvys. Pavyzdžiui, japoniškuose soduose, atsižvelgiant į ilgaamžes tradicijas, veisiamos auksinės žuvelės. Paprastai atrenkamos ryškių, vandenyje pastebimų, veislių žuvys. Mūsų sąlygomis dekoratyviniuose tvenkiniuose labiau tinka šiuo metu ypač populiarūs japoniški karpiai, tvenkiniams skirtos auksinių žuvelių rūšys, o žinovai gali įsiveisti rusiškąjį eršketą, kurio stambi ir faktūrinė spalvinė gama iš karto atkreipia dėmesį - jis tvenkinyje yra labai gerai matomas.

Sportinės žūklės mėgėjams skirti vandens telkiniai. Žvejojama žuvis turi atitikti žvejo instinktą ir azartą, todėl šiuo atveju mes renkamės vidutinę ir stambią žuvį: karpius, karosus, baltuosius amūrus, eršketus, lydekas. Ypatinga prabanga - žieminė žūklė, galėtumėte „medžioti” upėtakius! Jei žvejojate su draugų kompanija ir trokštate nustebinti savo svečius - į vandens telkinį paleiskite amerikinį kanalų šamą arba afrikinį šamą plėšiką.

Visos šios žuvų rūšys atitinka du pagrindinius reikalavimus - jos yra pakankamai didelės ir sugautos žvejui turi tam tikrą vertę. Jei mėgstate žvejoti, tai malonumas garantuotas.

Natūralūs vandens telkiniai, kuriuose iš pat pradžių susidaro gamtinio vandens telkinio analogas, apibūdinami kaip visiška gamtinės vandens aplinkos kopija. Kad žuvys normaliai veistųsi, augtų ir daugintųsi, reikia teisingai jas įveisti. Tokiuose vandens telkiniuose įveisiamos kelios žuvų rūšys (maišytas įžuvinimo tipas), paprastai tai būna ešeriai, lydekos, karosai, karpiai, baltieji amūrai, šamai, kuojos. Šiame „rinkinyje” puikia dera dugninės ir plėšriosios žuvys, o tai suteikia sąlygas natūraliomis sąlygomis gyvuoti visoms floros ir faunos rūšims.

Žuvų rūšys, tinkamos įveisimui tvenkiniuose
Karpis
Karpis. Pati paprasčiausia ir kainos atžvilgiu pigiausia žuvis - paprastasis karpis. Tai tipiška šiltavandenė žuvis, šeriama, kai vandens temperatūra ne žemesnė kaip 14°C. Intensyviausiai maitinasi, kai vandens temperatūra pasiekia 23-29C. Kai temperatūra  žemesnė ar aukštesnė,  karpių maitinimosi intensyvumas krenta, o 3-4°C temperatūroje iš viso liaujasi. Maitinimosi intensyvumas ir karpio augimas labai priklauso nuo vandenyje esančio deguonies kiekio. Kai vandenyje yra pakankamai deguonies, labai padidėja žuvų gyvybingumas, jos daugiau ėda, geriau įsisavina maistą. Vidutinio maistingumo ežeruose metiniai karpiai sveria 15 - 500 g, dvimečiai - 150 - 1000 g, trimečiai - 250 - 3000 g.

Karpis turi daug ūkiškai naudingų savybių - jis gana nereiklus aplinkos sąlygoms, neišrankus maistui, greitai auga, jo mėsa yra pakankamai riebi. Dirbtiniuose vandens telkiniuose dažniausiai veisiamos būtent šios žuvys. Karpiai - visaėdė žuvis, minta gyvūninės ir augalinės kilmės organizmais. Suaugęs karpis ėda vabzdžių lervas, vandens augalus, moliuskus, vėžius, sliekus ir kitus smulkius organizmus, o taip pat ir dirbtinius pašarus.
Karpis
Tai stambi žuvis, pasiekianti daugiau nei 7 kg masę, o jos ilgis gali siekti 70 - 80 cm. Karpiai turi tvirtą, pailgą, pakankamai aukštą kūną, šiek tiek sustorėjusį priekinėje dalyje ir padengtą stambiais geltonai - auksiniais žvynais. Žvynų spalva, priklausomai nuo karpių gyvenamosios vietos, gali kisti. Žuvies nugara paprastai būna tamsi, netgi juoda, turinti geltoną atspalvį, šonai gelsvi, pats pilvas šviesus. Nugaros pelekas - tamsiai pilkas, pilvo, krūtinės ir analiniai pelekai - šviesiai pilki, turintys violetinį atspalvį, uodegos pelekas - raudonai rudas.

