BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Vieną rytą besiparkuodama prie VCUP’o, apstulbau pamačiusi žydinčius medelius - buvau girdėjusi, kad kažkur mieste buvo sodinamos sakuros, bet tikslios vietos nežinojau, ir dešimtis kartų pravažiavau, praėjau pro šią vietą. O dabar gausiai apsipylusių žiedais jų nepastebėti neįmanoma… Šįryt nusprendžiau pabėgioti ten ir pasiėmiau fotoaparatą - juk tas žydėjimas ilgai nesitęs… 

 

O čia - lietuviškos vyšnios/obelys/ slyvos (? :-) )

Anketa: Atsakyk į klausimus ir laimėk 25 Lt vertės kuponą!

Be autoriaus sutikimo kopijuoti draudžiama

Rodyk draugams

Technogeninis vandens telkinių užterštumas naftos produktais, ūkinėmis - buitinėmis ir pramoninėmis atliekomis, sukelia natūralios vandens ekosistemos gyvybinės veiklos sutrikimus, jo eutrofikaciją, biologinės įvairovės sumažėjimą, prie tokio vandens telkinio yra nemalonu leisti laisvalaikį, jis tampa pavojingas pakrantės ekostitemoms. Šie teršalai kaupiasi vandens telkinių dugno nuosėdose. Vasaros sezono metu dugno nuosėdos sušyla, o dumblo mikroorganizmai atpalaiduoja šias medžiagas, kurios labai greitai sukelia mikroskopinių dublių žydėjimą. Gausus dumblių žydėjimas lemia greitą biogeninių medžiagų atsargų išnaudojimą, o tai sukelia masinį mikroskopinių dublių žuvimą, nes jiems nebepakanka biogeninių maisto medžiagų. Per trumpą laiką supuvus dideliam dumblių organinių medžiagų kiekiui, vandenyje ryškiai sumažėja vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija, o tai lemia masinį žuvų išmirimą, bei vandens užrūgimą. Be to, dėl mėlynųjų dumblių pradėjus žydėti tvenkinio vandeniui, vandens telkinys tampa pernelyg nuodingas daugeliui jame gyvenančių organizmų.

Tradiciniai kovos su biogeniniais teršalais būdai yra labai brangūs, o ir ne visada galima juos naudoti. Tvenkinių ir nedidelių ežerėlių atstatymui paprastai yra naudojamas mechaninis valymas: iš pradžių išpumpuojamas vanduo ir tada mechaniškai pašalinamos dugno nuosėdos, po to dugnas yra išklojamas specialiu, vandeniui atspariu moliu - jei yra būtina, dugnas yra padengiamas smėliu ir žvirgždu, po to vandens telkinys iš naujo yra pripildomas vandeniu. Šis labai brangus, tačiau radikalus metodas, turi labai daug trūkumų. Daugelio vandens telkinių tiesiog negalime tokiu būdu valyti, nes kartais yra tiesiog neįmanoma išsiurbti viso vandens iš didelio ežero arba iš ežero, kurį papildo požeminiai šaltiniai, o kai kada tiesiog negalime naudoti sunkiasvorės technikos, nes vandens telkiniai yra senuose istoriniuose parkuose ir panašiai. Tokiais atvejais, jo ekosistemos atstatymui, galima naudoti kompleksinius vandens telkinio „gydymo” būdus. Pavyzdžiui, galima suformuoti vandens cirkuliaciją, pašalinti dugno nuosėdas, prisotinti vandenį deguonimi, dirbtinai pakeisti tipinę mikroorganizmų sudėtį ir t.t.

Tokiu būdu, visiškai nebetinkamų naudoti vandens telkinių: užaugusių, uždumblėjusių ir pasidengusių plūdenomis, valymui būtinos tokios priemonės, kurios padėtų atstatyti jų ekosistemas ir tuo pačiu pagerintų jų vandens kokybę.

Vandens telkinių, pelkinių plotų ir pakrantės zonų ekosistemų atstatymas atlieka labai svarbias gamtą saugančias funkcijas, taip pat užtikrina biologinės įvairovės išsaugojimą ir vandens kokybės palaikymą. Be to, aukštesniuosius vandens augalus galima panaudoti kaip labai patikimą krantų sustiprinimo medžiagą, saugančią krantus nuo erozijos ir formuojančią pakrantės zonos, esančios aplink vandens telkinį, ekosistemą.

Tokiu būdu, mūsų firmos specialistų sukurta kompleksinė vandens telkinių ekosistemų atstatymo technologija, yra įgyvendinama naudojant bioinžinerines priemones, o jos eiga yra sekanti:

  1. Parengiamųjų darbų etapas

Atliekama hidrogeologinė vandens telkinių charakteristikų, jo morfologinių parametrų (gylio, dugno reljefo) analizė, vandens ir dumblo nuosėdų bandinių cheminės taršos laboratorinė analizė.

Po biologinių testų atlikimo, yra vykdoma gyvų vandens telkinio organizmų atranka: bestuburių, fitoplanktono, moliuskų ir kt.  Specialiai atliktos vandens ir dumblo nuosėdų analizės pagrindu yra nustatomas vandens telkinio užteršimo lygmuo, tuomet yra siūlomos „gydomosios” priemonės, t.y. ekosistemos atstatymo priemonės.

  1. Techninės vandens telkinio reabilitacijos etapas

Priklausomai nuo vandens telkinio dydžio, naudojamų hidrotechninių įrengimų, hidrogeologinių vietovės charakteristikų ir visos eilės kitų aplinkybių, yra nustatoma ar būtina iš vandens telkinio dugno mechaniškai valyti dumblo nuosėdas. Jei yra galimybė palikti apleistą tvenkinį žiemai, tuomet dėl iššalimo, dumblo nuosėdose žymiai sumažėja taršos lygis. Pavasarį dumblą rekomenduojama užsėti specialiu žolės mišiniu („Fitomelioracijos” procesas), ir po to kai žolė suželia, gaunamas labai vertingas kompostas.

  

  1. Biologinės reabilitacijos etapas

Gamtinis vandens telkinys turi subalansuotą ekosistemą, kurioje veikia savaiminio išsivalymo mechanizmai. Vandens ekosistemose vanduo savaime išsivalo dėl vykstančių fizikinių - cheminių ir biologinių procesų, juose dalyvaujant hidrobiontams: augalams ir gyviesiems organizmams. Vienas iš pakankamai efektyvių vandens kokybės pagerinimo tvenkiniuose metodų yra technologija, pagrįsta atstatant hidrobiontus-filtrus, kuriems priklauso:

  • pakrantės ir vandens augalai - makrofitai;
  • bestuburiai;
  • bentosas (dugno organizmų bendrija);
  • mikroorganizmai gyvenantys ant judrių dalelių.

Kompanijos specialistai sukūrė kompleksinę vandens kokybės pagerinimo technologiją, kuri yra pagrįsta hidrobiontų naudojimu. Tokiu būdu, vandens kokybė pagerėja, naudojant specialiai sodinamus augalus ir įveisiant gyvus organizmus: vandens telkinyje pradeda vykti vandens  biologinės sistemos atstatymas, kuris gali žymiai pagerinti vandens kokybę. Labai svarbu, kad atstatomųjų darbų pabaigoje būtų atkurti būtent tokie ekosistemos komponentai, kurie tiktų vandens telkinio tipui ir klimatinėms sąlygoms, bei labai aktyviai dalyvautų vandens valymo procesuose.

Atsižvelgiant į vandens telkinio biologinio testavimo rezultatus, yra atliekamas gyvų organizmų - hidrobiontų vandenyje įveisimas. Įveisimui yra parenkamos tokių mikroorganizmų, bestuburių, moliuskų rūšinės bendruomenės, kurios padeda atstatyti vandens telkinio hidroekosistemą, hidrobiontų pagalba vykdo vandens filtracijos ir įsotinimo deguonimi procesus.

  1. Kranto ekosistemos sukūrimas (atstatymas)

Įvertinant tai, kad vandens valymo procese labai aktyviai veikia daugelis žemės ekosistemų, prieinančių prie vandens rūšių, būtina imtis priemonių ir išsaugoti ne tik genofondą ir pakrantės ekosistemų populiaciją, bet ir jų funkcionalųjį aktyvumą. Visa tai galima pasiekti pakrantės zonoje atstačius tam tikros rūšies žalių augalų ir įvairių gyvų organizmų, esančių šioje ekosistemoje, lygmenį.

Naudojant kompleksines bioinžinerines priemones, atsistato savaiminio ekologinio vandens telkinio išsivalymo mechanizmas, o tai suteikia galimybę žymiai pagerinti vandens kokybę.

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

Rodyk draugams

Savaime suprantama, nedidelį dekoratyvinį tvenkinį galime įsirengti ir patys, tuo labiau, kad šiuo metu yra nemažai specialios literatūros. Kita vertus, be specialisto konsultacijos neišsiversime. Specializuotoje parduotuvėje arba įmonėje jums padės apskaičiuoti kiek prireiks plėvelės, kitų statybinių medžiagų. Nemažiau svarbu yra tai, kad specialistai nurodys, kokius techninius įrenginius ir aksesuarus jums yra būtina įsigyti, norint užtikrinti normalų tvenkinio ar kito sodo vandens telkinio gyvavimą.

 

Mažiausiai ko jums gali prireikti tai siurblio, jis reikalingas tam, kad galėtume išsiurbti vandenį (valydami tvenkinį arba žiemai), jis taip pat yra reikalingas rekomenduojamam daliniam vandens atnaujinimui. Rinkdamiesi siurblį, geriau įsigykite galingesnį, nes jei nusipirksite mažo galingumo siurbliuką, o laikui bėgant sugalvosite įrengti vandens valymo sistemą, jūs būsite tiesiog priversti įsigyti galingesnį siurblį.

 

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į visų elektrinių sujungimų hermetiškumą. Kad būtų patikimiau, soduose yra naudojami specialūs kištukiniai lizdai, o idealiu atveju - radijo bangomis valdomi įrenginiai: siurbliai, fontanai, dirbtinio apšvietimo įranga. Aišku, tai labai patogus dalykas, prie jo galima prijungti ir viso sodo apšvietimo sistemą, tuomet net nekeliant kojos iš namų, būtų galima valdyti ir šviesą ir vandenį. Panardinamam siurbliui geriausia būtų įsigyti montavimo plytą. Labai svarbu, kad tvirtinimo elementai, būtų kokybiški ir skirti konkrečiai vandens įrenginiams, tiek tvenkiniams tiek ir upeliams. 

Jei savo tvenkinyje norite veisti žuvis, tai būtina rimtai išspręsti vandens valymo klausimą. Šiuo metu yra didelis valymo įrenginių pasirinkimas: ultravioletinės lempos, filtrai, taip pat sudėtingos biofiltravimo sistemos.

