BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

BENDRIEJI PRINCIPAI - MINIMALIZMAS, SAIKAS, PATOGUMAS

Be ko į kelionę neišsirengia jokia moteris? Aišku, be kosmetikos! Kur beišsiruoštume – į prabangų paplūdimio kurortą, pažintinę kelionę, kempingą atokiose nuo civilizacijos vietose ar savaitei į kaimą - mes visada išliekame moterimis, ir visada norime būti švarios, gaivios ir patrauklios! Vis dėlto, kelionės krepšys yra ne beribis, ir vežtis visų vonios turtų negalime. Kaip ir spintos. Mano vyras juokauja, kad aš atostogauju, o jis tik nešioja lagaminus. Kaip dažnai ruošdamiesi atostogauti mes būname apsėsti minties “visko gali prireikti,” pripildome lagaminus dešimtimi porų batelių, rūbų komplektų, įvairios kosmetikos - tiek daug, kad kelionę apkartina bagažo svoris, o ir dažniausiai didžioji dalis daiktų lieka nepanaudota. Atvykus paaiškėja, kad pamiršome įsidėti ko tikrai reikia (pavyzdžiui, pernai sugaišome gerą pusdienį 43 laipsnių karštyje ieškodami vaistinės, turinčios priemonių nuo odos nudegimų), nors atrodo, kelionei ruoštasi prideramai ir bagažo sudėtis kruopščiai planuota! Siekiant tinkamai pasirengti artėjančiai kelionei, turite suvokti kur vykstate, kokios ten oro sąlygos ir ką konkrečiai veiksite poilsio dienomis. Kosmetinės turinys kiek skirsis jei vykstate degintis, kopsite kalnais ar važiuosite autobusu.

1. Pradedame nuo pačios KOSMETINĖS, padėsiančios į vieną vietą surinkti visas kosmetikos ir higienos priemones. Patogi kosmetinė taupo vietą ir laiką, nereikia knaisiotis po visas rankinės kišenes, kad rastumėte dantų šepetėlį. Renkantis didžiausią dėmesį reikia skirti ne kosmetinės kainai ar raštams, o formai ir naudojimo patogumui. Kosmetinė turi būti ergonomiško dizaino, lengvai tilpti į lagaminą ar sportinį krepšį. Įmantrus kietas lagaminėlis atrodo labai gražiai, bet vežtis gali būti itin nepatogus. Kosmetinės būna kelių tipų: skirtos tik makiažo reikmenims, su kišenėlėmis teptukams, o didžiosios talpina net šampūnus. Paprastai moterys turi ne vieną kosmetinę: mažą – kasdienai, į kurią telpa vos keletas kosmetikos priemonių, nešiojamą rankinėje, ir didesnę, skirtą kelionėms.   Patogu, jei kosmetinė turi keletą skyrelių - galėsite atskirti valymo ir makiažo priemones. Rasite greičiau ko reikia ir mažesnė tikimybė, kad joms kas nors nutiks kelionės metu - atsidarys ir išbyrės pudra ir pan. Audinys turėtų nepraleisti ir drėgmės (juk tenka neštis į dušines, be to, gali koks nors produktas atsidaryti ir ištekėti).

2. Nemažai priemonių galima įsigyti mažesnės - kelioninės talpos. Jos sutaupo vietos ir sumažina bagažo svorį, tad geriau nešti lengviau ar turėti daugiau erdvės suvenyrams, nei keliauti su 10 kg kosmetikos. Jei kelionėje planuoti būti ilgiau, reikiamų įprastinės talpos priemonių galima įsigyti vietoje. Mėgstamų kosmetikos priemonių nebūtinai rasite mažų talpų, tačiau galima tiesiog įsipilti į mažus plastikinius buteliukus ar indelius. Kad nesumaišytumėte ir nereikėtų spėlioti ar čia tonikas ar micelinis vanduo, veido ar paakių kremas, šampūnas ar kondicionerius, užklijuokite lipduką su priemonės pavadinimu. Be to, tokiu atveju galima imti šias priemones į rankinį bagažą. Prieš kelionę ir taip būna pilna rūpesčių – atsinaujinti garderobą, pasirūpinti lagaminais, tinkama avalyne, draudimu, pasidomėti kelionės programa…  O dar jei vyksta daugiau šeimos narių, ruošimasis gali virsti pakankamai varginančiu bėgiojimu po prekybos centrus, atimančiu dalį būsimos kelionės laukimo džiaugsmo. Tad patartina kelioninės talpos kosmetika pasirūpinti iš anksto, radus tinkamų priemonių jas įsigyti iš anksto. Atkreipkite dėmesį ir į mėginėlius - dažnai neimame jų ar išmetame rastus žurnaluose, o jie gali būti puikiai panaudoti! Kelioninio dydžio talpos puikiai tinka ir sporto klubų lankytojams, nenorinčioms kasdien nešiotis didelių šampūno, kondicionieriaus, dušo želė ar kūno kremo flakonų. Maži buteliukai gali būti nuolat papildomi iš ekonomiškų didelių 250-500-1000 ml pakuočių. 3. Kosmetika kelionei turi būti supakuota pagal reikalavimus

Rankiniame bagaže leidžiama turėti tik nedidelius skysčių kiekius. Skysčiai turi būti atskiruose, ne didesniuose nei 100 mililitrų, induose. Visi rankiniame bagaže gabenami skysčiai turi būti sudėti į ne didesnį kaip 1 litro talpos sandariai užsegamą permatomą maišelį. Vienas maišelis – vienam keleiviui.
Skysčiais rankiniame bagaže laikomi:
• vanduo ir kiti gėrimai, sriubos bei sirupai, medus, sūriai (tepami, minkšti pelėsiniai, mozarela);
• kremai, losjonai ir aliejai;
• hermetiškų indų turinys, skutimosi putos, kitos putos ir dezodorantai;
• kvepalai;
• pastos, dantų pasta;
• purškiamieji skysčiai;
• skystųjų ir kietųjų medžiagų mišiniai;
• geliai, plaukų ir dušo geliai;
• blakstienų tušas.
Žinoma, galima susidėti skysčius į registruojamą bagažą.

Tačiau, net sutaupant vietos lagamine, kyla klausimas, ką iš tikrųjų pasiimti su savimi? Kasdieninė priežiūros rutina ir ekstra priemonės Kasdieninę veido odos priežiūrą sudaro valymas ir maitinimas/ drėkinimas. Veido valymo negalima pamiršti net per pačias trumpiausias atostogas. Odos švara turi didžiausią įtaką veido odos būklei, ji turi būti valoma dukart per dieną - ryte ir vakare. Kaip jūs gebate nuprausti ir giliai išvalyti savo veido odą, nuo to priklauso jos pirminė būklė ir ant viršaus tepamų kosmetikos priemonių įsiskverbimas bei jų poveikis. Naktį miegat išsiskiria riebalai ir šlakai, todėl ryte reikėtų odą nuprausti ne tik vandeniu, bet ir nuvalyti bei tonizuoti ir tepti dieniniu drėkinamuoju ir apsaugančiu kremu, o vakare nuvalome per dieną susikaupusius nešvarumus - dulkes, sebumą, maliažo likučius, tada naudojame veikliuosius serumus ir kremus. Jaunai odai užteks drėkinimo ar riebalinių liaukų veiklą reguliuojančių priemonių. Rekomenduojama kelioninės kosmetinės sudėtis:

  1. prausiklis, tinkamas ir makiažo pašalinimui (micelinis vanduo);
  2. vatos diskeliai;
  3. tonikas;
  4. drėkinamasis kremas veidui (vykstant į šaltuosius kraštus – maitinamasis);
  5. paakių priežiūros priemonės (laiko juostų pasikeitimas, skrydžiai ir persėdimai, įtemptas grafikas ir kiti stresai gali atsiliepti tamsiais ratilais ar maišeliais po akimis);
  6. intensyvios priežiūros priemonė - pavyzdžiui, greito poveikio stangrinanti veido ar paakių kaukė (po dienos ekskursijose ar pajūryje atgaivina odą prieš iškilmingą vakarą);
  7. balzamas lūpoms;
  8. terminis vanduo (nepakeičiamas lėktuve, traukinyje ir pliaže, - visur, kur odai prireikia papildomo drėkinimo);
  9. dezodorantas;
  10. rankų kremas ar balzamas;
  11. šampūnas ir kondicionierius plaukams;
  12. losjonas ar kremas kūnui (jį prireikus galima naudoti ir kaip skutimosi priemonę);
  13. priemonės nuo saulės (vykstant į šiluosius kraštus ir net slidinėti - veidui);
  14. kvepalų arba tualetinio vandens mini-buteliuke;
  15. kremas kojoms, “nuimantis” nuovargį (pravers tiek einant į žygius, tiek pasivaikščiojus aukštakulniais bateliais);
  16. dezinfekcinis skystis
  17. Raminanti/ drėkinanti lakštinė kaukė veidui, padėsianti atgauti komforto jausmą po ilgo deginimosi. Pakuotė neužims daug vietos.