Prieš nerštą žuvys telkiasi sekliose, dumbliais apaugusiose vietose. Karpiai neršia rytais, po tylių ir šiltų naktų, kai vandens temperatūra siekia +18-20°C. Ikrus karpiai paprastai išleidžia ant negiliai augančių augalų. Tuo metu jie yra labai aktyvūs: iššoka virš vandens, pradeda stipriai tekšentis.
Karosas
Karosas. Karosai taip pat yra vieni iš pačių paprasčiausių mūsų vandens telkinių žuvų. Tvenkiniuose sutinkamos dvi karosų veislės: paprastasis (arba auksinis) ir sidabrinis karosai. Auksinis karosas paprastai turi tamsią nugarėlę, tamsiai auksinius šonus, o jo pilvas yra šviesus. Sidabrinis karosas turi sidabrinių atspalvių, jo pilvas yra beveik juodas.

Suaugęs auksinis karosas maitinasi tik dugniniais bestuburiais: uodo truklio lervomis, lašalų lervomis ir kitais gelmės atstovais (t.y. vandens telkinio dugne gyvenančiais organizmais). Sidabrinio karoso mityboje labai didelę reikšmę turi smulkūs bestuburiai ir vandenyje gyvenantys dumbliai (planktonas).

Auksinis karosas auga pakankamai lėtai, sidabrinis - šiek tiek sparčiau, tačiau ir jis auga kur kas lėčiau nei kultūrinių veislių karpiai. Vidutinio maistingumo ežeruose metiniai auksiniai karosai sveria 6 - 8 g, dvimečiai - 50 - 60 g, trimečiai - 100 - 110 g.

Sidabriniu karosu gali susidomėti žvejai, nes tai - puikus karpių masalas. Auksinius karosus reikėtų gaudyti šiek tiek atsargiau, kadangi jie konkuruoja su karpiais ir žymiai lėčiau auga.

Paprastojo karoso kūnas yra pakankamai aukštas, galva maža, ilgas nugaros pelekas, ūselių jis neturi. Paprastai jo nugara yra tamsiai rudos spalvos, turinti žalsvą atspalvį; šonai tamsiai auksiniai, kai kada įgaunantys raudonai varinį atspalvį, poriniai pelekai būna rausvi. Skirtingomis sąlygomis šie karosai auga taip pat skirtingai. Auksinis karosas palankiomis sąlygomis gali pasiekti iki 40-45 cm ilgį ir net iki 3 kg svorį, tačiau  500 - 600  g sveriančios žuvys jau laikomos pakankamai neblogu laimikiu.
Karosas
Karosai išsiskiria tuo, kad jie labai mėgsta dumblinus vandenis.

Karosų mailius minta planktonu. Suaugusio karoso maisto racioną sudaro tiek augalai, tiek ir gyvūnai - vabzdžių lervos, moliuskai, jauni meldų ūgliai, dubliai. Karosai labai intensyviai minta vasarą, o žiemą jų maitinimasis nutrūksta.

Ketvirtais metais karosas jau laikomas pusiau suaugusiu. Patinėliai subręsta truputį anksčiau nei patelės. Auksiniai karosai neršia, kai vandens temperatūra aukštesnė nei 14°C, paprastai 17 - 18°C ar aukštesnėje temperatūroje. Nerštas grupinis, pakankamai triukšmingas ir ilgas. Jis gali prasidėti gegužės mėnesį ir tęstis iki rugpjūčio. Sidabrinis karosas paprastai neršia šiek tiek vėliau nei auksinis. Ikrai išleidžiami porcijomis, dažniausiai per 3 kartus, kas 10 ar daugiau dienų, vystosi ant vandens augalų, prie kurių prisiklijuoja, kai patelė juos paleidžia į vandenį. Auksinio karoso veislumas siekia iki 300 tūkstančių ikriukų, sidabrinio - beveik iki 400 tūkstančių ikriukų.

Auksinis karosas yra labai atsparus, išgyvena net tada, kai nepalankiomis sąlygomis visos kitos žuvys žūsta. Žiemai karosas paprastai įsirausia į dumblą, į 70 cm gylį ir išlieka gyvas net tuomet, kai vandens telkiniai įšąla iki pat dugno, o pavasarį atsistato visos jo gyvybinės funkcijos. Neatlieka maitinimosi ir neršimo funkcijų. Šiek tiek pašalus pasitraukia į gilesnes vietas.