Kita vertus, be biologinio vandens valymo, labai svarbūs ir paviršinio tvenkinio vandens valymo įrankiai, nes paviršiuje susikaupia apmirusios augalų dalys, šiukšlės ir lapai, žuvų ir kitų faunos atstovų, gyvenančių tvenkinyje, gyvybinio ciklo atliekos. Tai gali būti ir paprasti tinkleliai ir specialios žirklės, ir tvenkinio žnyplės, ir efektyvūs skimeriai. Taip pat yra ir specialiai vandens telkiniams skirtų dulkių siurblių ir dugno valymo įrankių.

Dėmesio! Eksploatuojant elektrinius prietaisus laikykitės visų saugos reikalavimų. Tvenkinyje naudokite tik specialios paskirties įrenginius, turinčius visus saugos sertifikatus. Griežtai laikykitės eksploatacijos instrukcijų.

Kai savo sode jau turite tvenkinį, atsiranda noras jį pagyvinti. Jame jūs galite įrengti fontaną arba alpinį kalniuką.

Fontanas - gražus ir universalus sodo sklypo elementas. Šiandien be ąsočio ar iš burnos leidžiančios srovę varlės, galima rasti kur kas įdomesnių, netradicinių sprendimų. Tiesiog reikia pasirinkti jums tinkantį ir patinkantį modelį.

Norint, kad tvenkinys atrodytų natūraliai, reikia naudoti siurblius, filtrus ir vykdyti aeraciją. Visi šie įrenginiai padeda palaikyti reikiamą deguonies, maisto medžiagų kiekį ir kontroliuoti dublių dauginimąsi.

Vandens telkiniams skirta plėvelė. Nuosavame sode esantis tvenkinys - tai naujo gyvenimo būdo atspindys. Vandens telkinio apipavidalinimui būtina teisingai pasirinkti plėvelę. Mūsų plėvelės, skirtos vandens telkiniams yra patvarios, atitinka visus aplinkos apsaugos reikalavimus, yra nekenksmingos žuvims ir vandens augalams. Priklausinių įvairovė: medžiagos skirtos plėvelės suklijavimui, talpos augalams, vandens telkinio priežiūros priemonės, bendrą gamybinę programą papildo jo apšvietimo sistemos.

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

Rodyk draugams

Pakankamai dažnai dekoratyviniai tvenkiniai pradeda žydėti, o jei dar ir neteisingai prižiūrimi, nuo jų pradeda sklisti nemalonūs kvapai. Idealiausias variantas vandens valymo sistema, tačiau ji yra pakankamai brangus malonumas, kuris ne kiekvienam yra priimtinas. Dumblius galima pašalinti ir paprastai - į tvenkinį įleisti drobinį maišelį, pripiltą aukštapelkių durpių arba specialių durpinių tablečių. Be to, sodo centruose galima nusipirkti specialaus ekologiško preparato, vadinamo „Dumblių žudiku”. Stambiuose sodo centruose arba specialiose parduotuvėse galima įsigyti siūlinių dumblių naikinimo priemonių, šiose priemonėse gausu mikroorganizmų, kurie sėkmingai valo uždarų tvenkinių vandenį.

 

Jei savo tvenkinyje auginsite dekoratyvinius vandens augalus ir veisite žuvis, jums būtinai prireiks „Deguonies stabilizatoriaus”, specialių priemonių vandens pH lygio keitimui, biologinio stabilumo reguliatoriaus ir dar daugybės kitų preparatų, kurių pagalba galėtumėte palaikyti gerą tvenkinio mikroklimatą.

Tvenkinio vandenį reikia periodiškai atnaujinti, tačiau ne daugiau kaip 15% - tam, kad dekoratyvūs augalai ir žuvys nepatirtų šoko.

Prieš žiemą, nedidelį tvenkinėlį reikia išsemti, o bent jau kartą per tris metus kruopščiai išvalyti.

Sweet Woodruff growing out of a stone wall

Norint, kad sodo vandens įrenginiai teiktų džiaugsmą, būtina juos reguliariai prižiūrėti: nuo vandens paviršiaus laiku pašalinti šiukšles, augalines liekanas, palaikyti pastovų vandens lygį. Labai svarbu, kad vandens įrenginiai būtų saugūs, ypač jei po sodą laksto maži vaikai. Rudenį, tvenkinio paviršių reiktų uždengti tinkleliu, taip galima žymiai sumažinti krintančių lapų nusėdimą į tvenkinio dugną. Tvenkinyje žiemojančius vandens augalus, būtinai reikia nuleisti į pačią giliausią tvenkinio vietą.

 Bubble Rock

Tvenkinio paruošimas žiemai yra ypatingas darbas. Jei tvenkinyje žiemos žuvys ir vandens augalai, tai būtina įsigyti aeratorių, arba bent jau įstatyti surištą tuščiavidurių lubinų stiebų pėdą, o kai tik tvenkinys užšals, iškirsti 1 - 2 eketes.

[Witty Pond] 

Ypač atšiauriomis žiemomis, plėvelės pagrindą turinčius tvenkinius ar tvenkinius įrengtus panaudojant ruošinius, gali sugadinti besiplečiantis ledas. Todėl į dar neužšalusį tvenkinį įmeskite keletą kamšteliais užsuktų plastikinių butelių.

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

 

 

Rodyk draugams

Ypatingą vaidmenį vaidina tvenkinių ir kitų vandens įrengimų apšvietimas. Šiam reikalui yra naudojami tiek povandeniniai, tiek ant žemės statomi šviestuvai, ypač originaliai atrodo vandens paviršiumi plaukiojantys šviesos elementai. Paprastai, perkant šviestuvus, jų komplektacijoje yra ir įvairiausių šviesos filtrų, tačiau jie turi būti parenkami individualiai, kad nesugadintų bendro vandens telkinio įvaizdžio.

     

Anksčiau minėta montavimo plyta gali būti naudojama ne tik panardinto siurblio pritvirtinimui, bet ir fontano įrengimui, povandeninių šviestuvų įtvirtinimui. Laidus lengva paslėpti po dekoratyviniais akmenimis ar skalda. Idealus variantas - 4 povandeniniai šviestuvai, turintys skirtingus šviesos filtrus. Tokiu atveju, siekiant išgauti maksimalų dekoratyvinį efektą, tereiktų tik sureguliuoti jų pasvyrimo kampus.

 

Dirbtiniame tvenkinyje labai puikiai atrodo ne tik povandeniniai šviestuvai, bet ir plaukiojantys: plaukiodami vandens paviršiuje tarp vandens lelijų ir švendrų, jie žiba tarsi maži jonvabaliai.

 

Idealiausias tvenkinio apšvietimo variantas - ypatingi neužaklinti šviestuvai. Jie yra sumontuojami tvenkinio dugne, jų laikikliai turi keturias skirtingo aukščio padėtis, paviršiuje tėra matomas tik juodas dangtelis. Pats šviestuvas apšviečia dugną ir tvenkinio gyventojus. Stabilumui, atraminė lėkštelė turėtų būti apkraunama akmenimis. Jei nuimtume atraminę lėkštelę ir laikiklį, tai šviestuvas taptų plaukiojančiu, tačiau jis išlaikys svarbią savybę - apšvies tik vandens telkinio dugną.

 

Savaime suprantama, dirbtiniam vandens telkiniui labai svarbus yra ir išorinis apšvietimas, čia naudojami tokie patys šviestuvai kaip ir visame sode.

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

Rodyk draugams

Apsauga nuo erozijos, panaudojant gabionines konstrukcijas. Vandens telkinių krantų apsaugai nuo jų išplovimo, labai dažnai yra naudojamos gabioninės konstrukcijos. Gabioninės konstrukcijos, tai metaliniai krepšiai, pagaminti iš cinkuoto tinklelio ir užpildyti akmenimis. Šios konstrukcijos pasižymi puikiomis statybinėmis savybėmis, yra patrauklios ir labai ekologiškos, o taip pat ekonomiškos ir lengvai naudojamos. Kaip rodo ilgametė patirtis, gabioninių konstrukcijų naudojimas užtikrina patikimą ir ilgą vandens telkinių krantų apsaugą.

 Krantų stiprinimas mediniais poliais. Pastaruoju metu, miestų tvenkinių krantų apsaugai buvo pradėti naudoti mediniai maumedžių poliai. Toks įrenginys yra ilgaamžis (panardintas į vandenį maumedis savo savybes išlaiko daugiau nei 50 metų), kita vertus, tai ekologiškai švari medžiaga. Be to, maumedžio sienelė yra kur kas patrauklesnė, nei betoninė konstrukcija.

Bioinžinerinis krantų stiprinimo metodas. Bioinžinerinis vandens telkinio krantų stiprinimo ir apsaugos nuo jų išplovimo būdas, kurį pasiūlė mūsų bendradarbiai, yra pakankamai patikimas. Mažos hidrotechnikos srityje, ši technologija yra naudojama vandens telkinių krantų ir nedidelių vandentėkmių stiprinimui (stabilizavimui). Šis metodas yra ekologiškas, nes naudojamos natūralios medžiagos: maišinis audeklas (biodembliai iš šiaudų, lino arba kokoso), specialiai parinktos augalų rūšys (dažniausiai tai yra karklų medžiai ir krūmai, pūsleniai, o taip pat makrofitai: švendrai, viksvos, nendrės ir kt.), medis, natūralus akmuo. Palyginus šį metodą su tradiciniais krantų stiprinimo būdais: akmeniniais užmetamaisiais įrenginiais, gabioninėmis konstrukcijomis, betoniniais įrenginiais ir medinėmis spraustinėmis sienelėmis, galima daryti išvadą, kad bioinžinerinė technologija yra kur kas ekonomiškesnė. Be to, jis labai estetiškas, nes čia vykdant krantų stiprinimo darbus, galima išnaudoti landšafto dizainą.

   

Tvenkinių įrengimas panaudojant ruošinius

Turbūt pats paprasčiausias, pigiausias ir greičiausias dirbtinio dekoratyvinio tvenkinio įrengiamo būdas - tai ruošinio, pagaminto iš šalčiui atsparaus polietileno ar stiklo pluošto, įstatymas į gruntą. Tokie ruošiniai būna įvairiausių gylių, dydžių ir formų. Populiariausi - tvenkiniai vingiuotais kraštais: jie labiausiai tinka peizažo stiliaus soduose. Perkant tvenkinio ruošinį, reikia įvertinti sklypo dydį, taip pat atsižvelgti į tai, kad užbaigus visus darbus, tvenkinys atrodys šiek tiek mažesnis, nei jo ruošinys parduotuvėje. Bendras tvenkinio daromas įspūdis labai priklauso nuo to, ar yra atskirų, sodinimui skirtų, zonų. Taip pat reikia prisiminti, kad kuo didesnis yra dirbtinis vandens telkinys, tuo ilgiau jame šyla vanduo, vadinasi, jis ne taip greitai pradeda žydėti ir mažiau užsiteršia. 