Įvairūs gamintojai pateikia kelioninių rinkinių įvairiems odos tipams, tai patogu, lieka papildyti trūkstamomis priemonėmis.

Prisiminkite, į kokią klimato zoną keliaujate! Susidėti kosmetiką kelionei kartais net sunkiau nei garderobą, nes, be kasdien naudojamų, reikia ir tam tikroms klimato sąlygoms pritaikytų priemonių. Turėtų būti atsižvelgiama į klimato ypatumus ir kaip jie gali paveikti odą. Kai kurių priemonių neturėjimas gali sugadinti atostogas ir atsiliepti ne tik odos išvaizdai, bet ir sveikatai.

Taigi:

  • Jei vykstate prie jūros, nepamirškite apsaugos nuo saulės (su jūsų odos tipui tinkamu apsauga faktoriumi)! Kremas ar aliejus po deginimosi ir apsauginė purškiama plaukų priemonė taip pat labai pravers. Be to, yra specialios priemonės po deginimosi, padedančios odai pailsėti nuo intesyvių saulės spindulių, raminančios ir suteikinačios komforto pojūtį.
  • Jeigu vykstate prie ežero, į mišką, plaukimą upe, kremo nuo saulės jums taip pat reikės, bet ne mažiau svarbu rūpintis iš anksto apsauga nuo vabzdžių įkandimų!
  • Jei vykstate į kalnus ar turistinį žygį, būtinai pasiimkite priemonių kojoms – nuo nuospaudų, sumušimų ir patempimų. (Apie pleistrus, vandenilio peroksidą ir kt. neprimename - tai vaistinėlės dalys).

Priemonėms nuo saulės reikėtų skirti ypatingą dėmesį. Kelionė prie jūros - ne tik poilsis ir gražus įdegis, bet ir savotiškas stresas mūsų organizmui ir odai. Būtinas kremas su aukšto lygio apsauga nuo ultravioletinių spindulių. Ir tai turėtų būti apsauga ir veidui, ir paakiams, ir kūnui. Pasitaiko net šeimų, vykstančių į šiltus kraštus su pilna rankine makiažo priemonių, bet neturinčių jokios odos apsaugos nuo saulės. Priešingai, besistengiančių kuo ilgiau joje būti. O juk mūsų, šiauriečių, oda greičiau linkusi nudegti, o paraudusi ir besilupanti oda ne tik nepatraukliai atrodo, bet ir greičiau sensta.

Taip pat:

  • apsauginė priemonė plaukams nuo chloruoto vandens. Juk maudysitės ne tik jūroje, bet ir baseine;
  • skatinanti įdegį arba savaiminio įdegio priemonė tiems, kas nori neišsiskirti balta oda nuo pirmųjų atostogų dienų;
  • lūpų balzamas apsaugantis nuo saulės spindulių;
  • terminis vanduo ir drėkinamasis kremas po deginimosi.

Jei kyla abejonių, kad Jūsų lūkesčius atitinkančios kosmetikos nerasite nuvykę arba nesinori gaišti laiko jos paieškoms, vežkitės jau įsigytas priemones. Tokiu atveju nebus rizikos teptis tik tuo, ko yra vietos pasiūloje, arba apsaugos apskritai neturėti, ar jai naudoti prieinamas priemones (pvz., maistinį aliejų, kuris nėra efektyvus apsaugos nuo saulės srityje). Priemones nuo saulės taip pat galite įsigyti mini-pakuotėse – tas ypač patogu vykstant tik savaitgaliui. Taipogi ir ilgesnėje kelionėje mažas pakuotes patogu nešiotis į pliažą, o ir pasibaigus kelionei nereikės vežtis atgal.

Ir nepamirškite akinių nuo saulės - jei nenorite pasipuošti nelaukiamomis raukšlelėmis aplink akis. Susidoroti su jomis daug sunkiau, nei apsaugoti akis nuo ryškios saulės. Intensyvus drėkinimas esant aukštai temperatūrai Svilinančioje saulėje jūsų oda kaip jūs alpsta nuo karščio ir troškulio. Ją būtina pagirdyti! Įvairių pavidalų gaivinantis „vanduo“ tiesiog privalomas kelionėje. Vasarą rinkitės greitai susigeriančius losjono konsistencijos drėkinamuosius kremus.

Drėkinamasis kūno losjonas turėtų būti tepamas kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, ar buvote tą dieną degintis ar ne. Net šešėlyje oda praranda daug drėgmės, todėl vakarais būtina papildyti jos atsargas. Idealus pasirinkimas bet kokio tipo odai - terminis vanduo. Jame nėra riebalų komponentų, bet gausu mineralų ir mikroelementų.

Beje, plaukai kenčia nuo karščio ne mažiau. Jei nenorite, kad atostogų pabaigoje jie atrodytų kaip šiaudai, įsigykite drėkinamąjį purškiklį plaukams su UV apsauga. Taip pat manau, kad net ir labiausiai perpildytoje kosmetinėje turėtų rasti vietos masažiniam aliejui. Jis puikiai padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos. Iš visos dekoratyvinės kosmetikos įvairovės į atostogas ar darbo kelionę vertėtų imti tušą akims ir lūpų blizgį. Geras, tinkamai pasirinktas tušas padidina jūsų blakstienas, suteikia joms apimtį ir išraiškingumo akims. Lūpų blizgis šiltuoju sezono atrodo natūraliau nei lūpų dažai, jis maitina, drėkina ir vizualiai didina lūpų apimtį.

Dar keletas patarimų:

  • Kūno švara - sveikatos pagrindas. Jūsų arsenale turėtų būti ne tik dušo prausiklis, bet ir drėgnos servetėlės​​. Pastarosios ypač naudingos kelyje, kur vandens procedūros gali būti laikinai neprieinamos.
  • Imkite tik tas dekoratyvinės kosmetikos priemones, kurias naudojate kasdien. Principas paprastas: vietoj penkių lūpų blizgių – vienas. Apskritai, kuo mažiau – tuo geriau. Atostogos prie jūros - puiki galimybė duoti odai pailsėti nuo dekoratyvinės kosmetikos. Po svilinančiais saulės spinduliais, tvankiame transporte makiažas greitai lydosi ir užkemša poras. Oda pradeda dusti, sudirgsta ir prasideda uždegimas, atsiranda spuogelių.
  • Nepamirškite manikiūro rinkinuko. Daugelis gamintojų parduoda nedidelius kelioninius rinkinius, kurie užima labai mažai vietos. Arba įsidėkite tik būtiniausias priemones – jei vykstate į kelionę su ką tik padarytu manikiūru-pedikiūru, lazdelės nagų odelėms stumti jums neprireiks. Imkite žnykliukes, žirklutes, nedidelę dildę (jei nulūžtų nagas). Greitai džiūstantis lakas padės sutaupyti laiko, jei staiga reikia skubiai pataisyti nagų lako sluoksnį. Beje, apsidrausite nuo lūžių, jei prieš išvykdamos manikiūro meistrės  paprašysite, kad nagų ilgį paliktų ne daugiau nei 3-4 mm. Kartu tegu padengia kietinančia priemone.
  • Plaukų šalinimo priemones palikite namie, jei vykstate ne mėnesiui. Pasirūpinkite epiliacija iki atostogų!
  • Jei negalite apsieiti be plaukų lako, imkite su savimi mini flakoną.
  • Prausiklį ir dušo žele visiškai įmanoma pakeisti švelnia intymios higienos žele. Ja galima ir praustis ryte, ir nuplauti makiažą ar nešvarumus vakare. Rinkitės priemonę, tinkamą alergiškiems žmonėms – ji bus itin švelni.
  • Priemones „du viename“ nuolat naudoti kosmetologai nerekomenduoja, bet atostogų metu „šampūnas+ kondicionierius“ ir pan. Padės sutaupyti nemažai vietos ir bagažas palengvės ne viena dešimtimi gramų.
  • Veido kaukes imkite tik mini-pakuotes.
  • Dantų pastos taip pat geriausia imti kelioninę versiją.
  • Dezodorantai. Būtina higienos priemonė, kurio poreikis yra neginčijamas. Privalomas visada ir bet kokioje pakuotėje (aprastai jos didelės ir nebūna. Svarbiau – sudėtis, kad sulaikytų efektyviai prakaitą ir neerzintų odos).
  • Dušo želė. Sprendimas taupant gali būti “du viename” priemonė.
  • Dieninis ir naktinis kremai. Neimkite dviejų skirtingų! Imkite vieną universalų kremą, kuris gali būti tepamas ir ryte, ir vakare, geriausia – drėkinamąjį. Pastaba: kremą imkite tik tą, kurį jau naudojate. Kelionės naujų priemonių bandymui netinka!
  • Kūno losjonas. Siūlome imti neriebų, lengvą maitinamąjį-drėkinamąjį kremą ar emulsiją. Beje, šios priemonės “iš bėdos” tinka ir veidui.
  • Aliejų kūnui taip pat verta turėti su savimi, jei kelionės metu ketinate daug laiko praleisti saulėje. Ši priemonė atsakinga už intensyvų odos drėkinimą. Žinoma, jei vykstate į šiaurę, šią priemonę drąsiai palikite namuose.
  • Kvepalus sunkiuose, dideliuose buteliukuose palikite. Atostogoms jums pakaks vieno-dviejų mėginėlių ar kelioninio dydžio buteliuko.
  • Vatos diskeliai. Jų galima įsidėti dvigubai daugiau nei bus kelionės dienų, visos pakuotės vežtis nereikia.

