BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Pratęsiu temą apie ekologišką gyvenimo būdą. Šįkart noriu pasidalinti mintimis, kuo galima stilingai ir neteršiant aplinkos parsigabenti pirkinius namo. Juk visi prekybos centrų maišeliai - standartiniai, rodantys, kur apsiperkate, ne itin stiprūs, be to, persimato. Na, ir teršia gamtą - jie sąvartynuose nesudūlėja keliasdešimt metų…
O pasisiuvę savą maišelį, būsite ne tik originalūs, bet ir stilingi, juk rūpintis savo aplinka dabar madinga :-)

Kompaktiškai sulankstomas originalus pirkinių maišelis

Kita forma, tačiau tokios pat savybės

Tokių rankinių pirkiniams užteks ilgam

 

Paprasčiausios medžiaginis maišelis gali atspindėti savininko asmenybę

Šis tvirtesnis ir talpesnis

Tokiu maišeliu parodote, kad esate aplinkos draugas:-)

Taigi, paimkite gan stipraus audinio atraižą, ir pirmyn! Galite maišelį ir nusinerti. Maišelis gali išsiskirti ne tik audiniu, spalva, bet ir forma, aksesuarais. Juk jį galima išsiuvinėti, papuošti aplikacija ir t.t. Taip pat galima pasisiūti patogaus ilgio rankenas, arba krepšį pasidaryti permetamą per petį. Žodžiu, fantazijai ribų nėra - Kaziuko mugėje mačiau katino formos rankinių, kur rankena - katino uodega…

Siūlau pasisiūti tokį maišelį, tik pasirinkti gražesnį audinį (ir geriau netelplų)

 

Maišelio forma

Reikės iškirpti keturis gabalus, du - išorei ir du - vidui

Sudėkite vieną vidinį ir vieną išorinį gabalą gerosiomis pusėmis ir susiūkite, palikę kelis cm

Nukirpkite kampus

Išverskite krepšį išvirkščiai. Padarykite tą patį kitoms dviem audinių dalims. Paslėptu dygsniu užsiūkite angą

Sudėkite abi dalis kartu ir susiuvate (kaip parodyta paveiksle), bet tiktai iki segtuko

Dabar išverskite išvirkščią krepšį ir apsiūkite rankenas

Dvigubas dygsnis per krepšio pagrindą, taip pat per rankenas viršuje ir viskas!

Nuotraukos, kaip pasisiūti maišelį, iš blog.zakka-zakka.com

vetyta metyta

Rodyk draugams

Iš pirmo žvilgsnio trapios nendrės gali būti ne vien statybinė medžiaga, bet ir originaliai papuošti buto interjerą.

Ne kiekvienas sugebės iš nendrių stiebų tvorą supinti ar namo stogą padengti. Tačiau kiekvieno išgalėms - įprastas užuolaidas pakeisti žaliuzėmis iš nendrių.

Auga visoje Lietuvoje

Tuo įsitikino Nidos gyventoja Elvyra Žamoidienė, prieš kelerius metus dėl sugedusio pakėlimo mechanizmo vietnamietiškas šiaudines žaliuzes nutarusi pabandyti pakeisti savo padarytomis.

Gamtinės žaliavos Kuršių marių pakrantėse - į valias.  Kaip teigiama žinynuose, Lietuvos vandens telkiniuose, pelkėse, pagrioviuose želianti 1-4 metrų aukščio paprastoji nendrė ypač gausius atvašynus turi būtent Kuršių mariose.

Puošti langą gali ilgai

“Man gražu”, - apie nendrines žaliuzes, puošiančias jos butą, sakė Elvyra Žamoidienė.

Geltoniu švytinčios nendrės dengia ne vien buto, bet ir įstiklinto balkono langus. Pastarojo žaliuzės - jau saulės išblukintos, tad teks naujomis pakeisti.

Pasak ponios Elvyros, iš nendrių pagamintos žaliuzės neišblunka ir savo “prekinę” išvaizdą išlaiko ilgai - gali kaboti trejus ar ketverius metus.

Tik ką padaryta ir ant lango pakabinta nendrinė danga skleidžia malonų žolynų kvapą, kuris, laikui bėgant, pamažu išnyksta.

Sukurti puošmeną - lengva

Sukurti nieko nekainuojančią originalią puošmeną - itin paprasta.

Iš gamtos į namus parsineštus nukirstus nendrių stiebus reikia švariai nuvalyti, kad liktų ilgi tuščiaviduriai - it bambukų lazdelės - stagarai.

Tuomet, atsižvelgiant į lango plotį ir ilgį, juos reikia lygiomis dalimis sukarpyti ir sutvirtinti storoku lininiu siūlu.

Viskas! Belieka nendrines žaliuzes pritvirtinti karnizo vietoje.

Tam, kad, esant reikalui, tokias žaliuzes būtų galima aukštyn pakelti ir reguliuoti ilgį, Elvyra Žamoidienė siūlo padaryti dar ir kilpeles.

Nuplauna dulkes duše

Nidiškės bute nendrinės žaliuzės kabo natūralios, nenulakuotos ar kitaip apdorotos.
Langus jos dengia dieną ir naktį.Pasak moters, tarp nendrių esančių tarpelių visiškai pakanka, kad dieną bute būtų šviesu.

Palaikyti nendrinių žaliuzių švarą, nuvalyti dulkes - vėlgi itin paprasta.

Elvyra Žamoidienė nendrines žaliuzes nukabina, pakiša po dušu, nuplauna ir lauke išdžiovina.

Moters įsitikinimu, fantazija, iš gamtos dovanų puošiant namų erdvę, gali būti begalinė.