Suaugusios žuvys minta vandens augalais, šiek tiek mažiau - dumbliais. Auksinio karoso maitinimosi intensyvumas labai priklauso nuo sezono, nes didžiausias maitinimosi aktyvumas pastebimas vasarą, o žiemą jis nutrūksta.
lt.wikipedia.org
Plačiakaktis. Plačiakakčiai - karpinių šeimos žuvys didele galva. Tai stambios žuvys, jų masė gali siekti 16 kg, o ilgis iki 1 metro.

Baltasis plačiakaktis (lot. Hypophthalmichthys molitrix, vok. Silberkarpfen) - karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Baltasis plačiakaktis tvenkinių polikultūroje užima antrą vietą po karpio; tai būriais plaukiojanti, šilumą mėgstanti žuvis, optimalioje temperatūroje- virš 26°C - pasiekia 30-40 kg svorį, subręsta 7 - 8 -aisiais metais, minta fitoplanktonu.

Lydeka. Tvenkinio kultūroje lydeka vertinga ne tik dėl skanios mėsos, bet ir tuo, kad padidina žuvų (karpių, karosų ir kitų) produktyvumą, nes suėda jų mitybos konkurentus (dažniausiai kenkėjas, o taip pat ir ligotas žuvis). Tokiu būdu gaunamas kitų žuvų prieaugis dažniausiai būna net didesnis nei pačių lydekų prieaugis. Lydekos labai aktyviai naikina dėles ir moliuskus (šie platina infekcijas).

Lydekos kūno forma yra strėlės pavidalo, didelė galva, pailginta, turinti ištęstus ir plokščius nasrus. Spalva - pilkai žalsva, nugara šiek tiek tamsesnė, šonai šviesesni, išmarginti rusvomis dėmėmis, kai kada susiliejančiomis su tamsiomis skersai einančiomis juostomis ir baltu pilvu. Neršia anksti pavasarį ant potvynių apsemtų augalų. Vislumas 10-200 tūkstančių ikrelių.

Suaugusi lydeka minta kitomis žuvimis: rainėmis, gružliais, kiršliais, vėgėlėmis, ešeriais, kuojomis, ypač jaunomis. Lydekos racione galima rasti viso vandens telkinio gyvūnų. Didžiuliai nasrai lydekai leidžia praryti grobį, kurio ilgis gali siekti 70 proc. pačios plėšrūnės ilgio.

Baltasis amūras (lot. Ctenopharyngodon idella), karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai.  Vardą gavo nuo upės pavadinimo. Baltasis amūras tvenkinio polikultūroje atlieka melioratoriaus funkciją, jis greitai auga, jo masė siekia 35 kg, o ilgis iki 130 cm.

Lytinė baltojo amūro branda pasibaigia 3-5 - aisiais metais, centrinėje klimatinėje zonoje - 9 - 10 - tais gyvenimo metais. Vislumas - iki 700 tūkstančių ikriukų. Vislumas - 100-800 tūkstančių ikrelių.

Kūnas yra pailgas, iš šonų beveik nesuspaustas, padengtas tankiais žvynais. Jo nugara yra žalsvai pilka, šonai šviesūs turintys auksinį atspalvį, pilvas švelniai auksinis. Akių rainelė aukso spalvos. Nugaros ir uodegos pelekai tamsūs, visi likę - šviesūs. Išoriškai baltasis amūras labai panašus į juodąjį amūrą, skiriasi tik šviesesne spalva ir kandžių (dantų) forma.

Ėsdama vandens augalus, ši žuvis ne tik labai greitai augina savo masę, bet ir pagerina hidrologinį vandens telkinių režimą, juose valydama nereikalingą augmeniją, tuo pačiu skatindama augti kitų žuvų mitybos bazę. Vasarą amūrai labai intensyviai maitinasi, per dieną suėsdami beveik tiek pat, kiek sveria patys. Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai į natūralius vandens telkinius įleidžiamos trimetės ar vyresnės žuvys. Baltasis amūras nereiklus vandenyje esančiam deguonies kiekiui, atsparus infekcijoms bei ligoms. Auginami tvenkiniuose, baltieji amūrai yra visaėdės žuvys, labai noriai ėda įvairią vandens augmeniją, augalinį pašarą (daržoves, jų lupenas, išspaudas) bei gyvulinės kilmės pašarą (smulkias žuvis, sliekus, vabzdžių lervas).

Per 2-3  metus tvenkiniuose gerokai paspartėja aukštesnių vandens augalų augimas, tuo pačiu padidėja mitybos bazė, todėl pirmais tvenkinio gyvavimo metais nevertėtų į juos įleisti amūrų. Šios žuvys labai lengvai pereina prie maitinimosi kombinuotaisiais pašarais, nors amūrams, skirtingai nei karpiams, šis pašaras nelabai tinka, nes ilgainiui žuvys pradeda sirgti, atsiranda patologinių pažeidimų.