ŠEIMA

Kadangi moterys be kosmetikos – nė kojos iš namų, ir jos paprastai atsakingos už bagažo surinkimą, čia aptarėme pirmiausia moterims skirtas priemones. Vykstant dviese ar su šeima, nemažai priemonių galima dalintis, pvz., dantų pasta, priemonėmis nuo saulės, kūno losjonu, šampūnu (jei tinka).

Ir pabaigai… Fantastiškas šių kelionių šalutinis poveikis yra tas, kad dažnas lagamino pakavimas priverčia pakeisti požiūrį į kelionėje reikalingų daiktų kiekį. Savo keliautojų “karjerą” pradedame kaip “atsargiausi ir nieko nepamirštantys”, lagaminą krauti pradedantys trys dienos iki kelionės, o tapę „pažengusiais” jau žinome įvairiausių triukų bagažo erdvei sutaupyti ir išmokstame išsiversti su minimaliu aprangos komplektu. Prisimenu savo pirmąją savarankišką kelionę į užsienį – vykau studijuoti, porai mėnesių vežiausi 3 milžiniškus lagaminus, nors važiavau į pažangią Europos šalį ir turėjau pakankamai lėšų įsigyti ir reikiamoms kosmetikos priemonėms, ir rūbams. Viskas buvo lengva kol lydėjo tėvai, bet prisimenu save nepažįstamame oro uoste, bandančią judėti su tais trimis milžinais, veltui besidairančią vežimėlio, šlapią nuo prakaito, nes dar nemažai apsirengiau ant savęs… Ir juokingiausia, kad grįžtant reikėjo nemažai išmesti ir išdalinti, kad tilptų nauji daiktai ir nereikėtų taip sunkiai tampyti. Nepasimokiau ir vėliau – savaitei atostogų vykdavau su septyniomis poromis batų ir septyneriais džinsais, o kur dar suknelės. Tačiau su laiku ir patirtimi bei itin praktišku vyro požiūriu atėjo supratimas, kad kelionėje svarbiausia įspūdžiai, lengvumas, gera nuotaika. Be to, prie poilsinių kelionių prisidėjo darbinės, kur tenka vykti tik su rankiniu bagažu, tad patobulėjau tiek, kad išties imu tik tai, kas būtina. Pavyzdys man – itin daug keliaujančios užsienio partnerių mokymų trenerės: jos porai dienų atvyksta tik su rankiniu bagažu, į kurį telpa ir kompiuteris, ir kosmetika, ir būtiniausi pakaitiniai rūbai. Kai kurie iš straipsnyje mimimų patarimų duoti būtent jų. Tad - gerų kelionių!

Rodyk draugams

Daugelis pasaulio tautų XX amžiaus ketvirtyje Motinai ir Motinystei pagerbti įsivedė specialią šventę - Motinos dieną. Trečiajame dešimtmetyje ji imta švęsti  ir Lietuvoje. Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį.

Ši diena - šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, kalbos, gerumo mokytojos, papročių bei tradicijų kūrėjos diena. Tai didelės atsakomybės diena - juk nuo motinos ir vaikų ryšio priklauso žmogaus, visumenės, tautos socialinis brandumas, dažnai ir ateitis.

Tebūnie Motinos diena gražiausia ir prasmingiausia šeimos, kur prasideda mūsų dvasingumo šaknys, šventė. Tebūnie tai visų motinų lygybės diena. Tebūnie tai dėkingumo, pagarbos, meilės ugdymo diena.

Motinos diena - gerumo ir atsakomybės diena, tai šeimos židinio šventė. Tikrai prasminga bus, kai motinai pagarbą jausime ne vieną, o visas metų dienas, visą gyvenimą.

Ryšys tarp mamos ir vaiko yra stipriausias gamtoje. Motinos meilė - besąlygiška, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti. Ji yra, ji tiesiog egzistuoja. Mes, vaikai, dažnai nemokam parodyti kokios mamos, motinos, mamytės ar motulės mums brangios, dažniausia su amžiumi vis tolstam ir einam savais keliais, kuriam gyvenimus atskirai ir tik vėliau, kai jau patys turim savus vaikus, suprantame, kaip jos mus mylėjo.

Mylėkim mamas ir pasakykim, kokios jos mums brangios, kad vėliau nesigailėtume. Gražiausiais žiedais, kruopščiai sudėliotais meiliausiais žodžiais, nuoširdžia malda dėkosime už meilę, kurios šviesoje nuolat augame.

Motinai pagerbti tinka ir nuoširdžiai surinktos kuklios laukų gėlės - plukės, pakalnutės, žibutės ar rankdarbis. Galime ir palepinti jas kokybiškais produktais, suteikti malonių akimirkų mėgaujantis kūną puoselėjančiomis procedūromis. Štai keletas pasiūlymų:

Iš pačios gamtos širdies - Jūsų mamų plaukų ir kūno grožiui!

„Omnia Botanica” švelnus veido šveitiklis brandžiai odai

Taip pat:

„Omnia Botanica” drėkinamasis kremas brandžiai veido odai, 50 ml

Natūralus organinis drėkinamasis veido kremas, skirtas naudoti kasdien, tinka visų tipų brandžiai odai.
Sudėtyje esantys natūralūs ežiuolių ir šventagaršvių ekstraktai puikiai drėkina, maitina, atgaivina veido odą, suteikia jai elastingumo. Mažina odos sausumo požymius, lygina mažas, taip pat ir mimikos raukšleles. Oda tampa švelni, lygi, išpuoselėta ir spindinti, pagerėja odos būklė.

„Omnia Botanica” šampūnas, stiprinamasis, pažeistiems, sausiems plaukams

Sudėtyje esantys natūralūs auksinių sorų ir kviečių gemalų ekstraktai puikiai maitina, stiprina ir regeneruoja plaukus bei galvos odą, plaukai išplaunami nepažeidžiant jų struktūros.

„Omnia Botanica” rankų kaukė, stangrinamoji

Natūrali organinė stangrinamoji rankų kaukė, skirta intensyviai rankų priežiūrai. Sudėtyje esantys dedešvų žiedų ekstraktai intensyviai drėkina, minkština, gaivina rankų odą.  Speciali rankų kaukės sudėtis teikia rankų odai raminamojo, stiprinamojo poveikio. Rankų oda akimirksiu tampa švelnesnė ir gražesnė.

Dr. Hauschka atkuriamasis veido kremas brandžiai odai

Drėkinamasis, raminamasis veido kremas net ir jautriai veido odai.  Sudėtyje esantys rožių, raudonųjų dobilų, paprastųjų perluočių, asiūklių ekstraktai, bičių vaškas, taukmedžių, simondsijų, migdolų, alyvuogių, avokadų aliejus giliai drėkina veido odą, įsigeria į giliuosius odos sluoksnius, lygina mažas mimikos raukšleles, mažina naujų susiformavimą, skatina odos regeneraciją. Švelnios, natūralios kremo sudedamosios dalys stangrina veido odą, suteikia didžiausią apsaugą, mažina veido raudonį. Oda tampa švelni, išpuoselėta, spindinti ir elastinga, pagerėja jos būklė.

Dr. Hauschka citrinų prausiklis kūnui

Platesnę informaciją rasite www.juara.lt.

Anketa: Atsakyk į klausimus ir laimėk 25 Lt kuponą!

Rodyk draugams

1. Bandyti ne ant popierėlio, o odos.

2. Tinkamiausios vietos - kaklas, riešų vidinė pusė, plaukai.

3. Tinkamas kvapas tas, kuris neerzina, kurio tarsi nejaučiate. Tad neskubėkite atmesti kvepalų, kurių kvapo po kelių minučių nebeužuodžiate.

4. Neškitės mineralinio vandens buteliuką - kai jau atrodys, kad visi kvapai vienodi, atsikvėpkite, padarykite pertraukėlę, gurkštelėkite vandens.

5. Nepirkite didelio buteliuko, jei kvepalais nesikvėpinsite kasdien - atidarytų kvepalų kvapas pasikeičia.

6. Prie klasikinio stiliaus rūbų tinka klasikiniai kvepalai, prie sportinio stiliaus - gaivūs citrusiniai aromatai. Veiklioms, energingoms moterims tinka ryškesni, stiprūs, aštrūs aromatai, o romantikėms - šilti, erotiški kvapai.

vetyta metyta

Rodyk draugams

Gairės:

 Anksčiau ar vėliau beveik kiekvienam kyla mintis įsigyti naminį gyvūnėlį. Ar tai vaikystės svajonė, ar noras įtikti savam vaikui, vienatvė ar saugumo poreikis, bet kuri naminio gyvūnėlio atsiradimo namuose priežastis yra rimtas pagrindas kitomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo būdą ir į savo būstą.