Norint pasodinti vandens augalus, tvenkinio formą reiktų pirkti su pelkine zona. Jei tokios zonos nėra, tuomet reiktų nusipirkti specialius konteinerius - pintines, į kuriuos susodinti augalai, vėliau yra panardinami į jiems reikalingą tvenkinio gylį. Šiam tikslui labai patogu naudoti iš kokoso pagamintas „kišenes”.

Tvenkinio formos nustatymas yra labai atsakingas momentas, be to, labai svarbu tinkamai parinkti tvenkinio įrengimo vietą. Jis turi ne tik derėti prie bendro sodo dizaino, bet ir būti atviroje, gerai apšviestoje vietoje, pageidautina toliau nuo medžių, kurių šaknys galėtų pakenkti jūsų tvenkinio hermetiškumui.

Forma yra statoma numatytame sklype, kuoliukais ir virvele pažymimi būsimi vandens telkinio kontūrai, atsargai pridedant 15 - 20 cm, nes tada patogiau ne tik įtvirtinti formą, bet ir papildomai įberti smėlio. Visame ploto perimetre yra nuimamas derlingas žemės sluoksnis, kurį vėliau galima panaudoti sode. Palaipsniui iškasamas yra gruntas, iš pradžių iki pirmos plokštumos, po to, daromos atžymos ir tokiu pat būdu kasama iki paskutinės plokštumos.

Kiekvienos plokštumos pagrindas ir kraštai yra kruopščiai išlyginami ir sutankinami.  Tokiu būdu yra pašalinamos visos nereikalingos šaknys ir akmenukai. Jei norime lengvai išlyginti formą, kiekvienam profiliui skirtą lygmenį reikia iškasti truputį plačiau, nei yra pati forma, o pagrindas  turi būti 10 - 15 cm gilesnis. Įpylus smėlio, pagrindas yra kruopščiai sutankinamas. Forma turi būti įstatyta labai tiksliai, jos kraštų lygis turi būti tikrinamas gulsčiuku. Po to, trečdalis giliosios tvenkinio formos dalies yra užliejamas vandeniu, o jos šoninės spragos (tarp grunto ir formos) užpilamos smėliu ir gruntu. Formos įtvirtinimui, į plyšius supiltos medžiagos sutankinamos, ant jų pilant vandenį.

Aplink tvenkinį esanti dirva gali išdžiūti, todėl poros dienų bėgyje ją būti laistyti vandeniu. Ir tik po to galima pradėti sodinti pakrantės augalus, pabaigti užpildyti tvenkinį vandeniu, susodinti vandens augalus.

Beje, mėgėjiškuose soduose mažų vandens tekinukų įrengimui labai dažnai yra panaudojamos metalinės talpos, senos vonios. Tai nėra labai geras sprendimas, tačiau meniškai apipavidalinus, tokie tvenkinukai gali tapti sodo puošmena.

Tvenkinio krantus galima suformuoti iš dekoratyvinių akmenų, skaldos, žvyro, specialios akmenukais apklijuotos plėvelės. Svarbiausia, kad visi jūsų dekoratyvinio tvenkinio elementai harmoningai derėtų su juos supančia augmenija.

Tvenkinių įrengimas panaudojant plėvelę

Plėvelės pagrindą turinčių tvenkinių įrengimui yra naudojamos polivinilchloridinės (PVC) ir kitos brangios kaučiukinės arba bituminės-kaučiukinės plėvelės. Labai svarbu, kad plėvelė būtų kokybiška, nes nuo jos kokybės priklauso jos eksploatacijos laikas. Paprastai, kokybiškos plėvelės tarnauja 10 - 15 metų.

Miniatiūrinis tvenkinukas, įrengtas panaudojus polietileninę formą

Pas mus labiausiai paplitusi polivinilchloridinė plėvelė, ji būna įvairaus storio, lengvai susiklijuoja, yra pigi, tačiau jos ekologiškumas yra abejotinas. Tvenkiniui, kurio gylis yra 1,5 metro, reiktų pirkti ne plonesnę nei 1,5 mm plėvelę. Optimaliausias variantas - juodos arba pilkos spalvos plėvelė. Brangesnė, tačiau žymiai ilgaamžiškesnė ir ekologiškesnė plėvelė - kaučiukinė (butilo kaučiukinė). Tačiau teisingai ją pakloti ir sulydyti gali tik specialistai.

Skirtingai nei tvenkiniai įrengti panaudojant ruošinius, plėvelinį pagrindą turintys tvenkiniai gali būti įrengiami tik šiltu metų laiku, kai plėvelės klojimo dieną oro temperatūra yra ne mažesnė nei 20oC šilumos, nes tokiomis sąlygomis plėvelė yra kur kas elastingesnė ir lengvai klojama į bet kokios formos būsimą tvenkinį.

 

Prieš perkant plėvelę, reikia išsimatuoti būsimo tvenkinio dydį, šie duomenys pardavėjui ar vadybininkui padės tiksliai apskaičiuoti reikalingą plėvelės plotą. Be to, jums gali prireikti geotekstilės arba specialaus pluošto, dekoratyvinės plėvelės kraštų apipavidalinimui (ant jos būna priklijuotas smėlis, žvyras arba skalda), kokosinės drobės, vandens augalams skirtų konteinerių, medžiagų, skirtų plėvelės suklijavimui ir remontui.

 

Kad vandens telkinio krantai būtų patvaresni, duobę reikia kasti terasų eilės principu, kurios eina pakaitomis su šlaitais. Šlaitų vingrumas neturėtų viršyti 45o, o terasų plotis turi būti ne mažesnis nei 30 centimetrų. Nuostabiai atrodo vandens telkiniai, kurių pakrantėse yra seklumos, arba pelkėta pakrantės juosta. Tvenkinio iškasos gylis turėtų būti 10 - 15 cm didesnis, nei planuojate, kitaip bus labai sunku pradžioje kruopščiai sutankinti skaldos sluoksnį, o vėliau smėlio pagalvėlę, kurios storis siekia 10 cm. Labai svarbu kruopščiai išrinkti visus akmenukus ir šaknis, o po to, viską sutankinus, galima iškloti geotekslite arba veltiniu. Šios medžiagos apsaugos plėvelę nuo pažeidimo. Medžiagas reikia kloti jas suleidžiant. Ant geotekstilės paviršiaus yra dedama plėvelė. Prieš klojant, plėvelę ją reikia ištiesti ant pievutės ir bent dvi valandas palaikyti veikiamą tiesioginių saulės spindulių. Šiuo metu parduodama plėvelė yra paties įvairiausio pločio, tačiau geriau pirkti tokią, kurios nereiktų klijuoti.

 

Išklojus plėvelę būtina labai gerai išlyginti visas raukšles ir į baseinėlį atsargiai nuleidus vandens žarną, pradėti pilti vandenį. Iš pradžių reikia užpildyti 1/3 tvenkinio dalį. Po 2 - 3 valandų tęsti tvenkinio pildymą vandeniu. Ir tik po to, kai vanduo visiškai ištemps plėvelę, galima pradėti formuoti viršutinį, plėvelės pagrindą turinčio, tvenkinio kraštą. Pirmiausia, reikia pašalinti plėvelės perteklių, po to, formuojant volelį, užtaisyti jos kraštus ir tik tada, galima dekoruoti vandens telkinio krantus akmenimis arba plėvele padengta akmenukais, apiberti skalda arba stambiagrūdžiu smėliu. Vėliau, patį tvenkinį ir jo pakrantės zoną, jums reikės apsodinti dekoratyviniais augalais.

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

Rodyk draugams

Nereikia pamiršti, kad įrengus vandens telkinį, jį reikia apželdinti, priešingai jis atrodys tiesiog neišbaigtas. Norint sukurti vandens telkinio ekosistemą,  jame būtina pasodinti įvairių augalų, kurie yra prisitaikę augti mūsų kraštuose.

Tvenkinio augalai

Vandens augalų sodinimo taisyklės:

  • Nesodinkite šalia vienas kito  panašių ir vienas kitą keičiančių augalų. Pastariesiems priklauso vandens lelijos ir lūgnės, balinės sklendės ir griovenės, vandenplūkiai ir vandeninės plaumuonės, plunksnalapės ir ragalapiai.
  • Tvenkinio apdailą derinkite prie bendro namo ir sodo stiliaus. Prie stiklinių ir betoninių statinių dera žydro vandens baseinas ir jo šonuose pastatytos, į konteinerius įsodintos palmės. Prie masyvaus medinio namo derės apvalus tvenkinys, apdėtas akmenimis, viksvomis, pelkinėmis purienomis ir vilkdalgiais apsodintomis pakrantėmis, viduryje suformuota plaukiojančia salelele, apsodinta baltažiedėmis plukėmis, įrengtu mediniu tilteliu, ant kranto išdėstytomis medinėmis, metalinėmis ar akmeninėmis skulptūromis, fontanėliu viduryje tvenkinio ir dekoratyviniu apšvietimu. Labai elegantiškai atrodo kompozicija, sudaryta iš pavėsinės ir japoniško stiliaus tvenkinuko. Šiuo atveju pakrantės augalai turi sudaryti gražų bendrą vaizdą: turi turėti gražius žiedus ir faktūrinius lapus (trilapis puplaiškis, sibirinis vilkdalgis, mažosios vienadienės lelijos). Čia nereikėtų daryti kuplių, greitai augančių laukinių kompozicijų, netgi sodinant viksvinius augalus, čia reikėtų parinkti žemaūgę viksvą ir kompaktišką geltonąją viksvą.
  • Vandens telkinys nėra gėlynas, todėl augalų perteklius jame ypač gerai matomas. Nesistenkite tvenkinyje ir aplink jį pasodinti viso siūlomų augalų rūšių asortimento. Savaime suprantama, jei turite rūsį, kuriame žiemą galima laikyti augalus, susodintus į talpas, tuomet būtų galima žymiai padidinti egzotinių ir efektingai atrodančių vandens lelijų sąrašą, o susodinę visžalius augalus, galėtumėte sukurti subtropikų atmosferą. Tačiau kasmetis tvenkinio valymas ir taip pareikalaus laiko ir jėgų sąnaudų, tad ar užteks jėgų kiekvieną kartą perkėlinėti egzotinius augalus?

Dirbtinio vandens telkinio suformavimo kulminacija yra jo įžuvinimas, t.y. jame įveisiama gyva žuvis. Dekoratyvinių žuvų įveisimas tvenkiniuose yra labai svarbus momentas, suteikiantis landšafto dizainui harmonijos.

Vandens telkinių augalai

Vandens augalaiTik augalai vandens telkinį gali paversti iš tikrųjų patraukliu ir gyvybingu.  Ryškios gėlės, sodri žolės ir lapų žaluma, puošnūs krantai, o taip pat įmantrus medžių ir krūmų genėjimas, atspindžiai vandenyje, - visi šie dalykai sugeba pasakiškai pakeisti tvenkinio išvaizdą, paversti jį gyvu paveikslu.