Juodasis amūras. Gamtoje juodieji amūrai dažniausiai yra vienišiai, labai retai laikosi grupėmis po keletą, neformuoja visos bandos kaip baltasis amūras. Nedidelėmis grupelėmis plaukioja tik jaunos 5 - 6  metų žuvelės. Suaugusios  dvylikos ir daugiau metų žuvies ilgis gali siekti 100 cm, svoris 30 - 32 kg. Juodasis amūras neršia tokiuose pat lyguminėse upės vietose kaip ir visos kitos nenatūraliai laikomos žuvys, o vandens temperatūra turėtų siekti 25 - 30°C. Reproduktoriai turi būti ne jaunesni nei 7 metų amžiaus, ilgis - ne mažiau 60 cm. Po  to, kai iš ikriukų išsivysto mailius, jis laikosi įlankose ir užliejamose vietose, ir tik rudenį,  atslūgus vandeniui, žiemojimui išplaukia į vagą, tačiau tai būdinga ir kitoms „naminėms žuvims”. Iki tol, kol juodasis amūras pasiekia 10 - 12 cm ilgį, jis maitinasi planktonu. Vėliau pamažu pereina prie suaugusių žuvų mitybos gėlavandeniais organizmais. Suaugęs juodasis amūras nuo vandens telkinių dugno surenka moliuskus, kurie yra jo mitybos pagrindas. Be įvairiausių moliuskų rūšių, juodieji amūrai minta vandeniniais vabzdžiais ir jų ore skraidančių vabzdžių lervomis, rinkdamas juos nuo dugno.

Kitos žuvų rūšys
Upetakis
Ežerinis upėtakis. Labai greitai auga ir idealiai tinka veisimui, pasiekia metro ilgį (kartais net ir daugiau) ir 20 kilogramų svorį. Gyvena iki 20 metų. Tai plėšri žuvis, ji minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir jų lervomis.

Ežerinis upėtakis gyvena ežeruose, kuriuose vanduo yra šaltas, švarus ir skaidrus. Jo kūnas lankstus, kampuotas, tamsus, nugara turi sidabrinį atspalvį, sidabriškai pilkas šonuose, pilvo dalyje daug tamsių dėmių, pats šviesus, lengvai rožinio atspalvio.

Neršia vėlų rudenį, antroje spalio - lapkričio pusėje, neršimas vyksta upėse (kai kada pačiuose ežeruose), patelės žvirgždo grunte rausia lizdus. „Vestuvinis apdaras” labai ryškus: sidabrinė patelių šonų ir pilvo spalva pasikeičia į tamsiai pilką, o patinėliams atsiranda oranžinių juostų ir ryškių dėmių, nugaros pelekai patamsėja, patinėlių pilvo pelekai nusidažo ryškiai oranžine arba ryškiai rausva spalva.

Vaivorykštiniai upėtakiai (Salmo gairdneri rich). Vaivorykštiniai upėtakiai yra gėlavandenė plienagalvės lašišos forma. Upėtakio kūnas, kaip ir visų rūšių lašišų, labai gerai prisitaikęs nugalėti stiprią srovę. Kūno spalva keičiasi priklausomai nuo grunto, vandens skaidrumo ir kitų aplinkos faktorių. Papilvė paprastai būna sidabriškai balta, o nugarėlė žalsva. Ant kūno ir pelekų yra gausybė tamsių dėmelių. Vaivorykštinis upėtakis pavadinimą gavo dėl savo raudonai - avietinės juostos, kuri suaugusioms žuvims eina išilgai jų šoninės linijos.