Jūsų namai taps namais ir Jūsų numylėtiniui, todėl reikia paruošti juos (butą, namą, kiemą, sodą) naujakurio atsiradimui.

BUTE

Jeigu gyvenate dideliame mieste, retai būnate gamtoje ir 90 procentų laiko sukatės 40-60 kvadratinių metrų blokinio namo bute, vis tiek išlieka galimybė įsigyti augintinį. Tik dėl mažo buto neverta atsisakyti bendravimo su naminiu gyvūnėliu, ypač jeigu vaikas apie jį seniai svajoja. Paprasčiausiai reikia iš anksto apgalvoti savo buto interjerą, apdailą ir būsimą vietą augintiniui.

VezliukasSu “mažų gabaritų” gyventojais problemų truputį mažiau. Vėžliukas nereikalauja ypatingo būsto pritaikymo: svarbiausia, kad tik būtų laiku maisto ir dėmėsio.

Žiurkėnai, jūros kiaulytės ir kiti graužikai turi turėti slėptuvę (padarykite ką nors panašaus narvelyje) ir jiems reikia dažnai keisti pjuvenas (šie naminiai gyvūnėliai skleidžia stiprų kvapą).

Ziurkenas 

Žiurkėnas suteikia daug džiagsmo vaikams

Kartais interjeras (dideli žiemos sodai, naminės oranžerijos, kartais bibliotekos ir kabinetai) įtakoja kanarėlių, papūgų, žuvyčių ar reptilijų “atsiradimą”. Be abejo,  žiemos sode puikiai tinka narvelis su kanarėle (jo negalima statyti skersvėjuotose ir karštose vietose). Terariumas taip pat dera egzotiniais augalais apstatytame kamputyje. “Įliejant” paukščius, žuvytes, reptilijas į interjerą, svarbiausia neužmiršti - jie gyvena ne tik tam, kad papuoštų jūsų namus, jiems reikia dėmėsio, rūpestingos priežiūros, nemažai pinigų veterinarinei priežiūrai ir kokybiško maisto.

 Sudėtingiau, kai name (bute) gyvena katė arba šuo. Atliekant remontą ar kuriant būsto interjerą, reikėtų iš anksto įvertinti pasirenkamas spalvas ir tekstūras: sienos, minkšti baldai turėtų būti neteplūs (ant margų audinių ne taip matysis gyvūno plaukai). Jei  aplinkos ir gyvūmo kailio spalvos kontrastingos, plaukai matysis iškart ir reikės dažniau valyti. Jei minkšti baldai apsaugoti nuimamais užvalkalais (geriau, jeigu jie yra šviesios spalvos), lengviau išlaikyti baldus švarius. Bet kilimus geriau rinktis tamsesnių spalvų. Grindų dangą patartina rinktis lengvai valomą: geriau, jei grindys bus medinės, išklotos plytelėmis ar linoleumu. Ant tamsių grindų nagų žymės matysis kur kas aiškiau. Reikėtų įvertinti tapetų klijų ekologiškumą ir netoksiškumą (gyvūnai kartais mėgsta nugraužti jų gabalėlį). Tai taikytina ir kitomss apdailos medžiagoms.

 Kai name (bute) gyvena katė, būtina iš karto ją pripratinti prie vietos, kur galima galąsti nagus. Jei gaila baldų ir durų staktų, tai speciali gerai pritvirtinta lentjuostė ar tikro medžio fragmentas (originalus miško elementas būsto interjere) išgelbės situaciją. Puikiai atrodys įdomus gobelenas: svečius nustebinsite savo fantazija, o katė turės vietą laipiojimui - tai apsaugos užuolaidas svetainėje ir miegamajame. Beje, specialių stovų nagams galąsti galima įsigyti gyvūnėlių priežiūros reikmenų parduotuvėse, tik jie ne visada pritampa prie interjero. Pasitelkus fantaziją, juos galima “apvilkti” ir priderinti prie namų spalvinės gamos.

  Jei bute gyvena šuo, tai vieta bute jam turi būti parinkta ne mažiau atidžiai. Šuo ant savo mėgiamo kilimėlio (gerai, jei jo spalva dera, pavyzdžiui, su bendru koridoriaus interjeru) turi niekam netrukdyti. Ši ” teritorija” turi būti tik jo ir čia augintiniui turi būti ramu. Vieta toli nuo šildymo prietaisų ir skersvėjo.Šuns guolis turėtų būti iš tokios medžiagios, kad jį būtų galima išskalbti ar išvalyti.

Kai namuose turite augintinių, pagalvokite apie naminius augalus  - gyvūnai mėgsta pakramtyti šakeles ar lapelius, o kai kurios gėlės gali būti nuodingos gyvūnams (tokiu atveju jų laikymo vieta turėtų būti nepasiekima gyvūnams). Tam, suradus tinkamą vietą, galima pastatyti dėžę su žole, kuri gali tarnauti ir dekoratyviu akcentu.

Ypatingą dėmesį reikia skirti buitinei chemijai: ji turi būti laikoma nepasiekiamoje nepasiekiama ir naminiams gyvūnams, ir vaikams.

TriusiaiDekoratyviniai triušiukai. Stambios rūšys tokiam tikslui netinks, tačiau nykštukiniai ir vidutiniai - pakankamai populiarūs augintiniai ir namuose, ir butuose. Aišku, geriausia triušiuko auginimo vieta - sodas (vasarą), tačiau ir bute jis gali gyventi pakankamai komfortiškai. Narvelis turi būti pakankamai erdvus, kad į jo vidų patektų tyro oro ir šviesos, reguliariai valomas. Dabar galima pasirinkti tinkamiausią iš daugybės siūlomų specialių narvelių. Narvelis turi būti statomas vėsioje ir ramioje vietoje (nerekomenduojama jį statyti ten, kur patenka tiesioginiai saulės spinduliai, prie radiatorių, prie durų, skersvėjyje). Narvelio dugną išklokite medžio drožlėmis arba specialiu presuotu kraiku (negalima tiesti laikraščių ar kitų popierių). Nestatykite narvelyje stiklinių indų, nes triušiai juos gali sudaužyti ir susižeisti.

BALKONE

Įrengti erdvų narvelį ar mini-voljerą triušiui galima ir buto balkone. Pagrindinės sąlygos: saulė turi apšviesti ne visą narvelio teritoriją - triušis turi turėti galimybę pasišildyti saulutėje ir pailsėti pavėsyje, be to, narvelio neturi pasiekti lietus.

Triusis

Mini-voljeras daromas iš medžio ir aptraukiamas metaliniu tinklu (30 x 30 dydžio akutės). Šoninės ir galinė voljero sienos daromos iš obliuotų lentų, nepaliekant tarpų. Tegu triušis pats pasirinks kamputį tuštinimuisi. Vienoje iš šoninių sienų įrengiamos durelės.

KIEME

PalaidasGamta - patys geriausi “namai” gyvūnui. Jūsų numylėtiniui labai pasisekė, jei turite namą užmiestyje arba sodą. Tačiau ir kieme (sode) reikalingos ypatingos sąlygos gyvūno būstui. Jei sodyba aptverta gera aukšta tvora su betoniniais pamatais (šuo neišsikas landos), kieme šuo gali būti ir palaidas. Tokiu atveju ant vartų turi būti įspėjimas, vartai rakinami ir naktį apšviečiami.

Voljerai

Statomi arba laikini voljerai (triušiams, graužikams), arba nuolatiniai - didelių šunų laikymui ištisus metus.

Jeigu esate triušių mylėtojas ir turite galimybę sode jiems įrengti voljerą:

  • įrenkite narvelį (voljerą) taip, kad triušis galėtų būti pavėsyje;
  • narvas neturi būti atsuktas į tą pusę, iš kurios dažniau pučia vėjas;
  • nepatartina laikyti triušio lauke, kai temperatūra minusinė.

VoljerasJei kalbame apie šunį (o jis - “pagrindinis” gyvūnas užmiesčio name, mūsų draugas ir gynėjas), tai geresnės vietos negu voljeras jam ir nesugalvosi. Tačiau nereikia galvoti, kad išvejate šunį į lauką, priešingai - šuniui gerai gryname ore, tik reikia apsaugoti jį nuo skersvėjų.

Todėl svarbu paskirti tinkamą  vietą voljerui:

  • vieta turi būti sausa (geriausia ant nedidelio pakilimo)
  • iš šios vietos šuo turi matyti didelę teritorijos dalį ir pagrindinį įėjimą į namą. Šuo stengsis kontroliuoti juos ir saugos jus ir jūsų turtą. Tuo pačiu tai leis šeimininkams ir šuniui jausti nuolatinį ryšį vienam su kitu.
  • atvira voljero dalis nukreipiama: šiauriniuose rajonuose - į pietus; pietiniuose rajonuose - į pietryčius arba pietvakarius; vidutinėse platumose - į pietryčius. Net pietiniuose rajonuose neleistina voljero fasadą nukreipti į šiaurę.
  • gerai būtų, jei šalia voljero augtų didelis krūmas ar medis: jis sudarys pavėsį per vasaros karščius, apsaugos nuo vėjo ir dulkių. Pietiniams rajonams ideliai tiktų išsišakojęs medis, šiauriniams rajonams - aukštas, tankus krūmokšnis.