“Panašias žaliuzes galima sukurti ne vien iš nendrių, bet ir, pavyzdžiui, iš rugio šiaudų. Su pastaraisiais vis dėlto vargo daugiau būtų. Paprasčiau su nendrėmis, kadangi jos yra storos”, - svarstė ponia Elvyra.

Nendrės kertamos žiemą

Nidos gyventojos pastebėjimu, artėja laikas, kai bus galima prisikirsti nendrių naujoms žaliuzėms gaminti.

“Dabar nendrės yra vandens apsemtos, šlapios. Reikia palaukti žiemos. Kai užšąla ir vandenį padengia ledas, nendrės būna sausos, tvirtos ir gražios - tinkamiausios žaliuzėms. Kuršiai, kurie namų stogus dengdavo nendrėmis, jas kirsdavo irgi žiemą”, - pridūrė Elvyra Žamoidienė.

Kol kas, jos pastebėjimu, tokios žaliuzės - dar retenybė. Tačiau iš žmonių susidomėjimo galima spręsti, jog ateityje vis dažniau kiniškas ar vietnamietiškas puošmenas keis paprasta lietuviška nendrė.

Straipsnis Audronės Gliožerienės

Nuotraukų autorė - Raimonda Meyer-Ravaitytė

Rodyk draugams

Įsigiję paveikslą, susiduriame su problema - kaip taisyklingai jį pakabinti ir kaip išdėstyti turimus paveikslus. Egzistuoja gan paprastos taisyklės, padėsiančios išvengti klaidų.

Jei kambario sienos yra nudažytos ar padengtos tik tapetais, tai jokiu būdu negalima sakyti, kad jo interjero dekoras yra užbaigtas. Paveikslai, grafikos darbai, fotografijos arba didelis, gražiai įrėmintas veidrodis suteiks puikių galimybių užbaigti kambario interjero “ansamblį”.

Teisingas dekoratyvių elementų išdėstymas ant sienų suteikia galimybę paslėpti jų nelygumą ir netgi kai kurias buto apdailos klaidas. Kruopščiai parinkta spalvinė paveikslo gama kambariui suteiks gyvybės, išryškins užuolaidų, sienų, baldų apmušalų spalvas.

Visi išvardinti dalykai galioja bet kokiems meno kūriniams: tiek tradiciniams, tiek ir atliktiems abstrakčia maniera.

Paveikslų svarba galutiniam interjero sukūrimui yra nusakoma keletu priežasčių:

  • Didelė tuščia sienos erdvė patalpoje sukuria disharmoniją;
  • Jei yra paveikslų, jie paskirsto dėmesį ir jį nukreipia į keletą taškų;
  • Paveikslai, patraukiantys dėmesį, tarsi ardo interjerą, nukreipia žvilgsnį nuo baldų;
  • Gražus meno kūrinys kompensuoja baldų arba interjero netobulumą;
  • Meno kūriniai yra gražūs iš esmės; mėgavimasis jais teikia malonumą;
  • Teisingai parinktos paveikslų spalvos pabrėžia pagrindines interjero, ypač sienų ir užuolaidų spalvas;
  • Ant sienų esantys dekoratyviniai elementai sudaro tarsi savotišką perėjimą nuo ant žemės esančių baldų iki daiktų, kurie „priklauso” luboms (šviestuvai, užuolaidų laikikliai);
  • Vertikalūs paveikslai optiškai didina lubų aukštį, o horizontalūs -  ilgina sieną.

Tapyti paveikslai kabinami akių lygyje ant sienos (apie 2 metrai nuo grindų), šiek tiek nuožulniai (tai sumažina atspindžius). Valgomajame arba virtuvėje paveikslą geriau pakabinti sėdinčio žmogaus akių lygyje. Siauresnėms sienoms tinka maži paveikslai, plačioms - didesni.

Paveikslas miegamajame gali pabrėžti arba atstoti lovos galvūgalį. Corbis nuotr.

Šiuolaikinis butas paprastai yra apstatytas standartiniais baldais, prie kurių labai gerai dera skirtingų stilių tapybos darbai. Tačiau ne bet koks paveikslas tiks bute, kurio interjere karaliauja senoviniai baldai. Pasteliniais tonais nutapytas peizažas tikrai nederės kambaryje, apstatytame senoviniais, nuo laiko patamsėjusiais baldais. Romantizmo arba vėliojo realizmo laikotarpiais tapyti paveikslai vargu ar harmoningai derės prie grakščių šviesių, poliruotų šiuolaikinių baldų.

Griežtas ir tamsus interjeras puikiai dera su gyvomis, ryškiomis, netgi akį rėžiančiomis paveikslų spalvomis, taip pat tokiame interjere dera ir šalti, griežta maniera tapyti portretai. Lengvais, pasteliniais tonais išdažyti interjerai puikiai dera su lengva, optimistine, šviesia gama tapytais taikiais natiurmortais, gėlių puokštėmis.

Labai didelę reikšmę puikiam paveikslo suvokimui turi apšvietimas. Ant paveikslo neturėtų kristi tiesioginiai saulės spinduliai, jie ardo spalvas. Be to, ant blizgaus arba pritemdyto paviršiaus krintantys atspindžiai trukdo gerai matyti paveikslą.  Paveikslams geriausias yra geras visos patalpos apšvietimas, tačiau kai kuriems paveikslams gali prireikti papildomo apšvietimo. Šviestuvai turi būti išdėstyti taip, kad šviesa tolygiai kristų ant paveikslo ir būtų išvengta atspindžių bei šešėlių. Halogeniniai šviestuvai, ypač kai paveikslas nedidelis, sukuria kryptingą šviesos srautą, kuris neiškreipia paveikslo spalvinės gamos.