Į vandens telkinius sodinamų augalų įvairovė yra labai didelė, todėl norint protingai juos pasirinkti, būtina žinoti kiekvieno augalo sodinimo ir augimo vietą. Vandens augalus galima skirstyti į šias grupes: panardinami, giliavandeniai, plaukiojantys vandens paviršiuje, pakrančių augalai.

Norint sukurti subalansuotą ir pilną gamtinę vandens telkinio ir jo pakrančių ekosistemą, reikėtų pasodinti visų paminėtų grupių augalų. Teisingo balanso sukūrimas sodinant augalus - tai viena iš sąlygų, kurios yra būtinos ne tik gražaus landšafto sukūrimui, bet ir tam, kad vanduo išliktų švarus.

Į vandenį panardinami (dugno) augalai

Šių vandens augalų paskirtis nėra estetinė. Tai gyvoji vandens filtravimo sistema. Tokie augalai praturtina vandenį deguonimi, sumažina melsvųjų dumblių augimą ir suteikia prieglobstį tarp jų apatinių lapų besislepiančiam žuvų mailiui. Be to, jų šaknys sugeria žuvų gyvybinės veiklos liekanas, padeda išvengti toksinų pertekliaus vandenyje ir leidžia sukurti vandens telkinio ekosistemos medžiagų apykaitos procesą. Be to, kad praturtina vandenį deguonimi, šie augalai turi labai didelę įtaką kovojant su vandens “žydėjimu”. Jie sugeria vandenyje ištirpusias mineralines druskas, kurios reikalingos vienmečių mėlynųjų dumblių augimui, o jų dauginimasis sukelia vandens “žydėjimą”. O jei vandens augalų nėra, dumbliai tiesiog nebeturi konkurentų, kurie kartu su jais kovotų dėl “maisto” medžiagų. Panardinami į vandenį augalai gali pradėti leisti ūglius, kurie skleidžiasi palei vandens paviršių arba “išlipa” ant kranto. Labiausiai paplitę šios grupės augalai yra vandeninė plunksnalapė, cabomba, panardinamasis ragalapis.

Augalai, plaukiojantys vandens paviršiuje

Ši grupė apima laisvai vandenyje plaukiojančius augalus, kurie neįsišaknija vandens telkinio dugne. Ten, kur jie auga, vanduo telkinyje būna krištolinio skaidrumo. Vandens paviršiuje plaukiojantys lapai taip stipriai sumažina į vandenį patenkančios šviesos kiekį, kad jo tiesiog nepakanka mėlynųjų dumblių vystimuisi. Vandenyje plaukiojančios tokių augalų  siūlinės šaknys sugeria labai didelį vandenyje ištirpusių mineralinių druskų kiekį, tokiu būdu mėlyniesiems dumbliams nepalikdamos maitinimosi šaltinio. Kai kurie iš šių augalų turi labai tankias šaknis, kurios yra žuvų mailiaus ir mikroskopinių gyvūnų priebėga.

Be to, kad yra naudingi, vandens paviršiuje plaukiojantys augalai yra be galo patrauklūs, ypač jei jie auga šiek tiek virš žemės paviršiaus iškilusiame dirbtiniame tvenkinyje ir vandens paviršiuje plaukioja išsidėstę tankiomis grupelėmis. Švelnaus klimato rajonuose dauguma rūšių žiemos metu nusileidžia į dugną, o šiltomis pavasario dienomis iškyla į paviršių.

 Žinočiausi ir labiausiai paplitę šios grupės augalai: plūdena, vandeninis papartis, azola, vandeninė salotinė pistija, vandeninis hiacintas, plaukiojantysis agaras.

Giliavandeniai augalai 

Drėgmę mėgstatntys augalaiTai augalai, kurių šaknys yra įsitvirtinusios grunte, jie auga pakankamai giliame vandenyje, kurio lygis dekoratyviniame tvenkinyje sudaro 30 - 60 cm. Giliavandeniai augalai yra labai puošia tvenkinius. Jie yra auginami ne tik dėl gražių žiedų, bet ir dėl pavėsio, kurį vasarą meta jų lapai, taip padėdami išlaikyti švarų tvenkinio vandenį. Jų lapų teikiamame pavėsyje mėgsta slėptis žuvys ir kiti vandens gyvūnai.

Šios grupės augalų lapai - platūs ir plokšti, įvairiems gyvūnams jie sudaro patvarią platformą, o jų apatinė pusė yra skirta kiaušinėlių padėjimui. Jiems labiau patinka stovintis vanduo, ir skirtingai nei panardinami augalai, jie yra ne tokie atsparūs greitai vandens tėkmei. Jie geriau pakelia žiemos temperatūrų svyravimus, nes jų stori šakniastiebiai yra žemiau ledo lygio.

Planuojant šiuos augalus sodinti vandens telkinyje, vandens paviršiuje plaukiojantiems augalams reikia atskirti nuo vienos trečiosios iki pusės vandens paviršiaus.  Geriausią efektą galima išgauti derinant plaukiojančių augalų grupes ir švaraus vandens plotelius, nes plaukiojančiais lapais pilnai užpildytas vandens telkinys, praranda savo patrauklumą.

Pats žymiausias šios grupės pavyzdys yra - vandens lelijos (jas dar vadina nimfėjomis). Šis elegantiškais žiedais žydintis augalas yra toks populiarus, kad kataloguose jis pakankamai dažnai yra talpinamas atskirame skyriuje, nei kiti panašūs augalai, turintys vandens paviršiuje plaukiojančius lapus ir šaknis, giliai po vandeniu įsitvirtinančias grunte. Selekcininkų darbo dėka yra išvesta tokių vandens lelijų veislių, kurios gali augti tiek atšiauriame tiek ir tropiniame klimate. Dar vienas populiarus giliavandenis gyventojas - dvispalvis aponogetonas. Jis turi tamsiai žalius garbanotus lapus, du kartus per sezoną žydi baltais žiedais. J5 galima rekomenduoti tiems vandens telkiniams, kur yra pakankamai pavėsinga, o pilnaverčiam vandens lelijų neužtenka šviesos.

Pakrančių augalai

Tvenkinių augmenijaVandens telkinio kraštas - tai augalų, kurie lemia vandens telkinio apipavidalinimo grožį, gyvavimo vieta. Seklumos ploteliai ir aplinkui esanti gerai sudrėkinta dirva - tai pačios tinkamiausios sąlygos puikiam pakrančių augalų vystimuisi, jie gali augti pačiomis įvairiausiomis sąlygomis - nuo visiško vandens nebuvimo iki panardinimo, kuris virš šaknų sistemos gali siekti 15 - 24 cm.  Svarbiausia ne „skandinti” seklų vandenį mėgstančių augalų.

Ilgą laiką pakrančių augalų sąrašas buvo ribojamas tik vietinėmis rūšimis, tačiau su selekcininkų pagalba atsirado naujų žinomų rūšių kultūrų - vilkdalgių, puikūnų, lobelijų. Aplinkui nedidelį dekoratyvinį vandens telkinį užtenka pasodinti palei žemę besidriekiančias rūšis, tokias kaip miškinė arba smilginė veronika. Tai padės sušvelninti kratų linijas ir užtikrins paties vandens telkinio ir augalų dermę. Iš tikrųjų, tai palei žemę besidriekiantys augalai kelia labai didelį susidomėjimą, nes pavasarį savo spalvų kaitaliojimuisi jie gali sušvelninti ir paslėpti upelių ir tvenkinių krantus bei pagyvinti tuos plotelius, kuriuose yra uolų. Jei vandens telkinys yra apsuptas uoliniais krantais, norint, kad jie neatrodytų pernelyg tušti ir nuogi, juos galima apsodinti alpiniais augalais. Reikia žinoti, kad kai kurie pakrančių augalai, papuolę į negilius vandens telkinukus, turi savybę „užlipti” ant vandens paviršiaus. Natūralūs, negilūs vandens telkiniai pamažu yra užsipildomi galingomis  pakrančių augalų rūšimis, tokiomis kaip švendrai ir nendrės, kurių šaknys neišvengiamai įsiveržia į tvenkinio centrą.

Drėgmę mėgstantys augalai

Šios grupės augalų, tiesiogine šio žodžio prasme, negalime vadinti vandens augalais, tačiau jie yra labai svarbūs sukuriant laipsnišką perėjimą nuo vandens prie sodo sausumos plotų. Dažniausiai drėgmę mėgstantys augalai yra sodinami tokiuose soduose, kuriuose yra natūralaus tipo tvenkinys, dirva yra labai derlinga, turinti pakankamai drėgmės, tačiau nėra užmirkusi. Nors daugelis iš šių rūšių sugeba išgyventi ir žymiai sausesnėje dirvoje, jie ten niekada taip gausiai nevešės, kaip drėgnoje dirvoje.

 Šiai grupei priklauso dauguma žolinių ir žydinčių augalų: sprigės, raktažolės, smulkialapės žibutės, katilėliai, uolaskėlės, vandeninės raktažolės, vingiorykštės, puikinai. Dekoratyvinės varpiniai ir papartiniai augalai - organiniai pakrančių augalijos elementai. Kai kurios varpinės žolės, yra prisitaikiusios augti kur kas sausesnėmis sąlygomis, tačiau jas galime naudoti natūraliam vandens telkinio apželdinimui, nes jų nepakartojami atspalviai pasimes gėlių klomboje tarp įvairiaspalvių gėlių. O čia, prie vandens, jos įgaus būtiną foną ir atrodys žymiai išraiškingiau. Taip pat tinka ir kai kurie medingi augalai - sedulos, ievos, alksniai, juos reiktų sodinti taip pat, kaip ir kitus žemėje augančius augalus.

   

Vetyta metyta

Informacija ar jos dalis negali būti kopijuojama be išankstinio raštiško sutikimo. Sutikimas cituoti gali būti suteikiamas elektroniniu paštu.

Rodyk draugams

Gyvatvorės

vetytaametyta ● 2009-07-16

1Jei norite estetiškai apsitverti sklypą, bet nemėgstate medinių ar akmeninių tvorų, tuomet įveiskite gyvatvorę.

Gyvatvorės plačiai paplito XVIII a. pr. Prancūzijoje, kai buvo pradėti veisti parkai ir susidomėta peizažine dendrologija.

Didikai ir stambūs žemvaldžiai savo valdas užsodindavo gyvatvorėmis - užuovėjomis, kurios į savo prieglobstį priimdavo plunksnuočius (fazanus, kurapkas ir kitus paukščius). Patyrę sodininkai manė, kad protingai suplanuota ir teisingai išauginta gyvatvorė kur kas ilgaamžiškesnė ir patikimesnė, nei pačios tvirčiausios tvoros.