Upėtakiai yra šaltųjų vandenų žuvys. Joms reikalingas švarus ir skaidrus vanduo. Optimalūs aplinkai, kurioje jie gerai auga ir veisiasi, reikalavimai: vandens temperatūra 14-20°С ir 7-8  kg/l deguonies kiekis. Upėtakiai vengia labai apšviestų plotų, slepiasi šešėliuose, neria į gilumą. Ilgas buvimas šviesoje upėtakiams kenksmingas, o ikriukai ir mailius šviesoje žūsta. Todėl upėtakiai aktyvesni apsiniaukusiomis dienomis bei rytinėmis ir vakarinėmis valandomis. Natūraliuose vandens telkiniuose upėtakiai pasiekia 40-50 cm ilgį ir 0,8-1,6 kg svorį. Tvenkiniuose ir specialiose veisyklose, nuolat šeriami dirbtiniais pašarais ir papildomai mintantys natūraliu maistu, jie gali pasiekti 6-8  kg svorį. Vaivorykštiniai upėtakiai gyvena ne daugiau kaip 11-12 metų. Ežerinėje žuvininkystėje šias žuvis galima panaudoti kaip vieną iš polikultūros elementų -  biologinį melioratorių. Ji labai greitai auga ir turbūt geriausiai iš visų žuvų utilizuoja pašarus.
Ersketas
Sibirinis eršketas. Eršketo išvaizda specifinė, jo neįmanoma supainioti su jokia kita žuvimi. Eršketo verpstės formos kūnas iš priekio atrodo ištęstas, lyginant su nedideliais, kūgio pavidalo nasrais, horizontali burna yra apačioje. 

Uodegos peleko viršutinė mentė yra matomai didesnė už apatinę. Ant kūno gerai matomos penkios kaulinių plokštelių eilės.

Eršketo spalva nėra ryški: nugara ir pelekai - tamsiai rudos spalvos, papilvė - žalsvai balta. Labai retai galima aptikti pilkos su melsvu atspalviu spalvos eršketų.

Ersketas Eršketas

Menkė. Menkės yra būriais gyvenančios žuvys, nors labai stambūs individai laikosi atskirai.
Menke
Kūnas - saikingai pailgas, sidabriškai pilka nugara, sidabriniai “paauksuoti” šonai, balta papilvė, gelsvos akys, uodegos pelekas tamsus, visi likusieji raudonai avietinės spalvos, nedidelė įkypa burna. Jaunų menkių spalva sidabriškesnė nei suaugusių, joms augant nugaros stipriai tamsėja, papilvė ir šonai lieka sidabriniai, o pelekai įgauna vis ryškesnę spalvą.

Pirmenybę teikia upėms, pratekamiems ežerams ir panašiems vandens telkiniams. Veisiasi ramiuose vandenyse ir akivaruose, žemiau rėvų esančiose duobėse, kur yra nedidelė srovė, taip pat po nusvirusiais krūmais, stiprios srovės ir ramaus vandens riboje, netoli upių žiogių, naktimis išplaukia į atabradus turinčius smėlio - žvirgždo, molio gruntą.

Menkės mityba yra pakankamai įvairi: jaunos žuvelės maitinasi zooplanktonu ir dubliais; vyresnės žuvys minta įvairiais augalais, moliuskais, į vandenį įkrentančiais vabzdžiais, sliekais, o kai kada net mažomis žuvytėmis. Menkės pakankamai greitai auga, jos ilgis siekia iki 70 cm, masė 8 kg. Pusiau subręsta 4-6 - aisiais gyvenimo metais. Menkės neršia pavasarį, kai vandens temperatūra pakyla aukščiau 6°С, ikrus deda ant akmenų arba augalų, jų vislumas yra pakankamai didelis ir svyruoja nuo 39 iki 114 tūkstančių ikriukų.

Žuvų maitinimas

Tvenkinyje padidinus žuvų tankį (o sportinėje žūklėje tai vienas iš svarbiausių sėkmės dėmenų), natūrali tvenkinio mitybos bazė nebesugebės užtikrinti normalaus žuvų maitinimo ir augimo, o tai gali lemti ligų atsiradimą, netgi žuvų išdvėsimą. Tik papildomai maitinant žuvis, galima žymiai padidinti jų kiekį, tuo pačiu išlaikant normalias jų augimo sąlygas. Žuvų racionas turi apimti įvairias augalinės ir gyvūninės kilmės pašarines medžiagas, kurios turėtų visas reikalingas maistines medžiagas. Šiuo metu yra ypatingai daug rūšių kombinuotųjų pašarų, kurie, esant natūralaus pašaro trūkumui, visiškai aprūpina žuvis maisto medžiagomis.

Sudarant racioną, labai svarbu teisingai apskaičiuoti pašarų kiekį, nes permaitintos žuvys tiesiog nekreips dėmesio į masalą, o tai gerokai sumažins jų gaudymo sėkmę. Jei bus maitinamos nepakankamai, bus mažos ir neturės prekinės išvaizdos. Kombinuotųjų pašarų receptus ir jų kiekius, priklausomai nuo žuvų kiekio, jų sudėties, metų laiko ir kitų faktorių, būtina pakankamai dažnai keisti.

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Jei jūsų sklype yra tvenkinys"

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Gruodis 2019
P A T K P Š S
« Bir    
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031