Geriausiai paveikslas apšviečiamas pakabintas 45° kampu, nors iš tiesų tai pakankamai sunku padaryti. Pakabinę paveikslą ant sienos, esančios kuriame nors lango šone, jūs matysite visas dėmes ir nelygumus, visas dailininko tapymo technikos įgyvendinimo subtilybes. Toks apšvietimas tinka tik tiems paveikslams, kuriuos tapydamas autorius lygiai taip pat apšviesdavo savo modelį iš šono (tačiau šiuo atveju apšvietimo kryptis taip pat turi sutapti). Ypatingai vertingiems kūriniams nepagailėkite pinigų ir įrenkite du papildomus šviesos šaltinius, kad jie paveikslą apšviestų iš viršaus ir iš šono.

Jei ant vienos sienos kabo keletas paveikslų, juos būtų patogiau pakabinti ant vieno bendro laikiklio arba ant virvelių, kurios pritvirtinamos prie dviejų viršutinių paveikslo kampų.

Taip galima apipavidalinti sieną virš židinio. Corbis nuotr.

Netvarkingai paveikslais nukabinėtos sienos sukelia disharmonijos jausmą, be to, parodo prastą šeimininkų skonį. Nei vienas meno kūrinys neturi likti „šešėlyje”. Nesistenkite sužavėti meno kūrinių kiekiu: netgi grožis gali būti slegiantis bei ilgainiui nusibosti.

Jeigu siena patalpoje yra didelė, o paveikslai maži, tai geriausia juos grupuoti į grupes, kurių centre būtų jums labiausiai patinkantis paveikslas. Grupę turi sudaryti panašaus stiliaus, tematikos bei spalvinės gamos paveikslai (pavyzdžiui, akvarelių ar batikos serija, arba aliejaus ir akvarelės derinys). Reikia turėti omenyje, jog kabinant tris paveikslus, pagrindinis jų yra vidurinis - jis labiausiai atkreipia dėmesį. Vienodo dydžio paveikslams pats paprasčiausias dėstymo būdas yra viena eile, vienodu atstumu vienas nuo kito. Kai kurie paveikslai (dažniausiai tai sena klasikine technika atlikti dailės kūriniai masyviais rėmeliais) negali būti užgožiami baldais ar kitais meno kūriniais - tokie paveikslai ant sienos reikalauja daug erdvės. Nerekomenduojama paveikslų ant sienos dėlioti pagal dydį ar aukštį - specialistai rekomenduoja norimą paveikslų rinkinį iš pradžių išdėlioti ant grindų, o tik tada kabinti ant sienos.

Vienodo dydžio paveikslams pats paprasčiausias dėstymo būdas yra viena eile, vienodu atstumu vienas nuo kito. Corbis nuotr.

Grupę turi sudaryti panašaus stiliaus, tematikos bei spalvinės gamos paveikslai. Corbis nuotr.

Šalia pakabinti paveikslai šiek tiek vienas kitą užgožia. Jeigu norite pakabinti šalia du skirtingų dydžių paveikslus, kabinkite juos horizontaliai, kad didesnis paveikslas būti šiek tiek aukščiau už žemesnį.

Gali atsitikti, kad du paveikslai atrodo nuostabiai kol kabo atskirai, o kartu “nesusigyvens” - tarpusavyje nederės.  Tačiau jei turite tikrai nemažą kolekciją, tiesiog pasistenkite meno kūrinius išdėstyti taip, kad dideli paveikslai neužgožtų mažiesiems paveikslams skirtos erdvės ir kad tarp jų liktų neužpildytas sienos fonas. Mažame kambaryje reikėtų kabinti vienodos tematikos paveikslus. Horizontalūs paveikslai gerai atrodo virš sofos, lovos, komodos ir t.t., o vertikalūs - ant siauros sienos. Kabinant paveikslą virš baldų, jis neturėtų būti platesnis nei pats baldas. Bendras principas - paveikslas turėtų būti ne didesnis nei 75 proc. baldo pločio.

Horizontalus paveikslas virš sofos. Corbis nuotr.

Geriausias fonas bet kokiam paveikslui - vienspalvė siena. Priklausomai nuo sienų spalvos ir  ar jos ryškios, paveikslai jų fone atrodys visiškai skirtingai.

Beje, jei reguliariai kūrenate židinį, ant virš jo kabančių paveikslų paviršiaus pamažu kaupsis suodžiai.

Aliejumi tapytas paveikslas būtinai turi būti įrėmintas. Yra labai gražių rėmų, turtingai papuoštomis rėmjuostėmis, pabrėžiančių paveikslo vertę, tačiau jie tinka ne bet kokiam paveikslui ir ne bet kokiame kambaryje. Jei, renkantis paveikslą arba jo rėmus, bijote apsirinkti, tuomet kabinkite paveikslėlius, reprodukcijas arba fotografijas, įrėmintas kukliame neutralios spalvos rėmelyje po stiklu.

Tam tikram tapybos stiliui tinka ir tam tikri rėmai. Akvareles, graviūras, darbus, tapytus guašu, geriausia patalpinti po stiklu, kuris juos saugotų nuo dulkių ir drėgmės. Aliejiniais dažai tapytos drobės paprastai nėra dedamos po stiklu, nes esant nuo jų labai lengva pašalinti susikaupusias dulkes. Standartinių išmatavimų paveikslams rėmus galima įsigyti jau pagamintus iš anksto arba užsakyti dirbtuvėse.

Nebūtina, kad paveikslai turėtų vienodus rėmus - jeigu rėmai kiekvienam paveikslui parinktai teisingai, greičiausiai visa dailės kūrinių grupė atrodys harmoningai.

Rėmas turi derėti su paveikslo turiniu. Stambiu planu atliktiems paveikslams (gėlės, pamerktos vazoje, portretas, natiurmortas) reikalingas platus ir galingas rėmas.