BudaVoljeras turi būti erdvus, jame būtinai turi būti būda. Būda - medinė, gaminama iš dviejų sluoksnių lentų su šiltu užpildu, apkalta skarda (jei lentos neimpregnuotos). Būdos stilius turėtų derėti su namo stiliumi, tada kiemas atrodo dekoratyviau.

Corbis nuotr.

Optimalus būdos dydis - vietos lygiai tiek, kad šuo galėtų laisvai įeiti, apsisukti ir atsigulti. Būda neturėtų būti per didelė, tai ypatingai svarbu šaltuoju metų laiku (šuo žiemą jos neprisišildys, todėl į būdą reikia įdėti šiaudų ar šieno). Vidutinio dydžio šuniui statoma maždaug 50×30 cm dydžio.Vokiečių aviganio dydžio šuns būdos ilgis - apie 120 cm, plotis - 80 cm, aukštis - 90 cm. Landa apie 20 cm pakelta nuo grindų lygio.

Būdos stogas - nuimamas (taip lengviau tvarkyti būdą, ir, esant būtinybei, - dirbti veterinarui), vienšlaitis ar dvišlaitis, plokščias su nedideliu nuolydžiu ( šunys labai mėgsta naudotis i būdos stogu kaip stebėjimo punktu). Būdoje - gultas (truputį nuo žemės pakeltas medinis “padas” - bet ne ištisinis), čiužinys (gaminamas iš tvirto brezento pagal būdos dydį, idealus užpildas - grikių lukštų).

Voljero grindys turi būti nepralaidžios vandeniui, nedidelio šilumos laidumo, su nuolydžiu nuo šoninių sienų (pertvarų) į centrą ir į fasado pusę. Gali būti: betoninės, asfaltuotos, medinės (grindinė lenta ne plonesnė negu 35 mm, kokybiškai nuobliuota, be požievio, iškrentančių šakelių, puvimo požymių). Netinka šerdinės lentos.

Šuo neturi gulėti tiesiai ant žemės ar betono

Mažiausiai viena voljero siena turi būti su grotomis, kad šuo galėtų matyti. Jis turi turėti užuoveją. 

VilkÅunis

Pertvaroms naudojamas tinklas arba grotos iš strypų. Rekomenduojamas žingsnis tarp strypų: 50 mm - nedideliems, 100 mm - stambiems šunims. Visi metaliniai elementai turi būti kokybiškai privirinti, apsaugoti. Negalimos jokios atplaišos ant Grotosmetalinių elementų (durų, šertuvės, strypų sandūrų ir t.t.). Visi metaliniai elementai turi būti nudažyti, nuvalytos rūdys, nugruntuoti ir padengti emaliniais dažais. Mediniai sienų elementai turi būti impregnuoti ir apsaugoti nuo kontaktų su dirvožemiu.

Stogas. Stogui tinka dauguma stogų dangų: skarda, metalinės čerpės, minkštos dangos ir t.t. Atkreipiame dėmėsį, kad ir dengiant stogą, negalima naudoti vinių.

Šertuvė. Paprastai į priekinę voljero sieną įtaisomos durys ir šertuvė. Šertuvė įrengiama 200-300 mm aukštyje nuo grindų, turi turėti pasukimo mechanizmą ir skląstį fiksacijai (uždaroje padėtyje). Tokia šertuvė yra saugi, jei šunį maitina pašalinis asmuo (pavyzdžiui, kai šeimininkai išvykę).

Durys turi atsidarinėti tik į voljero vidų. Iš išorės ir iš vidaus jos turi užsidaryti patikimu užraktu. Rekomenduojama įtaisyti ant durų auseles pakabinamai spynai.

Montuojant voljerą ir jį vėliau eksplotuojant reikia paisyti kai kurių taisyklių:

voljero ar būdos negalima statyti vietose, kur galimas sniego arba ledo kritimas nuo pastato stogo iš didesnio nei 1 metras (išskyrus pastatus, kurie turi nutekėjimo konstrukcijas);

  • po voljeru ar būda negali kauptis balos;
  • būtina įrengti lietaus, polaidžio, nutekamojo vandens nutekėjimą nuo voljero ar būdos įrengimo vietos;
  • voljeras įrengiamas ant lygaus ir tvirto paviršiaus;
  • šiaurinė pastato pusė dėl saulės šviesos trūkumo netinka voljero įrengimui;
  • pirmą kartą po vieno-dviejų mėnesių nuo eksploatacijos pradžios, vėliau du kartus per metus (rugsėjį ir balandį) reikia patikrinti suveržiamus, sujungimus, atsipalaidavusius suveržti. Analogiškai tikrinamas būdos kampų sujungimų tvirtumas;
  • kartą per metus reikia sutepti durų ir šertuvės vyrius (litolu, solidolu ar kt.);
  • voljero atraminiai stovai turi būti patikimai įtvirtinti, reguliariai tikrinama atramų būklė ir, esant būtinybei, jos keičiamos;
  • kiekvieną pavasarį gulsčiuku patikrinkite, ar nepasvirusios atramos. Kai nukrypimai didesni negu 3 mm, reikia imtis priemonių voljerui išlyginti. Tokie nukrypimai gali atsirasti statant voljerą ant netvirto pagrindo.
  • dėl besikeičiančio medienos drėgmės lygio galima nedidelė medinių elementų deformacija. Kartą per ketvirtį, pradedant antrais eksploatacijos metais, tikrinkite medinių elementų būklę. Ypatingą dėmesį atkreipkite į grindis, kadangi būtent grindys eksploatuojamos agresyviausioje aplinkoje. Grindys iš spygliuočių tarnauja 7-8 metus;
  • valyti voljerą šlapiu būdu rekomenduojama ne dažniau negu viena - du kartus per mėnesį. Tvarkyti būdą geriausia vieną-du kartus per mėnesį.
  • balandžio pradžioje būtina apdoroti vidinius būdos kampus tirpalu nuo ektoparazitų, prieš tai iš voljero pašalinus visas šiukšles. Pagrindinę šuns voljero dezinfekciją 3 procentų krenolino, lizolo arba formalino tirpalu rekomenduojama atlikti vasaros metu kartą per mėnesį ir kartą per ketvirtį - žiemos metu;
  • prieš dezinfekciją voljero teritorija turi būti kruopščiai sutvarkyta - išvalomi maisto likučiai, kaulai ir kt. Po dezinfekcijos šuns į voljerą negalima leisti tol, kol tirpalas pilnai nenudžius.

PAGAL FENG-SHUI

Kas domisi Feng-Shui ir norėtų suaktyvinti vieną ar kitą buto zoną, tiems naminiai gyvūnai gali puikiai pasitarnauti. Idealiai tam tinkamais laikomi keturi gyvūnai-užtarėjai: tigras, drakonas, feniksas ir vėžlys, kurie taps patikima žmogaus būsto apsauga nuo nepageidaujamų svečių (negero žmogaus ar neigiamos energijos). Tačiau nereikia į tai žiūrėti labai rimtai: feniksu gali tapti bet koks atitinkamos plunksnų spalvos paukštis, tigrą pakeis katė, vėžliai zooparduotuvėse jau nebe retenybė, o štai su drakonu bus sunkiau. Feng-Shui taisyklės leidžia pakeisti gyvūnus jų artimais giminaičiais, o tai reiškia, kad drakono vietą gali užimti bet kokia reptilija, turinti žvynus: gyvatė, driežas, tritonas.

Laimei, Feng-Shui mokymas nereikalauja tikrų gyvūnų buvimo namie: juos gali pakeisti simboliai, statulėlės (iš metalo, keramikos, stiklo ar akmens) ar grafiniai atvaizdai. Agresyvius gyvūnus (tigrus, liūtus, plėšrius paukščius) reikia išdėstyti išorėje, prie įėjimo į butą: jie simboliškai saugos namus ir baidys piktas dvasias. Pačiame bute kiniečiai dažniausiai kabina vėžlio (išmintingumo ir ilgaamžiškumo simbolio), triušio (vaisingumo simbolio), povo ar gaidžio (sėkmės simbolio), žuvies (tikslo siekimo ir progreso simbolio) atvaizdus.

Suaktyvinti visas buto zonas vienu metu nėra tikslo, - tokio stimuliavimo rezultatas bus lygus nuliui. Pagalvokite, kokią jūsų gyvenimo zoną reikia skubiai atgaivinti, sustiprinti, o tada išdėstykite augalus ir gyvūnus (tikrus ar jų simbolius).