Kas yra gyvatvorė? Tai linijinis, viena ar dviem eilėmis sodinamų medžių ir krūmų, vienas nuo kito sodinamų labai mažu atstumu, želdinys. Pagal aukštį gyvatvorės skirstomos į žemas - nuo 0,5 iki 1 metro, vidutines - 1 - 1,5 metro ir aukštas - aukštesnes nei 2 metrai. Žemesnės nei pusė metro gyvatvorės naudojamos takelių, gėlynų, vejų ir klombų riboms žymėti.

Labirintas Pagal savo formą gyvatvorės gali būti laisvai augančios ir kerpamos (formuojamos). Dažniausiai kerpamos žemos gyvatvorės, tačiau neretai pasitaiko atvejų, kai meniškai formuojamos ir aukštos gyvatvorės. Gyvatvorės iš gražiai žydinčių krūmų ir medžių, mezgančių dekoratyvius vaisius, karpomos rečiau (dažnai karpant pablogėja žydėjimas ir derėjimas). Ypatingai tvirtomis ir patikimomis laikomos nepraeinamos gyvatvorės, gaunamos surišant ir suauginant medžių ir krūmų ūglius, augančius „iš kelmų”. Geresnę apsaugą suteikia karpomos gyvatvorės: jos gali tapti tokios tankios, kad pro jas nebepralenda net ir labai smulkūs gyvūnai.

Kad pasodinti augalai gerai vystytųsi, labai svarbu prieš sodinukų sodinimą gerai paruošti dirvą. Tai daroma rudenį, iš karto po to, kai pageltonuoja medžių lapai. Pažeistos medžių šaknys spės užgyti iki pradės šalti, iki pašalo pilnai susigulės dirva.

Išilgai projektuojamos gyvatvorės pagal ištemptą virvelę yra iškasamas 40 - 60 cm gylio griovys. Griovio plotis priklauso nuo eilučių kiekio. Vienos eilės gyvatvorei reikia 50 - 60 cm pločio, dviejų eilių - 80 - 100 cm ir platesnio griovio. Į jo dugną pripilama iš viršaus nukastos žemės (ji kur kas derlingesnė), taip pat dedama mėšlo, komposto arba durpių. Mėšlu negalima tręšti tik sodinant spygliuočių medžių rūšis, ypač jei tai yra balteglės arba kėniai. Geriausia į gyvatvores sodinti 2 - 3 metų sodinukus; jei tai spygliuočiai, tuomet sodinukai turėtų būti 3 - 4 metų. Suaugę augalai naudojami tik gyvatvorėms iš lėtai augančių  ir vertingų skiepytų spygliuočių ir krūmų rūšių - alyvų, rožių ir kt.

Augalai sodinami taip, kad šaknų kaklelis būtų lygiai su žemės paviršiumi arba 1 - 2 cm giliau. Augalų išdėstymas priklauso nuo eilučių kiekio, augimo spartos ir pasodintų augalų šaknų vystymosi charakteristikų. Greitai augantys augalai sodinami rečiau, lėtai augantys - tankiau. Kai sodinama viena eilutė, tarp sodinukų paliekami 20 - 25 cm tarpai, kai gyvatvorė dviejų eilių - 30 - 50 cm, o tarp eilių - 30 - 60 cm. Tam, kad pasodinti augaliukai turėtų atramą, išilgai eilės, 30 - 40 cm aukštyje nuo žemės, galima įtvirtinti ilgą lentą. Vienos eilės gyvatvores galima kurti iš augalų tankiomis šakelėmis ir duodančių daug ūglių; tai gali būti įvairių rūšių lanksvos, gudobelės, alpiniai serbentai ir kt. Dviejų eilių gyvatvorės sodinamos iš augalų „puriomis” šakomis (geltonoji akacija, šaltalankis ir kt.).

Ypatingas gyvatvorių tipas yra ankščiau minėta nepraeinama gyvatvorė - labai tanki ir nepralaidi. Ją galima išauginti tokiu būdu: į vieną eilę sodinamos tos medžių veislės (pirmiausia - gudobelė), kurios lengvai gali suaugti šakelėmis. Atstumai tarp augalų neturėtų būti didesni nei 15 - 20 cm. Arba iš karto prieš sodinimą, arba pirmais augimo metais medeliai genimi, virš žemės paliekant tik 10 cm ūglius. Sekantį pavasarį ant šakelių pasirodo ūgliukai. Iš jų paliekami tik patys stipriausi ir tik tie, kurie yra išsidėstę būsimosios gyvatvorės plokštumoje. Likę ūgliai nukreipiami 40 - 50 laipsnių kampu į horizontą ir perkryžiuojami su kaimyninių augalų ūgliais, prieš tai jų sujungimo vietose įpjovus žievę. Naudojant šį metodą, šakelės viena su kita daug greičiau suauga. Ūglių viršūnės virš sujungimo vietos nukirpamos pagal liniją, kuri būtų lygiagreti dirvos paviršiui. Sekančiais metais procedūra pakartojama su kitais stipriais, naujai išaugusiais ūgliais. Tokiu būdu per keletą metų gaunama tanki ir nepralaidi gyvatvorė. Suauginta gyvatvorė kiekvienais metais turi būti reguliariai genima.

 Gyvatvorių priežiūra. Gyvatvorės tik tada gali gerai „atlikti savo darbą”, kai jos reguliariai ir teisingai prižiūrimos. Pirmaisiais metais po pasodinimo gyvatvorę būtina reguliariai laistyti, purenti žemę ir ravėti. Pagrindinė gyvatvorės priežiūra - jos genėjimas. Figūrinio gyvatvorių karpymo meną puikiai buvo įvaldę dar Senovės Romos sodininkai. Iš krūmų jie „darė” gyvūnų, geometrinių ir architektūrinių formų figūras. Visa tai galite pasidaryti ir savo sode, juk daugelis medžių rūšių labai plastiškos ir norint augalams galima suteikti bet kokią norimą (ir netikėtą) formą.

 Tačiau ne visus augalus galima genėti ir kirpti. Pavyzdžiui, jei kompaktiška ir tankią lają turinti eglė puikiai pasiduoda genėjimui, to nepasakysi apie retą vainiką turinčią pušį: ji pradeda džiūti, lūžta nuo sniego svorio. Taigi, retą ir kuplų vainiką turintys augalai tiesiog netinkami formavimui. O štai daugumą krūmų rūšių galima kuo puikiausiai genėti ir karpyti (žiūrėkite į žemiau pateiktus augalų aprašymus).

Pirmasis genėjimas atliekamas antraisiais metais po gyvatvorės pasodinimo. Augalai genimi rudenį, medžiams numetus lapus. Galima genėti ir vasarą - keletą kartų iš šonų ir retkarčiais nukerpant viršūnes.

 Reguliarus genėjimas šiltuoju metų laiku lemia naujų ūglių augimą apatinėje krūmo dalyje iš ten esančių „miegančių” akučių, o tai neleidžia išretėti gyvatvorės apačiai. Pirmą vasarinį genėjimą reikėtų atlikti birželio pradžioje. Išilgai visos eilės ištempiama virvė, ir kiekvienais metais ji pakeliama 4 - 6 cm, iki tol, kol bus pasiektas norimas aukštis. Labai dažnai dėl neteisingo genėjimo aukštose gyvatvorėse gerai auga tik viršutinė krūmų dalis, o apatinė dėl nepakankamo apšviestumo tarsi apmiršta. Tokioms gyvatvorėms būtina suteikti kūgio ar trapecijos formą, kad jų šoninių pusių nuožulnumas į horizontą būtų apie 70 laipsnių. Taip pat reikia reguliariai išpjaustyti sausas ir ligotas šakas, stambius mažai besišakojančius ūglius.

Naujų ūglių augimą skatina reguliarus augalų tręšimas ir laistymas. Nukritę lapai sugrėbiami ir kompostuojami, vėliau jais galima tręšti pačią gyvatvorę. Neblogus rezultatus duoda ir pavasarinis - vasarinis tręšimas azotinėmis trąšomis.

Gyvatvorės įveisimo klaidos

Neteisingas augalų pasodinimas ir prasta gyvatvorės augalų priežiūra:

  • Pavyzdžiui, augalai pasodinti į pernelyg seklų (iki 20 - 25 cm gylio) griovelį, į sausą dirvą, neįberiant trąšų. Augalų šaknys buvo perdžiovintos ir blogai paskleistos sodinant į griovį, o dirva aplink pasodintus augalus nebuvo sutankinta.
  •  Jei gyvatvorė pasodinta aukštų medžių pavėsyje taip, kad jai augant medžių kamienai atsidurs viduryje gyvatvorės.
  • Jei krūmai negauna pakankamo šviesos ir maisto medžiagų kiekio, jie tiesiog prastai auga, gyvatvorė būna nelygi ir atrodo neestetiškai. Po medžiais galima sodinti žemaūges gyvatvores, jas formuojant iš pavėsį mėgstančių krūmelių, pavyzdžiui, alpinių serbentų, lanksvų ir kt.
  • Vienoje eilėje susodintos kelios medžių rūšys. Gyvatvores iš dviejų medžių rūšių galima suformuoti tik tada, kai kiekviena augalų rūšis sodinama atskiroje eilėje.
  • Spygliuočių medžių gyvatvorė pasodinta trimis ar daugiau eilėmis. Šiuo atveju viduryje augantys medžiai numeta spyglius ir nudžiūna, o iš vidurinių eilių pašalinti nudžiuvusias šakeles pakankamai sudėtinga. Spygliuočių gyvatvorę geriausia sodinti viena arba dviem eilėmis.

Neteisingas, retas ir netinkamu laiku atliktas genėjimas.

Toks genėjimas lemia apatinės augalo dalies „nuplikimą”. Jei gyvatvorė apačioje pernelyg reta, ją būtina atnaujinti, augalus nupjaunant „iki kelmo” - virš žemės paliekant tik keletą centimetrų, ir pradėti auginti gyvatvorę iš naujo. Šios procedūros negalima taikyti tik spygliuočių gyvatvorėms.

  

Gyvatvorėms tinkamų augalų rūšių yra daug. Geriausiai gyvatvorių formavimui tinka paprastoji alyva. Ji reikli dirvai, bet gerai atlaiko kirpimą, tik genėti ją reikėtų po žydėjimo ir geriausia vieną kartą per metus. Kitos gyvatvorėms tinkamos alyvų rūšys: persinė, vengriškoji, gauruotoji, amūrinė alyva.

Erškėčiai - raukšlėtasis, cinamoninis, smulkialapis, rudalapis, paprastasis. Jie visi nereiklūs dirvai.

Lazdynas arba kitaip - riešutmedis. Gerai auga pavėsyje, tačiau reiklus dirvai.

Karklai (purpurinis, žilvitis) sodinami ir laisvoms, ir karpomoms gyvatvorėms, jos gali būti siauros, pintos.

Jazminas (Lemuano hibridas, pilnaviduris). Tai dekoratyvūs krūmai nuostabiai kvepiančiais žiedais. Puikiai atlaiko genėjimą.