Jei paveikslo turinys švelnus ir lengvas, o jis nutapytas šviesiomis, pastelinėmis spalvomis, jam reikalingas grakštus rėmelis. Peizažai, tarp jų ir marinistiniai, daugelio mažų detalių abstrakcijos, visa tai, kas yra pavaizduota tolyje, reikalauja siaurų ir ne tokių masyvių rėmų.

Rėmelio spalva taip pat turi harmoningai derėti su drobės koloritu. Paveikslai, kuriuose vyrauja šviesūs tonai, puikiai dera su tamsių arba labai ryškių spalvų rėmais. Tamsioms drobėms parenkami šviesūs, blizgantys, paauksuoti rėmai.

Prie lygios, kruopščios XIX amžiaus pabaigos tapybos, išsiskiriančios kruopščiai parinkta faktūra, labai tiks juodos lakuotos rėmjuostės (rėmjuostės - pagrindinė, išorinė rėmo dalis), papuoštos auksiniu siūlu arba be jo.

Juodi arba tamsaus medžio rėmai puikiai derės prie lengvumo įspūdį sukeliančių impresionistų paveikslų.

Jei bendra paveikslo nuotaika lengva, jis yra tapytas švelniais tonais, formos “atsargios”, pirmenybę teikite dažytai arba matinei, pusiau cilindrinei rėmjuostei. Jei paveikslas “energingesnis”, parinkite rėmjuostes be užapvalinimų, galbūt pakankamai plačias, šiurkštaus audinio fone arba kitokius santūrius rėmus.

Graviūroms ir akvarelėms rėmai parenkami pagal tas pačias taisykles, tik jos turėtų turėti apsauginį stiklą. Jei reikia parinkti rėmus, kurie derėtų su baldais, rėmjuostėse turėtų būti atkartotas tos epochos baldų stilius.

Laukai - tai pagal perimetrą neuždažyti paveikslo kraštai. Aliejiniais dažais dažytos drobės jų paprastai neturi.

Graviūros, akvarelės ir litografijos turi pakankamai plačius laukus. Šie meno kūriniai atrodo rafinuotai, jei paveikslo viršuje esantis laukas yra apie 1 cm mažesnis, nei laukas esantis apačioje. Atrodo, toks nedidelis skirtumas, tačiau jis toks malonus akiai.

Patalpoje paveikslai turi derėti su pagrindiniais vienos ar kitos zonos interjero daiktais, pavyzdžiui, sofa. Paveikslų neturėtų užgožti pastatomas šviestuvas arba stalinė lempa.

Jei norite pakabinti grafikos darbą be rėmų, kabinkite jį tarp dviejų vienodų stiklų arba tarp stiklo ir storo kartono, kurie sukabinami chromuoto metalo gnybtais, o tokį paveikslą kabinkite ant virvučių, įtvirtintų tuose pačiuose gnybtuose.

 Reprodukcija hole

Pereinamame kambaryje ypatingai tinka “galerinis” paveikslų išdėstymas.

Kaip pakabinti paveikslą

Klausimas, kaip pakabinti paveikslą, iškyla tada, kai jau tampame meno dirbinių savininkais. Viskas priklauso nuo to, kokia vieta būste jam numatyta. Meno kūrinių įsigyjimas gali būti spontaniškas (pamatome paveikslą ar fotografiją, ideliai tiksiantį miegamajam ar svetainei) arba apgalvotas (kai žinome, kokio autoriaus, tematikos ar spalvinės gamos kūrinys puikiai papildytų interjerą). Kitas atvejis, kai kūrinys gaunamas dovanų ir ieškoma, kur jis labiausiai tiktų (arba giliai paslepiama, nes netinka niekur arba nepatinka - visiškai nesutampa dovanotojo ar apdovanotojo meniniai skoniai).

Kai atrodo, jog tam tikroje būsto to vietoje gerai atrodys reprodukcija, o gal netgi originalas, belieka teisingai jį pakabinti.

Apsiginklavę po ranka papuolusiais instrumentais, skubate įkalti vinį. O ar jūs apskritai žinote, kiek egzistuoja skirtingų būdų pakabinti paveikslą?

Žinoma, pats paprasčiausias iš jų - naudojant paprasčiausias vinis ir kabliukus. Tačiau taip pat galima palubėje nutiesti troselį, prie kurio tvirtinamos virvutės ir nuleidžiamos. Tinka, kai reikia pakabinti daug paveikslų. Paveikslus galima tvirtinti naudojant skaičiaus „8″ formos kabliukus, pritvirtintus prie vamzdžio arba paprasčiausiai statyti ant trikojų.  Jeigu norite, kad paveikslas būtų prispaustas prie sienos, stipriai įtempkite tvirtinimo siūlą (kaip lanko timpą). O jeigu norite, kad sienos atžvilgiu paveikslas kabėtų kampu - atlaisvinkite virvę (kuo silpnesnis įtempimas, o tvirtinimo kilpos žemesnės, tuo didesnis pasvirimo kampas).

Kabliukai ir plieniniai „siūlai” tinka tuo atveju, jeigu nenorite į sieną kalti vinies arba nežinote, ar pasirinktoje vietoje paveikslas kabės nuolat. Tokiu atveju paveikslą galite tiesiog perstumti į kitą vietą. Kaip tvirtinamos galerinės sistemos? Plieniniai 22 mm skersmens vamzdžiai tvirtinami prie lubų laikikliais, kurie sudaryti iš vamzdžio fragmentų, geležinių virbelių ir nedidelių plieninių plokštelių, suvirintų tarpusavyje, ir paprastai nudažomi sidabro spalvos emaliu. Paveikslai kabinami skaičiaus “5″ formos kabliukų pagalba.