Rodyk draugams

 Vanduo yra unikalus landšafto elementas: ramus ir statiškas, tuo pačiu nuolat besikeičiantis ir judrus. Vandens telkiniai - puiki priemonė formuojant architektūrinį ir estetinį landšaftinio objekto veidą. Be to, vandens telkinys sode tarnauja ne tik kaip ryškus dekoratyvinis elementas, jis sukuria ypatingą mikroklimatą: labai teigiamai veikia šalia jų besiilsintį žmogų, padeda jam atsipalaiduoti. Nereikia pamiršti ir kitų naudingų tokių tvenkinių savybių: teisinga vandens padėtis, arba netgi šiek tiek aukščiau bendro lygio, vizualiai padidina erdvę: vanduo, atspindėdamas dangų, sukuria optinį efektą. Saulės blyksniai taip pat labai pagyvina bendrą vaizdą.

Jums labai pasisekė, jei savo sklype turite natūralų vandens telkinį: upeliuką, prataką arba kūdrą. Tokiu atveju jums nebereikia įdėti lėšų ar darbo įrengiant dirbtinį vandens telkinį, jūs jau turite galimybę ilsėtis prie vandens, išsimaudyti, o galbūt net pažvejoti. Žemės sklypas su priklausančia pakrante gerokai viršija sklypo vaizdingoje vietovėje kainą. Deja, toli gražu ne kiekvienas užmiesčio namo savininkas gali pasigirti, kad netoli jo sklypo teka upė ar yra koks nors ežeras. Šią nedėkingą situaciją galima ištaisyti - tereikia savo sklype susikurti dirbtinių vandens telkinių. Šiuolaikinės technologijos ir naujos statybinės medžiagos suteikia galimybę įgyvendinti bet kokį projektą. Kokybiškai įrengtas vandens telkinys taip pat gerokai padidins žemės sklypo patrauklumą ir vertę rinkoje.

Soduose vis labiau populiarėja vandens kompozicijos. Norint susikurti tokią kompoziciją, labai svarbu pasirinkti tam tikrą vandens telkinio įrengimo stilių, kuris derėtų su visa sodo aplinka. Bet kokio stiliaus ar dydžio soduose vanduo yra labai reikalingas, ypač mažuose sodeliuose: čia įrengtų vandens telkinių paviršiuje atsispindėtų dangus, taip praplėsdamas uždarą erdvę, kurią sukuria aukštos sienos ir tvoros. Renkantis būsimo vandens telkinio stilių, būtina žinoti, ko iš vandens telkinio tikimasi, taip pat reikia numatyti, kaip visa tai bus įgyvendinama.

 Dar prieš įrengiant tvenkinį, turėtumėte aiškiai žinoti, kokiu tikslu jis bus naudojamas: ar tarnaus tiesiog kaip dekoratyvinis elementas, ar jame auginsite retus vandens augalus, ar veisite žuvis, o galbūt norite visko vienoje vietoje? Bet kokiu atveju reikia pasikonsultuoti su specialistais. Pavyzdžiui, jei jūs norite veisti japoniškus karpius, jūsų tvenkinio gylis turėtų būti ne mažesnis nei 90 cm, o jei norite savo tvenkinio augalus palikti žiemoti, tuomet reikia įrengti neperšąlantį tvenkinio dugną. Svarbiausia, ką jums reikia žinoti, - kokia bus reikalinga įranga, kad tvenkinyje galėtumėte palaikyti reikiamą mikroklimatą, kuris tiktų žuvų, ar, pavyzdžiui, retų rūšių nimfėjų (vandens lelijų) auginimui.

 Priklausomai nuo tvenkinio paskirties, sodo sklype yra suformuojamos atskiros funkcinės zonos: pliažo (seklus vanduo), pavėsinga (jei tvenkinyje bus veisiamos žuvys), poilsio zona (medinis lieptelis arba vertikali sienelė), o optimalios temperatūros palaikymui reikalinga giliavandenė zona. Atsižvelgiant į tvenkinio paskirtį ir vandens balansą, jo įrengimui yra naudojamos pačios įvairiausios bioinžinerinės technologijos.

Dirbtinių vandens telkinių įrengimo patirtis rodo, kad privačių valdų sklypuose įrengtiems tvenkiniams geriausiai tinka gamtinis, natūralus stilius, kai vandens telkinio guolis ir jo krantai apipavidalinami panaudojant natūralias gamtines medžiagas. Tokie dirbtiniai tvenkiniai yra skirti daugiafunkcinėms poilsio zonoms, vietoms, kuriose auginamos ir gaudomos žuvys, kuriose galima maudytis, o esant dideliam vandens plotui net pasiirstyti valtele. Mėgėjiškuose soduose labiausiai paplitusi vandens telkinių forma yra tvenkiniai, kurių dydis ir ribos yra labai įvairūs, priklausantys nuo landšafto ir šeimininko norų bei galimybių.

Skiriamos sekančios vandens formos:

STATINĖ forma charakterizuojama pastovia ir ramia vandens telkinio būsena. Ji dar yra skirstoma į:

 Stilizuotus tvenkinius - vandens telkiniai vienokiu ar kitokiu būdu yra susieti su civilizacija ir įvairiomis kultūromis. Tai gali būti klasikiniai XIX a. parkų tvenkiniai, prie jų derinami mūsų klimato juostoje augantys augalai, arba įgyvendinti šiuolaikiški sprendimai, kai prie veidrodinio vandens paviršiaus derinamos įvairios dirbtinės medžiagos, veržlios formos, permatomos stiklinės, chromuotos Hi - tech stiliaus arba „pramoninės” konstrukcijos. Aišku, nereikia pamiršti ir europietiškų tradicijų: „akmeninių” viduramžių ir jų sunkių medinių tiltų, Venecijos konstrukcijų lengvumo, skulptūros, dekoratyvių grandinių, marmuro ir pritrenkiančios didybės. Pasirinkimą lemia ne tik kažkam teikiama pirmenybė, nes pasirinkimas yra labai demokratiškas: čia galima pritaikyti tiek klasikinius, tiek ir bet kokios modifikacijos ar stiliaus elementus. Aišku, nereikia pamiršti ir egzotiškų kultūrų: pvz., šiuo metu sulaukia didelio susidomėjimo japoniško stiliaus tvenkiniai. Paprastai tokie dirbtiniai vandens telkiniai yra tikslios geometrinės formos, tačiau galimos ir įvairios improvizacijos. Jų apdailai naudojant akmenis, o jų yra be galo įvairių, galima sukurti tikrus šedevrus! Bendrą paveikslą puikiausiai papildo įvairiausių galimų formų ir dydžių fontanai, kurie tvenkiniui suteikia reikiamos harmonijos. Jei kalbėsime apie klasikines parkų formas, joms fontanai - tiesiog būtinas atributas.

Sodo vandens telkinys, gyvendamas tarsi atskirą gyvenimą, gali tapti ne tik sodo puošmena - jis yra visos sodo kompozicijos širdis, aplink kurią sukomponuoti papildantys landšafto elementai. Būtent tokie ir yra natūralūs vandens telkiniai, kuriuose ypatingos augalų ir gyvūnų rūšys, o neretai ir landšafto pakeitimai atsiranda jau kaip vandens telkinio pasekmės. 

 Natūralius vandens telkinius primenantys tvenkiniai - tai tikslios įvairių planetos gamtinių zonų natūralių vandens telkinių kopijos, skirtos gamtinio unikalumo ir „laukinės” gamtos gerbėjams. Kuriant tokį vandens telkinį, reikia turėti ne tik skonį ir norą, bet ir labai daug gamtinių ir technologinių žinių bei rasti profesionaliai savo darbą atliekančius žmones. Natūralus gamtos tvenkinys - miniatiūrinė uždara ekosistema, tai kartu gyvenančių naudingų vandens augalų, vandens gyvūnų ir žuvų, o taip pat pakrantėse augančių augalų teritorija. Į sodo erdvę norint natūraliai įterpti tvenkinį, naudojamos įvairiausios natūralios medžiagos: natūralus akmuo, skalda, smėlis, įvairios sudėties žvirgždas, medžiagos, idealiai imituojančios natūralų landšaftą. Be to, tokį landšaftą reikia apželdinti atitinkamais augalais, kurie turi harmoningai derėti su jau augančiais augalais.

Dirbtinis tvenkinys labai tinka nedideliame sode, kuriame beveik nėra žalios vejos, arba viskas yra išgrįsta akmenimis. Dirbtiniai tvenkiniai dažniausiai yra taisyklingų formų - daugiakampiai, apvalūs ar elipsės formos, rečiau laisvų formų (beformiai). Paprastai tokie tvenkiniai puošiami akmenimis, taip pat galima papuošti keliais ryškiais, aiškių formų dekoratyviniais augalais, pvz., vandeniniais vilkdalgiais arba vandens lelijomis.

Virš žemės paviršiaus suformuoti baseinėliai, kaip ir mums įprasti dirbtiniai tvenkiniai, labai puikiai atrodo nedideliuose išgrįstuose akmenimis, aukšta tvora aptvertuose sodeliuose. Šie dekoratyvūs tvenkinukai, vandens paviršiuje atspindėdami dangų, optiškai padidina sodo erdvę.