Medlieva (gausiažiedė, kanadinė, paprastoji). Jos gerai auga pavėsyje, nereikli dirvai. Labai gražiai žydi, vaisiai valgomi.

Sausmedis (totoriškas, apskritalapis, melsvauogis, valgomasis, auksuotasis, alpinis ir kt.). Mėgsta pavėsį, mažai reiklus dirvai, gražiai žydi. Gerai atlaiko genėjimą.

Europinis ožekšnis. Dekoratyvūs vaisiai, reiklumas dirvai - vidutiniškas.

Šermukšnis arba šermukšnialapė lanksva. Baltais kvepiančiais žiedais žydintis krūmas. Reiklus drėgmei, greitai auga, gali augti pavėsyje.

Sedula (sibirinė, raudonoji ar baltoji). Ji labai dekoratyvi, leidžia ryškiai raudonus ūglius, uogos baltos arba juodos. Nereikli, lengva kirpti.

Pūslenis - aukštas krūmas, žydintis dekoratyviais žiedais. Gerai atlaiko genėjimą.

Kerpamų gyvatvorių formavimui skirti augalai

Eglė (paprastoji, kaukazinė, baltoji arba kanadinė, dygioji). Kerpant šiuos spygliuočius, jie gražėja, tankėja, susiformuoja aukštos ir vidutinės, tankios ir nepralaidžios gyvatvorės. Sodinamos priemolio dirvose.

 Vakarinė tuja. Iš jų galima formuoti tankias aukštas, vidutines ir žemas gyvatvores. Jas taip pat reikėtų sodinti į priemolio dirvą.

Tujų gyvatvorė

Lanksva (vaisginalapė, vidurinioji, smailialapė, stačiašakė, niponinė ir kitos). Krūmų aukštis siekia iki 1,5 - 20 m, jos lengvai atlaiko karpymą, jų tankūs lapeliai, jos gausiai ir gražiai žydi. Nereiklios dirvai, mėgsta šviesą.

Serbentai (alpiniai, geltonieji, raudonieji, juodieji). Gerai auga pavėsyje ir nereiklūs dirvai.

Gudobelės (vienakaulės, bukalapė, sibirinė ir kt.). Iš šių krūmų galima suformuoti puikias tankias gyvatvores. Jos nereiklios dirvai, tačiau būtinas geras apšvietimas.

ligustro (žvilgančiojo kaulenio) galima suformuoti gražias, žemas gyvatvores ir bordiūrus, labai gerai atlaiko genėjimą. Virš sniego esančios šakos apšąla, bet pavasarį atauga. Jiems reikalinga derlinga dirva.

Klevas (totoriškas, Ginalo) - aukštas krūmas arba nedideli medeliai, kuriuos kerpant galima suformuoti puikias aukštas gyvatvores.

Genint skroblą, galima suformuoti aukštas ir vidutinio aukštumo gražias ir tankias gyvatvores.

Kaulenis (paprastasis, spyglialapis, veltiniais ir kt.). Vidutinio aukštumo krūmas, nereiklus dirvai, mėgsta šviesą. Iš jo galima suformuoti vidutinio aukščio tankias gyvatvores, o iš horizontaliojo kaulenio galima suformuoti bordiūrus.

Magonija - puikiai atlaiko genėjimą, iš jos galima suformuoti gražius bordiūrus arba žemas gyvatvores. Žiemai ją reikia uždengti.

Prieš pasirinkdami augalus, apgalvokite, ar norite turėti visus metus, ar tik vasarą žaliuojančią gyvatvorę. Kokiam tikslui ji sodinama (nuio to priklauso aukštis, tankumas, spalva), ar galėsite skirti laiko jos priežiūrai. Jei jau žinote, kokios rūšies augalą ketinate pasirinkti, įvertinkite savo sklypo mikroklimato sąlygas, apšvietimą, dirvožemio sudėtį, drėgnumą, - ar šios sąlygos tinka augalui, ar jis gerai vešės (galbūt reikės keisti numatytą vietą arba dirvožemio sudėtį).

Rodyk draugams

 Vanduo yra unikalus landšafto elementas: ramus ir statiškas, tuo pačiu nuolat besikeičiantis ir judrus. Vandens telkiniai - puiki priemonė formuojant architektūrinį ir estetinį landšaftinio objekto veidą. Be to, vandens telkinys sode tarnauja ne tik kaip ryškus dekoratyvinis elementas, jis sukuria ypatingą mikroklimatą: labai teigiamai veikia šalia jų besiilsintį žmogų, padeda jam atsipalaiduoti. Nereikia pamiršti ir kitų naudingų tokių tvenkinių savybių: teisinga vandens padėtis, arba netgi šiek tiek aukščiau bendro lygio, vizualiai padidina erdvę: vanduo, atspindėdamas dangų, sukuria optinį efektą. Saulės blyksniai taip pat labai pagyvina bendrą vaizdą.

Jums labai pasisekė, jei savo sklype turite natūralų vandens telkinį: upeliuką, prataką arba kūdrą. Tokiu atveju jums nebereikia įdėti lėšų ar darbo įrengiant dirbtinį vandens telkinį, jūs jau turite galimybę ilsėtis prie vandens, išsimaudyti, o galbūt net pažvejoti. Žemės sklypas su priklausančia pakrante gerokai viršija sklypo vaizdingoje vietovėje kainą. Deja, toli gražu ne kiekvienas užmiesčio namo savininkas gali pasigirti, kad netoli jo sklypo teka upė ar yra koks nors ežeras. Šią nedėkingą situaciją galima ištaisyti - tereikia savo sklype susikurti dirbtinių vandens telkinių. Šiuolaikinės technologijos ir naujos statybinės medžiagos suteikia galimybę įgyvendinti bet kokį projektą. Kokybiškai įrengtas vandens telkinys taip pat gerokai padidins žemės sklypo patrauklumą ir vertę rinkoje.

Soduose vis labiau populiarėja vandens kompozicijos. Norint susikurti tokią kompoziciją, labai svarbu pasirinkti tam tikrą vandens telkinio įrengimo stilių, kuris derėtų su visa sodo aplinka. Bet kokio stiliaus ar dydžio soduose vanduo yra labai reikalingas, ypač mažuose sodeliuose: čia įrengtų vandens telkinių paviršiuje atsispindėtų dangus, taip praplėsdamas uždarą erdvę, kurią sukuria aukštos sienos ir tvoros. Renkantis būsimo vandens telkinio stilių, būtina žinoti, ko iš vandens telkinio tikimasi, taip pat reikia numatyti, kaip visa tai bus įgyvendinama.

 Dar prieš įrengiant tvenkinį, turėtumėte aiškiai žinoti, kokiu tikslu jis bus naudojamas: ar tarnaus tiesiog kaip dekoratyvinis elementas, ar jame auginsite retus vandens augalus, ar veisite žuvis, o galbūt norite visko vienoje vietoje? Bet kokiu atveju reikia pasikonsultuoti su specialistais. Pavyzdžiui, jei jūs norite veisti japoniškus karpius, jūsų tvenkinio gylis turėtų būti ne mažesnis nei 90 cm, o jei norite savo tvenkinio augalus palikti žiemoti, tuomet reikia įrengti neperšąlantį tvenkinio dugną. Svarbiausia, ką jums reikia žinoti, - kokia bus reikalinga įranga, kad tvenkinyje galėtumėte palaikyti reikiamą mikroklimatą, kuris tiktų žuvų, ar, pavyzdžiui, retų rūšių nimfėjų (vandens lelijų) auginimui.

 Priklausomai nuo tvenkinio paskirties, sodo sklype yra suformuojamos atskiros funkcinės zonos: pliažo (seklus vanduo), pavėsinga (jei tvenkinyje bus veisiamos žuvys), poilsio zona (medinis lieptelis arba vertikali sienelė), o optimalios temperatūros palaikymui reikalinga giliavandenė zona. Atsižvelgiant į tvenkinio paskirtį ir vandens balansą, jo įrengimui yra naudojamos pačios įvairiausios bioinžinerinės technologijos.

Dirbtinių vandens telkinių įrengimo patirtis rodo, kad privačių valdų sklypuose įrengtiems tvenkiniams geriausiai tinka gamtinis, natūralus stilius, kai vandens telkinio guolis ir jo krantai apipavidalinami panaudojant natūralias gamtines medžiagas. Tokie dirbtiniai tvenkiniai yra skirti daugiafunkcinėms poilsio zonoms, vietoms, kuriose auginamos ir gaudomos žuvys, kuriose galima maudytis, o esant dideliam vandens plotui net pasiirstyti valtele. Mėgėjiškuose soduose labiausiai paplitusi vandens telkinių forma yra tvenkiniai, kurių dydis ir ribos yra labai įvairūs, priklausantys nuo landšafto ir šeimininko norų bei galimybių.

Skiriamos sekančios vandens formos:

STATINĖ forma charakterizuojama pastovia ir ramia vandens telkinio būsena. Ji dar yra skirstoma į:

 Stilizuotus tvenkinius - vandens telkiniai vienokiu ar kitokiu būdu yra susieti su civilizacija ir įvairiomis kultūromis. Tai gali būti klasikiniai XIX a. parkų tvenkiniai, prie jų derinami mūsų klimato juostoje augantys augalai, arba įgyvendinti šiuolaikiški sprendimai, kai prie veidrodinio vandens paviršiaus derinamos įvairios dirbtinės medžiagos, veržlios formos, permatomos stiklinės, chromuotos Hi - tech stiliaus arba „pramoninės” konstrukcijos. Aišku, nereikia pamiršti ir europietiškų tradicijų: „akmeninių” viduramžių ir jų sunkių medinių tiltų, Venecijos konstrukcijų lengvumo, skulptūros, dekoratyvių grandinių, marmuro ir pritrenkiančios didybės. Pasirinkimą lemia ne tik kažkam teikiama pirmenybė, nes pasirinkimas yra labai demokratiškas: čia galima pritaikyti tiek klasikinius, tiek ir bet kokios modifikacijos ar stiliaus elementus. Aišku, nereikia pamiršti ir egzotiškų kultūrų: pvz., šiuo metu sulaukia didelio susidomėjimo japoniško stiliaus tvenkiniai. Paprastai tokie dirbtiniai vandens telkiniai yra tikslios geometrinės formos, tačiau galimos ir įvairios improvizacijos. Jų apdailai naudojant akmenis, o jų yra be galo įvairių, galima sukurti tikrus šedevrus! Bendrą paveikslą puikiausiai papildo įvairiausių galimų formų ir dydžių fontanai, kurie tvenkiniui suteikia reikiamos harmonijos. Jei kalbėsime apie klasikines parkų formas, joms fontanai - tiesiog būtinas atributas.