“Klasikiniu” tvirtinimo būdu naudojamasi galerijose bei parodų salėse. Paveikslai tvirtinami prie medinio profiliuoto karkaso (tuo atveju, jeigu patalpos paviršiai yra nelygūs, erkeris apvalus ar ovalo formos, naudojamas lankstusis karkasas), siūlų ir nailoninio valo pagalba. Šis būdas naudojamas, jeigu vienoje patalpoje yra keletas paveikslų, - vienai reprodukcijai pakabinti geriau rinktis kitą būdą. Beje, pats karkasas gali būti dažomas prie kitų interjero detalių tinkančia spalva. Tokį bėgelį (0,5 - 1cm )galima nusipirkti statybinių prekių parduotuvėse arba ten, kur prekiaujama karnizais.

Jeigu toks paveikslų tvirtinimo prie sienos būdas jums atrodo per sudėtingas, patariame naudoti sienines paneles. Kažin ar norėsis gadinti medinę ar medžiaginę sienų apdailą, tad tikrai pravers apdailos panelės, prie kurių paveikslą galima tvirtinti kabliuku. Žinoma, tuo reikia pasirūpinti dar planuojant patalpų apdailą, bet užtat vėliau paveikslus bus galima lengvai pritvirtinti, prikabinus prie virvutės ar plonos vielos, kuri savo ruožtu tvirtinama prie kabliukų, įrengtų sieninėje panelėje. Tai paprasta ir skoninga.

Tuo atveju, jeigu norimas pritvirtinti paveikslas neturi ypatingos vertės, būsto sienos neatrodo itin vertintinos, o jūs - ne itin aistringas dailės kūrinių mėgėjas, tikriausiai visos tvirtinimo būdų subtilybės atrodys jums beprasmės, tokiu atveju paprasčiausia yra tiesiog įkalti į sieną vinį. Atliekant remontą, skylutę reikės paprasčiausiai užglaistyti. Paveikslas pritvirtinamas už virvelės, ši rišama paveikslo nugaroje prie šoninių rėmų. Jei darbas masyvus, virvelė turi būti tokio stiprumo, kad jį išlaikytų.

Nedidelį paveikslą pakabinti galima ir be plaktuko. Prie kartono gabaliuko priklijuokite kabliuką (arba privirtinkite kitu būdu), po to kokybiškais klijais priklijuokite kartoną prie sienos. Galima naudoti specialius prie sienos klijuojamus kabliukus. Skylių nebus, bet ir didelių sunkių paveikslų neišlaikys. Be to, nuimant gali nusilupti su visais dažais.

Prie dažytų sienų paveikslą galima priklijuoti karštais klijais. Jais galima klijuoti ir ant betoninės sienos, medžio, stiklo paviršių, tik ne ant tapetų. Nuėmus paveikslą, klijai liks kitoje paveikslo puseje , o siena liks švari.

Ištapetuotą sieną galima kryžmai įpjauti peiliu, atlenkti tapetų kraštus ir ant švaraus betoninio paviršiaus užlašinti klijų. Į juos įstatyti šiek užlenktą kanceliarinį smegtuką ir stipriai prispausti prie sienos. Užlenktus tapetų galus patepti klijais ir vėl atsargiai užklijuoti, taip paslepiant smeigtuką.

Kamštinės dangos skrituliukas, klijai БФ-2, plona vinutė - viskas, ko reikės norint pakabinti fotografiją, kalendorių ar nedidelį estampą. Kamštinis skrituliukas su įsmegta į jį vinute paprasčiausiai priklijuojamas prie tapetų.

Jei ant paveikslo nėra jokių požymių už jo jį kabinti, galima prie šonų pritvirtinti mažas vinutes ir tarp jų ištempti virvutę.

Pastaruoju metu madinga dėstyti paveikslus ant stovo ar molberto. Taip sukuriama kūrybinga ir romantiška atmosfera  (lyg dailininkas ką tik pabaigė tapyti).

Paveikslų priežiūra

Meno kūrinių priežiūra - dulkių nuvalymas ir nešvarumų pašalinimas nuo jų paviršių.

Jei graviūros atliktos ant storo kokybiško popieriaus, nuo jų lengva pašalinti nešvarumus. Pavyksta pašalinti net riebalų dėmes. Norint tai padaryti, tereikia tarp dviejų sugeriamojo popieriaus lapų įdėti graviūrą ir lėtai ją palyginti karštu, tačiau ne pernelyg įkaitusiu lygintuvu. Riebi dėmė pereis į sugeriamąjį popierių. Esant reikalui operaciją galite keletą kartų pakartoti, po to dar šiltą graviūrą pabarstykite talku, kuris sunaikins riebalų likučius. Iš senų graviūrų galima valyti tik šviežias riebalų dėmes. Visi likę nešvarumai paprastai susilieja į ištisą dėmę, o tuomet bet kokie bandymai ją pašalinti tiesiog sugadina pačią graviūrą. Nuo trapios akvarelės pašalinti dėmių taip, kad jos nesugadintume, neįmanoma.

Aliejiniais dažais tapytas drobes prižiūrėti nėra sudėtinga. Nuo paveikslų drąsiai galima valyti dulkes, be to, galima atnaujinti netgi nuo laiko išblukusias ir išblankusias spalvas.

Sausa švaria kempinėle nuvalykite dulkes nuo paveikslo paviršiaus. Padėkite jį ant stalo, paimkite didelę nuskustą bulvę ir perpjaukite ją per pusę. Lėtai ir atsargiai bulvės puselėmis patrinkite paveikslą, atsižvelgdami į užteršimą, vis iš naujo nupjaukite bulvės sluoksnį. Švaria minkšta, truputėlį sudrėkinta skepeta atsargiai nuvalykite išdžiuvusio krakmolo pėdsakus. Jei paveikslas yra toks nešvarus, kad nepadeda valymas bulve, tuomet jį atsargiai nuplaukite muilinu vandeniu.