 Virš žemės paviršiaus suformuotame dirbtiniame tvenkinyje labai patogu auginti dekoratyvines žuveles, pvz., japoniškuosius karpius. Įrengti viduryje tvenkinio įvairių formų fontanai, tiek patys paprasčiausi, tiek ir ištaigingi, ne tik labai puikiai atrodo, bet ir praturtina vandenį deguonimi, kuris yra labai reikalingas žuvims.

Nuo to, koks vanduo yra tvenkinyje, labai priklauso paties tvenkinio patrauklumas. Savaime suprantama, krištolo skaidrumo vanduo yra kiekvieno baseino savininko svajonė, ypač tuomet, kai tvenkiniuose laikomos žuvys. Tačiau gamtoje skaidrus vanduo būna tik ežeruose šalto klimato zonose, pvz., šiaurės platumose, kur vandens temperatūra pakankamai žema, todėl ten vanduo nežydi, o dumblėjimo procesai vyksta labai lėtai. Mūsų klimatinėje zonoje natūralių vandens telkinių vanduo yra pakankamai drumstas, ypač vasarą, kai vanduo žydi, todėl norint su pasimėgavimu stebėti švariame krištolo skaidrumo tvenkinio, kurio dugnas išgrįstas, pavyzdžiui, spalvinga mozaika, vandenyje plaukiojančias žuveles, vandenį būtina filtruoti, o patį tvenkinį valyti, šalinant ant dugno susikaupusį dumblą ir paviršiuje plaukiojančias šiukšles. Filtravimo sistema tokiame tvenkinyje, kuriame yra laikomos žuvys, būtina. Natūraliuose gamtoje esančiuose vandens telkiniuose egzistuoja biocenozė - sausumos ar vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių evoliucijos procese susiformavę pastovūs tarpusavio ryšiai ir vyksta energijos bei maisto medžiagų apykaita.

Visai kitaip yra dirbtiniu būdu sukurtuose vandens telkiniuose, kur privalu palaikyti būtiną gyvybinį balansą, ypač, kai mažame tvenkinio plote yra labai daug žuvų. Tai būtina daryti todėl, kad žuvų gyvybinės veiklos proceso metu vandenyje susikaupia labai daug amoniako, o šis joms yra be galo nuodingas. Todėl, norint amoniaką paversti žuvims nekenksmingu azotu arba nitratais, kuriuos sugertų vandens augalai, būtinos keleto rūšių bakterijos. Tuo tarpu bakterijoms, kad jos galėtų gyventi, yra reikalinga tam tikra terpė - substratas. Dirbtiniame vandens tvenkinyje, kuriame laikoma pakankamai daug žuvų, substrato - vietos, kur galėtų gyventi bakterijos, neužtenka, todėl būtina naudoti biologinio ir mechaninio vandens filtravimo sistemą. Biologinių filtrų paviršiaus plotas yra pakankamai didelis, todėl didžioji nuodingų medžiagų dalis, pasitelkiant į pagalbą bakterijas, yra nukenksminama. Ypač gerai veikia biomechaninio filtravimo sistema, derinama su ultravioletinių spindulių filtru. Karštomis vasaros dienomis ultravioletinių spindulių filtrą naudoti būtina, nes tvenkinio vanduo įšyla tiek, kad jame aktyviai pradeda daugintis melsvieji bei žalieji dumbliai - vanduo pradeda žydėti ir susidaro sąlygos, kuriomis gali žūti žuvys, be to, niekam nepatinka drumstas tvenkinio vanduo. Stiprus ultravioletinis spinduliavimas sukelia vienaląsčių dumblių koaguliaciją, o šie, sudarydami gumulėlius, nusėda į filtrą.

LaumzirgisVandens telkiniai natūraliais krantais harmoningiau įsilieja į natūralią sodo aplinką, tuomet, žiūrint iš šalies, atrodo, kad sode vyrauja augalai. Toks stilius suteikia galimybę į patį tvenkinį ir jo krantuose prisodinti daugybę pačių įvairiausių ir prabangiausių veislių bei formų sodinukų ir gėlių, kurių tiesiog negalime sodinti likusioje sodo dalyje. Vandens sodas taps galybės smulkių laukinių gyvūnų, pvz., didžiųjų vaivorykštinių laumžirgių, zujančių virš vandens, drugelių, vandeninių čiuožikų, buožgalvių, smulkių žuvelių, nestambių žinduolių, ateinančių atsigerti, priedanga. Gyvas vandens sodo grožis sužavės kiekvieną, atkreipdamas į save dėmesį bei sulaikydamas susižavėjusį žvilgsnį.

 DINAMINĖ forma pažįstama iš daugelio gamtinių vandens šaltinių pavyzdžių, pradedant srauniais kriokliais - milžinais ir baigiant nedideliais miško šaltinėliais. Atsižvelgdami į jų dekoratyvumą ir technines įgyvendinimo galimybes, panagrinėkime juos plačiau.

Norėdami sodui įkvėpti dar daugiau gyvybės, palaipsniui galime įrengti dirbtinių upelių, krioklių, kaskadų ir fontanų, - vandens tėkmės čiurlenimas maloniai nuteiks klausą. Natūraliam sodui ypatingo žavesio suteikia tekančio vandens srautai ir kriokliai. Norint sode sukurti tekančius upeliukus, jų tėkmės formavimui galima panaudoti netgi pačius lėkščiausius šlaitus, tokiu būdu, paleidus vandens srautą ir krantus apželdinus augalais, galima atgaivinti bet kokią erdvią, bet tuščią veją. Ten, kur šlaitai yra pakankamai statūs, galima įrengti sodo kaskadas arba netgi tikrą, didžiulį krioklį, srauniai tekantį per akmenis, tarp kurių galima pasodinti be galo daug įvairių augalų, įskaitant ir alpinių augalų rūšis, kurias galima sodinti sausuose, akmenuotuose krantuose.

 Kaskados - tai tarsi keletas atskirų, skirtingame lygmenyje išdėstytų mažyčių vandens telkinių. Čia vanduo teka iš aukščiausiame taške esančio vandens telkinio, pamažu pereidama į apatinį lygmenį, pagal „iš taurės į taurę” principą. Šiuos vandens telkinius galima įkomponuoti į bendrą sodo paveikslą arba, jei vandens telkiniai yra tokioje vietoje, kur nėra vieno stiliaus, galima originaliai juos įtraukti į esamą kompoziciją. Kaskados yra labai universalios - jas galima įrengti be kur. Kaskadomis galima imituoti krioklius, per slenksčius ir pakopas tekančius upeliukus.

 Techniškai kaskados yra sudėtingas ir tikslus uždaro veikimo ciklo hidrotechninis įrenginys, iš statytojo reikalaujantis profesionalaus įrengimo darbų atlikimo ir specialių žinių. Visą darbų kompleksą, pradedant skaičiavimais ir dekoravimu, turi atlikti specialistai. Kiekviena „taurė” yra statoma tik ant būtent jai skirto pamato fragmento, jos dydis ir palinkimo kampas turi būti labai tiksliai apskaičiuoti. Toks įrenginys turi būti nepriekaištingai izoliuotas nuo drėgmės (priklausomai nuo situacijos, yra naudojamos membranos arba glaistas), be to, norint išvengti drėgmės praradimo, dėl vandens susigėrimo į dirvožemį ar išsiliejimo už kaskados ribų, reikia labai tiksliai parinkti įrenginius. Kaskados siurblys parenkamas atsižvelgiant į kaskados aukštį ir perpilamo vandens kiekį, taip pat, pagal technologinius reikalavimus parenkamas vamzdynas, elektra varomam siurbliui ir apšvietimui įrengiamos komunikacijos. Renkantis technologinius įrenginius, būtina atsižvelgti į„taurių” dydžius, perpilamo vandens kiekį, viso įrenginio aukštį, vandens recirkuliacijai skirtų vamzdžių diametrą ir kt.

 Labai puikiai atrodo skirtingose sodo zonose tekantys upeliukai, o tekėdami nuokalnėje, jie atrodo dar patraukliau. Paprastai upeliukai dekoruojami kuo natūraliau, todėl tokį darbą dirbantis specialistas turi turėti būtinų floristikos žinių, supratimą apie esamą natūralų landšaftą, ypač tarpusavyje derinamus augalus, akmenis ir kitus dekoratyvinius elementus. Upeliukai yra pakankamai lokalūs ir puikiai atrodo tiek bet kurioje sklypo vietoje, tiek ir nuokalnėse, - čia jie atrodo ypač dekoratyviai. Upeliai gali tekėti ir per alpinariumą ir sodo kampelyje, jie gali būti įvairaus stiliaus ir imituoti norimą klimatinę zoną, taip pat gali būti derinami su įvairių stilių vandens telkiniais.

Techniniu požiūriu upeliukai taip pat yra uždaros sistemos. Todėl labai svarbi kruopšti upelio vagos hidroizoliacija. Taip pat labai svarbu tinkamai parinkti reikalingus parametrus turintį siurblį, tinkamas vamzdyno medžiagas, teisingas dekoravimo medžiagas: akmenį, gruntą, augaliją.

Upeliukų veikimo principas pagrįstas uždaro ciklo sistema, jos darbo metu naudojami specialūs įrenginiai (įvairios pompos, siurbliai ir kt.).