Sodo vandens telkinys, gyvendamas tarsi atskirą gyvenimą, gali tapti ne tik sodo puošmena - jis yra visos sodo kompozicijos širdis, aplink kurią sukomponuoti papildantys landšafto elementai. Būtent tokie ir yra natūralūs vandens telkiniai, kuriuose ypatingos augalų ir gyvūnų rūšys, o neretai ir landšafto pakeitimai atsiranda jau kaip vandens telkinio pasekmės. 

 Natūralius vandens telkinius primenantys tvenkiniai - tai tikslios įvairių planetos gamtinių zonų natūralių vandens telkinių kopijos, skirtos gamtinio unikalumo ir „laukinės” gamtos gerbėjams. Kuriant tokį vandens telkinį, reikia turėti ne tik skonį ir norą, bet ir labai daug gamtinių ir technologinių žinių bei rasti profesionaliai savo darbą atliekančius žmones. Natūralus gamtos tvenkinys - miniatiūrinė uždara ekosistema, tai kartu gyvenančių naudingų vandens augalų, vandens gyvūnų ir žuvų, o taip pat pakrantėse augančių augalų teritorija. Į sodo erdvę norint natūraliai įterpti tvenkinį, naudojamos įvairiausios natūralios medžiagos: natūralus akmuo, skalda, smėlis, įvairios sudėties žvirgždas, medžiagos, idealiai imituojančios natūralų landšaftą. Be to, tokį landšaftą reikia apželdinti atitinkamais augalais, kurie turi harmoningai derėti su jau augančiais augalais.

Dirbtinis tvenkinys labai tinka nedideliame sode, kuriame beveik nėra žalios vejos, arba viskas yra išgrįsta akmenimis. Dirbtiniai tvenkiniai dažniausiai yra taisyklingų formų - daugiakampiai, apvalūs ar elipsės formos, rečiau laisvų formų (beformiai). Paprastai tokie tvenkiniai puošiami akmenimis, taip pat galima papuošti keliais ryškiais, aiškių formų dekoratyviniais augalais, pvz., vandeniniais vilkdalgiais arba vandens lelijomis.

Virš žemės paviršiaus suformuoti baseinėliai, kaip ir mums įprasti dirbtiniai tvenkiniai, labai puikiai atrodo nedideliuose išgrįstuose akmenimis, aukšta tvora aptvertuose sodeliuose. Šie dekoratyvūs tvenkinukai, vandens paviršiuje atspindėdami dangų, optiškai padidina sodo erdvę.

 Virš žemės paviršiaus suformuotame dirbtiniame tvenkinyje labai patogu auginti dekoratyvines žuveles, pvz., japoniškuosius karpius. Įrengti viduryje tvenkinio įvairių formų fontanai, tiek patys paprasčiausi, tiek ir ištaigingi, ne tik labai puikiai atrodo, bet ir praturtina vandenį deguonimi, kuris yra labai reikalingas žuvims.

Nuo to, koks vanduo yra tvenkinyje, labai priklauso paties tvenkinio patrauklumas. Savaime suprantama, krištolo skaidrumo vanduo yra kiekvieno baseino savininko svajonė, ypač tuomet, kai tvenkiniuose laikomos žuvys. Tačiau gamtoje skaidrus vanduo būna tik ežeruose šalto klimato zonose, pvz., šiaurės platumose, kur vandens temperatūra pakankamai žema, todėl ten vanduo nežydi, o dumblėjimo procesai vyksta labai lėtai. Mūsų klimatinėje zonoje natūralių vandens telkinių vanduo yra pakankamai drumstas, ypač vasarą, kai vanduo žydi, todėl norint su pasimėgavimu stebėti švariame krištolo skaidrumo tvenkinio, kurio dugnas išgrįstas, pavyzdžiui, spalvinga mozaika, vandenyje plaukiojančias žuveles, vandenį būtina filtruoti, o patį tvenkinį valyti, šalinant ant dugno susikaupusį dumblą ir paviršiuje plaukiojančias šiukšles. Filtravimo sistema tokiame tvenkinyje, kuriame yra laikomos žuvys, būtina. Natūraliuose gamtoje esančiuose vandens telkiniuose egzistuoja biocenozė - sausumos ar vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių evoliucijos procese susiformavę pastovūs tarpusavio ryšiai ir vyksta energijos bei maisto medžiagų apykaita.

Visai kitaip yra dirbtiniu būdu sukurtuose vandens telkiniuose, kur privalu palaikyti būtiną gyvybinį balansą, ypač, kai mažame tvenkinio plote yra labai daug žuvų. Tai būtina daryti todėl, kad žuvų gyvybinės veiklos proceso metu vandenyje susikaupia labai daug amoniako, o šis joms yra be galo nuodingas. Todėl, norint amoniaką paversti žuvims nekenksmingu azotu arba nitratais, kuriuos sugertų vandens augalai, būtinos keleto rūšių bakterijos. Tuo tarpu bakterijoms, kad jos galėtų gyventi, yra reikalinga tam tikra terpė - substratas. Dirbtiniame vandens tvenkinyje, kuriame laikoma pakankamai daug žuvų, substrato - vietos, kur galėtų gyventi bakterijos, neužtenka, todėl būtina naudoti biologinio ir mechaninio vandens filtravimo sistemą. Biologinių filtrų paviršiaus plotas yra pakankamai didelis, todėl didžioji nuodingų medžiagų dalis, pasitelkiant į pagalbą bakterijas, yra nukenksminama. Ypač gerai veikia biomechaninio filtravimo sistema, derinama su ultravioletinių spindulių filtru. Karštomis vasaros dienomis ultravioletinių spindulių filtrą naudoti būtina, nes tvenkinio vanduo įšyla tiek, kad jame aktyviai pradeda daugintis melsvieji bei žalieji dumbliai - vanduo pradeda žydėti ir susidaro sąlygos, kuriomis gali žūti žuvys, be to, niekam nepatinka drumstas tvenkinio vanduo. Stiprus ultravioletinis spinduliavimas sukelia vienaląsčių dumblių koaguliaciją, o šie, sudarydami gumulėlius, nusėda į filtrą.

LaumzirgisVandens telkiniai natūraliais krantais harmoningiau įsilieja į natūralią sodo aplinką, tuomet, žiūrint iš šalies, atrodo, kad sode vyrauja augalai. Toks stilius suteikia galimybę į patį tvenkinį ir jo krantuose prisodinti daugybę pačių įvairiausių ir prabangiausių veislių bei formų sodinukų ir gėlių, kurių tiesiog negalime sodinti likusioje sodo dalyje. Vandens sodas taps galybės smulkių laukinių gyvūnų, pvz., didžiųjų vaivorykštinių laumžirgių, zujančių virš vandens, drugelių, vandeninių čiuožikų, buožgalvių, smulkių žuvelių, nestambių žinduolių, ateinančių atsigerti, priedanga. Gyvas vandens sodo grožis sužavės kiekvieną, atkreipdamas į save dėmesį bei sulaikydamas susižavėjusį žvilgsnį.

 DINAMINĖ forma pažįstama iš daugelio gamtinių vandens šaltinių pavyzdžių, pradedant srauniais kriokliais - milžinais ir baigiant nedideliais miško šaltinėliais. Atsižvelgdami į jų dekoratyvumą ir technines įgyvendinimo galimybes, panagrinėkime juos plačiau.

Norėdami sodui įkvėpti dar daugiau gyvybės, palaipsniui galime įrengti dirbtinių upelių, krioklių, kaskadų ir fontanų, - vandens tėkmės čiurlenimas maloniai nuteiks klausą. Natūraliam sodui ypatingo žavesio suteikia tekančio vandens srautai ir kriokliai. Norint sode sukurti tekančius upeliukus, jų tėkmės formavimui galima panaudoti netgi pačius lėkščiausius šlaitus, tokiu būdu, paleidus vandens srautą ir krantus apželdinus augalais, galima atgaivinti bet kokią erdvią, bet tuščią veją. Ten, kur šlaitai yra pakankamai statūs, galima įrengti sodo kaskadas arba netgi tikrą, didžiulį krioklį, srauniai tekantį per akmenis, tarp kurių galima pasodinti be galo daug įvairių augalų, įskaitant ir alpinių augalų rūšis, kurias galima sodinti sausuose, akmenuotuose krantuose.

 Kaskados - tai tarsi keletas atskirų, skirtingame lygmenyje išdėstytų mažyčių vandens telkinių. Čia vanduo teka iš aukščiausiame taške esančio vandens telkinio, pamažu pereidama į apatinį lygmenį, pagal „iš taurės į taurę” principą. Šiuos vandens telkinius galima įkomponuoti į bendrą sodo paveikslą arba, jei vandens telkiniai yra tokioje vietoje, kur nėra vieno stiliaus, galima originaliai juos įtraukti į esamą kompoziciją. Kaskados yra labai universalios - jas galima įrengti be kur. Kaskadomis galima imituoti krioklius, per slenksčius ir pakopas tekančius upeliukus.

 Techniškai kaskados yra sudėtingas ir tikslus uždaro veikimo ciklo hidrotechninis įrenginys, iš statytojo reikalaujantis profesionalaus įrengimo darbų atlikimo ir specialių žinių. Visą darbų kompleksą, pradedant skaičiavimais ir dekoravimu, turi atlikti specialistai. Kiekviena „taurė” yra statoma tik ant būtent jai skirto pamato fragmento, jos dydis ir palinkimo kampas turi būti labai tiksliai apskaičiuoti. Toks įrenginys turi būti nepriekaištingai izoliuotas nuo drėgmės (priklausomai nuo situacijos, yra naudojamos membranos arba glaistas), be to, norint išvengti drėgmės praradimo, dėl vandens susigėrimo į dirvožemį ar išsiliejimo už kaskados ribų, reikia labai tiksliai parinkti įrenginius. Kaskados siurblys parenkamas atsižvelgiant į kaskados aukštį ir perpilamo vandens kiekį, taip pat, pagal technologinius reikalavimus parenkamas vamzdynas, elektra varomam siurbliui ir apšvietimui įrengiamos komunikacijos. Renkantis technologinius įrenginius, būtina atsižvelgti į„taurių” dydžius, perpilamo vandens kiekį, viso įrenginio aukštį, vandens recirkuliacijai skirtų vamzdžių diametrą ir kt.

 Labai puikiai atrodo skirtingose sodo zonose tekantys upeliukai, o tekėdami nuokalnėje, jie atrodo dar patraukliau. Paprastai upeliukai dekoruojami kuo natūraliau, todėl tokį darbą dirbantis specialistas turi turėti būtinų floristikos žinių, supratimą apie esamą natūralų landšaftą, ypač tarpusavyje derinamus augalus, akmenis ir kitus dekoratyvinius elementus. Upeliukai yra pakankamai lokalūs ir puikiai atrodo tiek bet kurioje sklypo vietoje, tiek ir nuokalnėse, - čia jie atrodo ypač dekoratyviai. Upeliai gali tekėti ir per alpinariumą ir sodo kampelyje, jie gali būti įvairaus stiliaus ir imituoti norimą klimatinę zoną, taip pat gali būti derinami su įvairių stilių vandens telkiniais.