Sudrėkinkite švarią ir minkštą skepetą, gerai ją nugręžkite, kad drėgmė nepapultų ant drobės po dažais ir labai atsargiai nuo paveikslo nuvalykite purvą ir dulkes. Viską darykite labai atsargiai, dažnai skalaukite ir nugręžkite skepetą. Aišku, jei paveikslas labai vertingas, geriau neeksperimentuoti ir atiduoti jį į specialistų rankas.

Kabiname paveikslus pagal Fengšui

Dažnai mūsų klausia, kur geriausia kabinti paveikslus. Juk paveikslas ne tik sukuria nuotaiką, jame taip pat glūdi tam tikra energetika. Svarbiausia - kokios spalvos paveiksle dominuoja ir kas būtent jame pavaizduota. Išsiaiškinkime, kokie paveikslai galėtų būti naudingi kiekviename būsto kambaryje. Iškart pabrėžiu, jog tai - tik bendros rekomendacijos, nes kiekvienas butas yra nepakartojamas ir jame glūdi savita energetika.

Miegamajame reikėtų vengti paveikslų, kuriuose vaizduojami per daug dinamiški įvykiai. Pavyzdžiui, paveikslo, kuriame pavaizduotas šniokščiantis krioklys ar besiveržiantis ugnikalnis. Toks paveikslas nepadeda giliam miegui bei kurti ramybės atmosferą. Pasąmonėje kamuos prisiminimas, jog šalia vyksta įvykiai, kurie galėtų būti pavojingi gyvybei. Todėl renkantis vaizdą miegamajame geriau pasirinkti nerūpestingus ir ramius peizažus. Tai gali būti ramus miške tekantis upeliūkštis su lelijomis, apsuptas virš jo palinkusių medžių. Tačiau visiško pastovumo paveikslas perteikti neturi, jame turi jaustis kintanti ir tolygi gyvenimo tėkmė. Nekabinkite į miegamąjį ir didelių paveikslų - jie gali veikti slegiamai ir trukdyti ramiam miegui.

Renkantis paveikslą reikia pasikliauti savo intuicija. Paklausykite savo pojūčių. Ką jie sako? Kokius jausmus sukelia šis paveikslas? Ar jaučiate ramybę ir taiką? Ar jaučiate stabilumą ir patikimumą? Jeigu taip - paveikslą drąsiai galima kabinti miegamajame.

Renkantis paveikslus vaikų kambariui, derėtų atkreipti dėmesį į vaiko bruožus, kokias spalvas jis mėgsta. Vaikai yra ypač jautrūs energijai, - jie puikiai žino, kas jiems naudinga ir siekia gauti tai per spalvas. Jeigu vaikas mėgsta daiktus, kuriuose dominuoja raudona spalva, pakabinkite jo kambaryje šios spalvos paveikslą (tekančios saulės vaizdas). Rinkdamiesi paveikslą vaiko kambariui, taip pat atkreipkite dėmesį į jo temperamentą. Jeigu vaikas aktyvus, negali ramiai nusėdėti vietoje nė minutės, jo kambaryje nereikėtų kabinti paveikslo, kuriame pavaizduoti dinamiški ir nekontroliuojami įvykiai (pvz., šniokščiantis krioklys). Ir atvirkščiai, jei norite kiek „išjudinti” vaiką, aktyvios tematikos paveikslai būtų tinkamiausi.

Renkantis paveikslą svetainei, teks šiek tiek paeksperimentuoti. Reikia išsiaiškinti, kokios spalvos čia būtų naudingiausios patalpos energetikos atžvilgiu. Nemažai priklauso nuo svetainės paskirties - ar tai pasyvaus, ramaus poilsio vieta, ar čia vyksta nuolatinis judėjimas. Tinka paveikslai, kuriuose pavaizduota jūra, upelis arba ežeras. Pasirinkite tokius meno kūrinius, kurie pabrėžtų kambario nuotaiką ar temą. Gyvos spalvos suteiks energijos, tuo tarpu neutralios spalvos - ramumo.

Virtuvėje (valgomajame) patartina kabinti paveikslus, kuriuose yra kuo daugiau žalios spalvos, juk visi procesai, vykstantys virtuvėje - maisto gaminimas ir pats mitybos procesas priklauso medžio stichijai. O šią stichiją reikėtų palaikyti būtent žaliųjų pievų bei medžių vaizdais. Taip pat gerai, jeigu valgomajame bus pakabinti paveikslai su raudonais elementais (pvz. natiurmortas su raudonais vaisiais). Juk raudona spalva priklauso ugnies stichijai ir palaiko viską, kas surišta su namų židiniu. O namų židinys mūsų būstuose - tai viryklė. Be to, seniai žinoma, jog raudona spalva stimuliuoja apetitą.

Pagrindinė rekomendacija - rinktis paveikslus eksperimentuojant su spalvomis ir pasikliaujant savo intuicija. Nepatartina namuose kabinti paveikslų, kuriuose pavaizduoti sugriauti pastatai, sulaužyti medžiai ir kita, kas gali sukelti neigiamas asociacijas. Tegul paveiksluose, kabančiuose namuose, bus pavaizduota tai, kas trykšta klestėjimo, augimo ir ramaus vystymosi energija. Jeigu butas yra „L”  formos, tai tolesnės jo dalies vizualiniam užpildymui galima naudoti paveikslą su perspektyva. Paveiksle gali būti pavaizduotas kelias, einantis tolyn, ar jūros horizontas.

Jeigu rašomasis stalas pastatytas taip, jog sėdite veidu į sieną, taip pat labai gerai prieš save pakabinti paveikslą su perspektyva. Tai sukuria judėjimo pirmyn įspūdį. O už nugaros galima pakabinti kalnų ar žalių kalvų vaizdus (priklausomai nuo to, kokios spalvos jums labiau priimtinos). Tai suteiks ramybės, saugumo ir palaikymo jausmus.

*** 

Ant sienų esantys paveikslai parodo buto šeimininkų skonį, jų išsilavinimo ir kultūros lygį. Menkas šeimos biudžetas nėra priežastis nepirkti paveikslų, nes ne visada tai, kas brangiausia, yra geriausia.

Rodyk draugams

Vitražas (lot. vitrum - ’stiklas’ > pr. vitrage dekoratyvinis langų stiklas) - dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. Atskiri skirtingų kontūrų spalvoti stiklai sutvirtinami tarpusavyje švino juostelėmis. (šaltinis: vikipedia.org.).

Peržvelkime vitražų gamybos technologijas

Bet kuri iš jų prasideda nuo vitražo paveikslėlio parinkimo. Renkantis paveikslėlį, būtina blaiviai įvertinti jo realizavimo vitraže galimybę.

Pagrindiniai sunkumai - tai ribotas spalvų rinkinys (vargu ar daugiau nei keletas dešimčių) ir smulkių detalių atkūrimas. Po to, kai atmesime smulkias detales, paveikslėlis negali prarasti savo grožio. Laimei, šiuolaikinės kompiuterinės priemonės leidžia greitai ir tiksliai parodyti, kaip atrodys vitražas, pagamintas pagal vieną ar kitą paveikslėlį. Jos taip pat suteikia galimybę greitai pasidaryti šabloną, pagal kurį bus daromas vitražas. Būsimo vitražo šablonas ant popieriaus paprastai daromas 1:1 masteliu. Šablonas gali būti spalvotas ir juodai-baltas. Šablono paskirtis - pažymėti vitražo elementų ribas. Iš esmės, šie elementai ir sukuria išorinį vitražo vaizdą.

Tiffany stiliaus lempa

Gaminant vitražą, svarbu nustatyti jo paskirtį ir būsimo montavimo vietą. Juk vitražas gali turėti tiek vienpusį, tiek ir dvipusį kontūro padengimą. Dvipusio vitražo pagaminimas, savaime suprantama, yra dukart sudėtingesnis, nes visą darbą reikia atlikti 2 kartus, paveikslėlį kuriant iš abiejų stiklo pusių (aišku, veidrodinių). Toks vitražas atrodo beveik kaip tikras, ir neturi dirbinės išvaizdos. Todėl ten, kur vitražas žiūrovui yra matomas iš abiejų pusių (duryse, verandoje, širmose), reikia daryti tik dvipusius vitražus. Ten, kur vitražas žiūrovams visada bus matomas tik iš vienos pusės (aukštai įrengtas langas, niša sienoje, su įrengtu apšvietimu), galima daryti ir vienpusį. Kontūrų reljefas turi būti nukreiptas į žiūrovus.

Dažniausiai būtent elementų ribų (kontūro) sukūrimo technika ir suteikia vitražui vaizdą. Todėl, po to, kai kontūras yra pabaigtas, seka stiklo dažymo procesas, o jis yra beveik vienodas visiems vitražų imitacijų tipams. Imitaciniai vitražai beveik visada daromi iš vientiso, vieno stiklo lapo. Tačiau peržiūrėkime skirtingus vitražo elementų kontūro sukūrimo būdus.

Vitražai mediniais elementų kontūrais

Tai pakankamai originalūs vitražai, kuriuose pavaizduoti dažniausiai be siužeto, abstraktūs paveikslai arba paprasti paveikslėliai gamtos tema. Dažnai tai tiesiog labai šakoto medžio kontūras, su uždažytais stiklo ploteliais tarp šakų. Atrodo labai dekoratyviai, ypač verandose ir medinėse duryse. Kontūras paprastai tonuotas rėmo, į kurį įstatytas vitražas, spalva. Vitražo elementai stambūs ir jų tik keletas. Tikrai įspūdingi specialiai pagaminti rėmai.

Jei nesusižavėsite elementų gausa, tokį kontūrą padaryti nėra sudėtinga. Reikia surasti labai šakotą medžio dalį ir išrinkus plokštumą, kurioje yra dauguma šakelių, atsargiai perpjauti medieną išilgai, taip, kad susidarytų dvi kamieno pusės. Šakelės, kurių nėra pjūvio plokštumoje, arba pašalinamos, arba perkeliamos į pjūvio plokštumą, užpildant tuščias vietas. Mediena šlifuojama, tonuojama ir priklijuojama prie stiklo. Galima naudoti kanceliarinius klijus (skystą stiklą) arba momentinius klijus, kurių pagrindas cianokrilitas (parduodami mažomis tubelėmis, ūkinių prekių parduotuvėse).

Antro medinių kontūrų gamybos būdo pagrindas yra mažų kreivų šakelių arba medžio šaknų dalių naudojimas. Naudojant verdantį vandenį arba statybinį feną ar garo generatorių, galima pačiam sukreivinti šakeles. Šiam reikalui yra daroma lenta - šablonas, joje įkalamos vinys. Šakelė keletą minučių mirkoma verdančiame vandenyje, o po to pritvirtinama prie šablono, kaip reikia lenkiant ją tarp įkaltų vinių ir išdžiovinama. Taip galima gauti pačius keisčiausius kontūrus, o jų pagalba sukurti jau ir siužetą turinčius smulkių detalių vitražus. Būtent jie ir atrodo žaviausiai.