Techniniu požiūriu upeliukai taip pat yra uždaros sistemos. Todėl labai svarbi kruopšti upelio vagos hidroizoliacija. Taip pat labai svarbu tinkamai parinkti reikalingus parametrus turintį siurblį, tinkamas vamzdyno medžiagas, teisingas dekoravimo medžiagas: akmenį, gruntą, augaliją.

Upeliukų veikimo principas pagrįstas uždaro ciklo sistema, jos darbo metu naudojami specialūs įrenginiai (įvairios pompos, siurbliai ir kt.).

 Fontanai sodą apdovanoja triukšmu, judėjimu ir vandens srovių mirgėjimu. Jie labai puikiai atrodo tiek natūraliuose, tiek ir dirbtiniuose tvenkiniuose, tačiau labiau tinka dekoratyvinio stiliaus dirbtiniuose prūdeliuose. Yra labai įvairų formų sodo fontanų - stambios taurės, pripildytos vandens, tekančios iš vienos taurės į kitą, arba paprasti latakai, iš kurių sklinda lengvas į urną tekančio vandens čiurlenimas. Be įvairiausių skyrium vienas nuo kito pastatytų dekoratyvinių fontanų, egzistuoja daugybė natūraliai atrodančių fontanų, jų vandens srovė veržiasi tiesiai iš žvirgždo, girnapusių arba uolų.

Fontanų įrengimas pareikalaus trijų pagrindinių elementų: vandens rezervuaro, fontanų antgalių ir siurblio. Likusieji fontanų įrenginių konstrukciniai elementai tarnauja tik kaip fontano puošmenos, taip pat valdymo ir aptarnavimo supaprastinimui. Fontanų technologijos vis tobulėja. Didžiulis fontanų antgalių, siurblių pasirinkimas suteikia galimybę sukurti pačius įvairiausius vandeninius „paveikslus”. 

  

 Krioklys yra atskiras dizaino elementas, tačiau jis turi harmoningai derėti prie vandens telkinio ir viso sklypo stiliaus. Jis gali būti ir bet kokios kompozicijos dalimi, pavyzdžiui, grotos, uolos ir kitų.

Nepriklausomai nuo to, kokią vandens įrenginių konstrukciją bepasirinktumėte, ji bet kokiu atveju papuoš jūsų sodą. Krantuose galite suformuoti nuostabias augalų kompozicijas, kurios derėdamos su čiurlenančiu, kibirkščiuojančiu, ar stovinčiu vandeniu iš karto atkreiptų į save dėmesį. Alpinariumai, kuriuose susodinti ryškūs ir tarpusavyje derantys augalai, labai pagyvina kompoziciją, ypač jei šalia jų čiurlena vanduo.

 Kriokliai gali būti pačių įvairiausių formų ir dydžių, bet paprastai jie derinami, prie vandens telkinių, į kuriuos krinta jų vanduo. Nepaisant išorinės krioklio apdailos, didžiausią dekoratyvinę vertę sudaro iš viršaus krintantis vanduo, todėl specialistai turi tiksliai apskaičiuoti krintančio vandens kiekį, užtikrinti nepertraukiamą vandens kritimą, kuris sudaro vandens „sienos” įspūdį, o tai yra ypatingai vertinama. Krantuose ir ant uolėtų pakopų gali būti pasodinti alpiniai ir kalnų augalai, nes jų šaknų sistema pritaikyta taip, kad jie galėtų augti net tarp uolų ir nereikalauja daug žemės - jos reikia tik kad jie žiemą neiššaltų. Bet kokiu atveju krioklys yra labai ryškus visos sodo kompozicijos elementas ir jis turėtų būti gerai matomoje vietoje, todėl šalia jo galėtų būti įrengta poilsio vietelė, pvz., pavėsinė. Visą kompoziciją galima specialiai orientuoti į krioklį, padarant jį bendros erdvės ar atskiros zonos (lygmens) centriniu elementu.

 Techninė krioklio statybos pusė yra panaši į kitų vandens telkinių statybą, tačiau yra keletas esminių skirtumų. Pirmiausia reikia labai kruopščiai atlikti viso komplekso, ypač pamato, skaičiavimus, nes paprastai krioklys būna pakankamai aukštas. Reikia įvertinti ir tai, kad nuolat krintantis vanduo veikia dugną, kritimo vietoje suformuodamas įdubas, be to, veikia visą konstrukciją, sudarydamas nuolatinės vibracijos sąlygas. Visos konstrukcijos hidroizoliacijos darbai turi būti atlikti nepriekaištingai. Įvertinant pakeliamo vandens masę ir jo pakėlimo aukštį, ypatingai svarbu teisingai parinkti siurblį ir vamzdyno diametrą. Visus šiuos klausimus turi spręsti tik profesionalas.

  

Šiuolaikinis sodo dizainas, be įvairių šalių kultūrų įtakos, siekia pabrėžti gamtos, kaip mus supančios aplinkos, vaidmenį ir išsaugoti laukinės gamtos įvaizdį. Nuo senų laikų įvairios tautos savo sodams puošti naudojo vandenį ir akmenis - šie elementai pagyvina aplinką ir suteikia jai pilnatvės.  

Pagrindiniai natūralių vandens telkinių tvarkymo darbai yra krantų sustiprinimas, dugno valymas ir vandens telkinio gilinimas. Paprastai ežerų, upių ir kanalų krantai stiprinami juos užsėjant įvairiomis daugiametėmis varpinėmis žolėmis arba išklojami jau paruošta žolės velėna.

Tam, kad iš tvenkinio pašalintume plaukiojančias šiukšles, būtina įrengti gaudyklę (skimerį), ji apsaugos tvenkinį nuo jo dugne pūvančių lapų ir visokių kitokių smulkių šiukšlių, o tvenkinys visada atrodys švarus ir prižiūrėtas.

 Yra keletas tvenkinių įrengimo būdų. Dar visai nesenai soduose tvenkiniai buvo įrengiami naudojant pačias įvairiausias medžiagas, dažniausiai betoną. Tai pakankamai sunkus ir, be to, labai nepraktiškas tvenkinio įrengimo būdas. Dėl klimatinių sąlygų poveikio betonas deformuojasi, atsiranda plyšiai; vėliau, norint koreguoti landšaftą, bet kokie monolitiniai įrenginiai reikalauja didelių investicinių ir fizinių pastangų.

Norint įrengti stambius vandens telkinius, plaukiojimo baseinus, jų statybai naudojant betoną, molį, stiklo plokštes, polieterines dervas, reiktų kreiptis pagalbos į specialistus. Nedidelius tvenkinėlius galima įsirengti ir savarankiškai. 

Dirbtinio vandens telkinio statybos etapai

  1. Numatoma objekto išvaizda ir jo paskirtis.
  2. Eskizinis projektavimas, medžiagų ir darbų sąnaudų sąmatos sudarymas.
  3. Duobės iškasimas.
  4. Inžinerinių sistemų įrengimas.
  5. Vandens telkinio, tvenkinio guolio įrengimas (parengiamieji darbai prieš atliekant hidroizoliacijos darbus).
  6. Hidroizoliacijos darbai atliekami naudojant geomembraną (suvirintą arba suklijuotą vandens nepraleidžiančią polivinilchlorido plėvelę, bituminį kaučiuką, polietileną - liaudyje paprasčiausiai vadinamą baseinų plėvelę).
  7. Vandens telkinių rezervuarų dekoravimas (visame plote naudojamas natūralus akmuo).
  8. Filtravimo įrenginių sumontavimas (siurbliai, kompresoriai, filtrai, aeratoriai ir t.t.).
  9. Dekoracijų sustatymas (apšvietimo sistema, fontanai ir t.t.).
  10.  Mažų architektūrinių formų statyba (kaskados, kriokliai, grotos, fontanai).
  11.  Dekoratyvinis tvenkinio kranto linijos apipavidalinimas (sąlyginė 0,5 m. pločio linija einanti išilgai vandens palei jo kraštą).
  12.  Vandens ir pakrančių augalų sodinimas.
  13.  Žuvų įveisimas dirbtiniame tvenkinyje (galima įveisti tiek dekoratyvinių žuvelių, tiek ir verslinių: karpių, sterlių, upėtakių).
  14.  Vandens telkinio eksploatacijos pradžia, gavus iš specialistų priežiūros ir sezoninio konservavimo instrukciją.

Sezoninis aptarnavimas ir priežiūra:

  1. Pavasaris: vandens išsiurbimas, tvenkinio rezervuaro valymas, dumblo ir kitų šiukšlių pašalinimas, genėjimas, tręšimas, vandens augalų persodinimas (įsodinimas), filtravimo, siurblių ir apšvietimo sistemų sumontavimas ir paleidimas, vandens prileidimas, žuvies įleidimas.
  2. Ruduo: įrenginių demontavimas ir jų išvalymas, augalų paruošimas peržiemojimui, tvenkinio konservavimas žiemos periodui.
  3. Sezoninė priežiūra: šiukšlių šalinimas iš tvenkinio, filtravimo sistemos ir kitų technologinių įrenginių valymas, greitai augančių dumblių surinkimas, vandens augalijos priežiūra - tręšimas. Sezoninę priežiūrą reikia atlikti 2 - 4 kartus per mėnesį.

Tvenkiniai turi skirtingą paskirtį: maudimosi, žuvies veisimo, dekoratyvinę (biologiniai tvenkiniai valo buitinius nutekamuosius vandenis). Tvenkiniai skirstomi pagal jų pasipildymo vandeniu tipą, jie gali būti papildomi: atmosferos krituliais, gruntiniais vandenimis, šaltiniais ir t.t. Taigi, paveikslėliuose parodyti dirbtinių vandens telkinių: skirto vandens laikymui ir drenažinio vandens telkinio, pavyzdžiai.

Tvenkinio schema

Drenažinio vandens telkinio schema

Po kiek laiko visada norime atsinaujinti, vadinasi, kils noras atnaujinti ir tvenkinio išvaizdą. Čia jums gali padėti pačių įvairiausių konstrukcijų fontanai, dekoratyvinis apšvietimas. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jei savo tvenkinyje laikote žuveles ar rūšines vandens lelijas, joms nelabai patinka fontano keliamas triukšmas ir jo formuojamos vandens srovės.

Vandens ir pakrantės augalams skirsime atskirą temą.

Dėmesio! Bet koks vandens tvenkinys gali būti pavojingas mažiems vaikams. Kai kada tvenkinys gali būti pavojingas net naminiams gyvūnams. Todėl rekomenduojame išspręsti saugos klausimus ir nepalikti prie vandens esančių vaikų be priežiūros.

Vetyta metyta

Rodyk draugams

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Gruodis 2019
P A T K P Š S
« Bir    
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031