„Tikro” vitražo su švininiais kontūrais imitacija

Tokio vitražo, ypač jei jis dvipusis, kokybiškai nuspalvintu stiklu, beveik neįmanoma atskirti nuo tikro. Gamybos technologija: yra pirkti švininio-alavinio lydmetalio, skirto litavimo darbams. Jis būna virbalo - vielos pavidalo, jo skersmuo yra keletas milimetrų. Jei jį perleistume per valcavimo stakles, gaunama plokščia juosta, tuomet iš šios juostos galima išpjauti ir elementų kontūrus. Prie stiklo jie priklijuojami cianokrilitiniais klijais. Elemento kontūras formuojamas iš dviejų pusių, nudažomas stiklas. 1 - 2 metrų atstumu toks vitražas atrodo visiškai taip pat kaip ir klasikinis, turintis tauriai blankią švino patiną.

Vitražas lako kontūru

Tai pati populiariausia ir pigiausia vitražo gamybos technika. Išorinis tokių vitražų vaizdas, aišku, nusileidžia „švininiams”, tačiau iš esmės atrodo neblogai, ypač kai yra kokybiškai pagamintas.

Piešinio kontūro gamybai naudojamas labai tirštas lakas, o kad kontūras įgautų „metalinę” išvaizdą, į laką yra įmaišoma aliuminio arba bronzos pudros. Mišinio konsistencija - tarsi grietinės. Tokiu mišiniu užpildomas didelis švirkštas, ir jo pagalba (išspaudžiamas mišinys) daromas kontūras. Norint vitražui suteikti „taurią” išvaizdą, tam, kad suformuotume analogišką švininei juostelei „aikštelę”, beveik išdžiuvęs lako volelis lengvai priplojamas.

Nenuginčijamas tokios „lakinės” technologijos pliusas yra galimybė kurti vitražą ant rievėto stiklo. Kai kada toks stiklas atrodo kur kas žaviau, nei paprastas plokščias. Ypatingai, jei vitražas yra naudojamas didelio šviestuvo apipavidalinimui arba aukštai sumontuotiems langams.

Skirtingai nei cianokrilitiniai klijai, kurie sustingsta per keletą sekundžių, lakinis vitražas dėl storo kontūro lako sluoksnio džiūsta pakankamai ilgai. Norint pagreitinti džiuvimą, į klijus kai kada yra įmaišoma silikatų.

Vienas iš lakinio kontūro variantų yra epoksidinės dervos kontūras. Tačiau dirbti su juo yra sunkiau nei su laku.

Taigi, nepriklausomai nuo vitražo kontūro suformavimo technikos, jo gamybos procesas prasideda nuo paveikslėlio paruošimo. Kai paveikslėlis yra paruoštas, ant jo yra dedamas švarus ir acetonu nuriebalintas stiklas. Po to ant stiklo pasirinkta technologija yra dedamas kontūras.

Kai kontūras jau yra paruoštas, stiklą galima pradėti dažyti. Kadangi paprastai vitražai yra eksploatuojami komfortiškose sąlygose patalpos viduje, tai reikalavimai dažančiam mišiniui yra patys paprasčiausi. Jis turi gerai sukibti su stiklu ir jam turi būti galima suteikti norimą atspalvį. Sustingęs mišinys turi būti permatomas. Paruoštu mišiniu paprastai užpilama vitražo elemento „vonelė”, susidariusi suformavus elemento kontūrą.

Pavyzdžiui, mišiniai gali būti tokie:

  • 1. Baldų lakas, tirpiklis, dailei skirti aliejiniai dažai.
  • 2. Nitritinis lakas, tirpiklis ir reikalingos spalvos pasta, gauta iš automatinio rašiklio šerdelės.
  • 3. Nitritinis arba alkidinis lakas ir jam skirta atspalvį turinti pasta.
  • 4. Klijai БФ-2, acetonas ir spirite tirpstantys dažai arba pasta, gauta iš automatinio rašiklio šerdelės.
  • 5. Želatina (išbrinkinta vandenyje) ir aniliniai audinių dažymui skirti dažai. Išdžiuvus tokį mišinį pageidautina padengti permatomu nitritiniu laku arba acetone ištirpintais klijais БФ-2.

Kai kada vitražai yra gaminami ir be kontūrų elementų. Šiuo atveju spalvotas mišinys ant stiklo užpurškiamas purkštuvu. O elementų formavimui naudojami šablonai, padaryti iš storo popieriaus, kuriame išpjautas dažomų elementų siluetas. Tokiu būdu (dėl trafaretų sudėtingumo) siužetinį paveikslėlį padaryti yra gana sunku. O štai abstraktų, iš keleto vienodų pasikartojančių elementų sudarytą paveikslėlį, sukurti yra visai paprasta. Paprastai taip daroma tada, kai vitražą reikia padaryti tam, kad stiklas praleistų šviesą, tačiau nepraleistų vaizdo (širma, langeliai dušo ar tualeto duryse ir t.t.).

Vietoj purkštuvo galima naudoti ir teptuką. Technika pakankamai originali ir suteikianti įdomų efektą. Iš arti paveikslėlis atrodo abstraktus ir nubarstytas dėmėmis. Tačiau tereikia atsitraukti per keletą metrų ir netikėtai atsiveria paveikslo siužetas, kartais netgi labai sudėtingas.

Gaminant vitražą, kuris bus statomas į rėmą, įvertinkite ir rėmo ertmės dydžius, nes kontūrų storis paprastai tėra keletas milimetrų.

Štai, iš esmės, ir visos pagrindinės savarankiško vitražų gaminimo „paslaptys”.

Vėtyta mėtyta

Rodyk draugams

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Lapkritis 2018
P A T K P Š S
« Bir    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930