 Fontanai sodą apdovanoja triukšmu, judėjimu ir vandens srovių mirgėjimu. Jie labai puikiai atrodo tiek natūraliuose, tiek ir dirbtiniuose tvenkiniuose, tačiau labiau tinka dekoratyvinio stiliaus dirbtiniuose prūdeliuose. Yra labai įvairų formų sodo fontanų - stambios taurės, pripildytos vandens, tekančios iš vienos taurės į kitą, arba paprasti latakai, iš kurių sklinda lengvas į urną tekančio vandens čiurlenimas. Be įvairiausių skyrium vienas nuo kito pastatytų dekoratyvinių fontanų, egzistuoja daugybė natūraliai atrodančių fontanų, jų vandens srovė veržiasi tiesiai iš žvirgždo, girnapusių arba uolų.

Fontanų įrengimas pareikalaus trijų pagrindinių elementų: vandens rezervuaro, fontanų antgalių ir siurblio. Likusieji fontanų įrenginių konstrukciniai elementai tarnauja tik kaip fontano puošmenos, taip pat valdymo ir aptarnavimo supaprastinimui. Fontanų technologijos vis tobulėja. Didžiulis fontanų antgalių, siurblių pasirinkimas suteikia galimybę sukurti pačius įvairiausius vandeninius „paveikslus”. 

  

 Krioklys yra atskiras dizaino elementas, tačiau jis turi harmoningai derėti prie vandens telkinio ir viso sklypo stiliaus. Jis gali būti ir bet kokios kompozicijos dalimi, pavyzdžiui, grotos, uolos ir kitų.

Nepriklausomai nuo to, kokią vandens įrenginių konstrukciją bepasirinktumėte, ji bet kokiu atveju papuoš jūsų sodą. Krantuose galite suformuoti nuostabias augalų kompozicijas, kurios derėdamos su čiurlenančiu, kibirkščiuojančiu, ar stovinčiu vandeniu iš karto atkreiptų į save dėmesį. Alpinariumai, kuriuose susodinti ryškūs ir tarpusavyje derantys augalai, labai pagyvina kompoziciją, ypač jei šalia jų čiurlena vanduo.

 Kriokliai gali būti pačių įvairiausių formų ir dydžių, bet paprastai jie derinami, prie vandens telkinių, į kuriuos krinta jų vanduo. Nepaisant išorinės krioklio apdailos, didžiausią dekoratyvinę vertę sudaro iš viršaus krintantis vanduo, todėl specialistai turi tiksliai apskaičiuoti krintančio vandens kiekį, užtikrinti nepertraukiamą vandens kritimą, kuris sudaro vandens „sienos” įspūdį, o tai yra ypatingai vertinama. Krantuose ir ant uolėtų pakopų gali būti pasodinti alpiniai ir kalnų augalai, nes jų šaknų sistema pritaikyta taip, kad jie galėtų augti net tarp uolų ir nereikalauja daug žemės - jos reikia tik kad jie žiemą neiššaltų. Bet kokiu atveju krioklys yra labai ryškus visos sodo kompozicijos elementas ir jis turėtų būti gerai matomoje vietoje, todėl šalia jo galėtų būti įrengta poilsio vietelė, pvz., pavėsinė. Visą kompoziciją galima specialiai orientuoti į krioklį, padarant jį bendros erdvės ar atskiros zonos (lygmens) centriniu elementu.

 Techninė krioklio statybos pusė yra panaši į kitų vandens telkinių statybą, tačiau yra keletas esminių skirtumų. Pirmiausia reikia labai kruopščiai atlikti viso komplekso, ypač pamato, skaičiavimus, nes paprastai krioklys būna pakankamai aukštas. Reikia įvertinti ir tai, kad nuolat krintantis vanduo veikia dugną, kritimo vietoje suformuodamas įdubas, be to, veikia visą konstrukciją, sudarydamas nuolatinės vibracijos sąlygas. Visos konstrukcijos hidroizoliacijos darbai turi būti atlikti nepriekaištingai. Įvertinant pakeliamo vandens masę ir jo pakėlimo aukštį, ypatingai svarbu teisingai parinkti siurblį ir vamzdyno diametrą. Visus šiuos klausimus turi spręsti tik profesionalas.

  

Šiuolaikinis sodo dizainas, be įvairių šalių kultūrų įtakos, siekia pabrėžti gamtos, kaip mus supančios aplinkos, vaidmenį ir išsaugoti laukinės gamtos įvaizdį. Nuo senų laikų įvairios tautos savo sodams puošti naudojo vandenį ir akmenis - šie elementai pagyvina aplinką ir suteikia jai pilnatvės.  

Pagrindiniai natūralių vandens telkinių tvarkymo darbai yra krantų sustiprinimas, dugno valymas ir vandens telkinio gilinimas. Paprastai ežerų, upių ir kanalų krantai stiprinami juos užsėjant įvairiomis daugiametėmis varpinėmis žolėmis arba išklojami jau paruošta žolės velėna.

Tam, kad iš tvenkinio pašalintume plaukiojančias šiukšles, būtina įrengti gaudyklę (skimerį), ji apsaugos tvenkinį nuo jo dugne pūvančių lapų ir visokių kitokių smulkių šiukšlių, o tvenkinys visada atrodys švarus ir prižiūrėtas.

 Yra keletas tvenkinių įrengimo būdų. Dar visai nesenai soduose tvenkiniai buvo įrengiami naudojant pačias įvairiausias medžiagas, dažniausiai betoną. Tai pakankamai sunkus ir, be to, labai nepraktiškas tvenkinio įrengimo būdas. Dėl klimatinių sąlygų poveikio betonas deformuojasi, atsiranda plyšiai; vėliau, norint koreguoti landšaftą, bet kokie monolitiniai įrenginiai reikalauja didelių investicinių ir fizinių pastangų.

Norint įrengti stambius vandens telkinius, plaukiojimo baseinus, jų statybai naudojant betoną, molį, stiklo plokštes, polieterines dervas, reiktų kreiptis pagalbos į specialistus. Nedidelius tvenkinėlius galima įsirengti ir savarankiškai. 

Dirbtinio vandens telkinio statybos etapai

  1. Numatoma objekto išvaizda ir jo paskirtis.
  2. Eskizinis projektavimas, medžiagų ir darbų sąnaudų sąmatos sudarymas.
  3. Duobės iškasimas.
  4. Inžinerinių sistemų įrengimas.
  5. Vandens telkinio, tvenkinio guolio įrengimas (parengiamieji darbai prieš atliekant hidroizoliacijos darbus).
  6. Hidroizoliacijos darbai atliekami naudojant geomembraną (suvirintą arba suklijuotą vandens nepraleidžiančią polivinilchlorido plėvelę, bituminį kaučiuką, polietileną - liaudyje paprasčiausiai vadinamą baseinų plėvelę).
  7. Vandens telkinių rezervuarų dekoravimas (visame plote naudojamas natūralus akmuo).
  8. Filtravimo įrenginių sumontavimas (siurbliai, kompresoriai, filtrai, aeratoriai ir t.t.).
  9. Dekoracijų sustatymas (apšvietimo sistema, fontanai ir t.t.).
  10.  Mažų architektūrinių formų statyba (kaskados, kriokliai, grotos, fontanai).
  11.  Dekoratyvinis tvenkinio kranto linijos apipavidalinimas (sąlyginė 0,5 m. pločio linija einanti išilgai vandens palei jo kraštą).
  12.  Vandens ir pakrančių augalų sodinimas.
  13.  Žuvų įveisimas dirbtiniame tvenkinyje (galima įveisti tiek dekoratyvinių žuvelių, tiek ir verslinių: karpių, sterlių, upėtakių).
  14.  Vandens telkinio eksploatacijos pradžia, gavus iš specialistų priežiūros ir sezoninio konservavimo instrukciją.

Sezoninis aptarnavimas ir priežiūra:

  1. Pavasaris: vandens išsiurbimas, tvenkinio rezervuaro valymas, dumblo ir kitų šiukšlių pašalinimas, genėjimas, tręšimas, vandens augalų persodinimas (įsodinimas), filtravimo, siurblių ir apšvietimo sistemų sumontavimas ir paleidimas, vandens prileidimas, žuvies įleidimas.
  2. Ruduo: įrenginių demontavimas ir jų išvalymas, augalų paruošimas peržiemojimui, tvenkinio konservavimas žiemos periodui.
  3. Sezoninė priežiūra: šiukšlių šalinimas iš tvenkinio, filtravimo sistemos ir kitų technologinių įrenginių valymas, greitai augančių dumblių surinkimas, vandens augalijos priežiūra - tręšimas. Sezoninę priežiūrą reikia atlikti 2 - 4 kartus per mėnesį.

Tvenkiniai turi skirtingą paskirtį: maudimosi, žuvies veisimo, dekoratyvinę (biologiniai tvenkiniai valo buitinius nutekamuosius vandenis). Tvenkiniai skirstomi pagal jų pasipildymo vandeniu tipą, jie gali būti papildomi: atmosferos krituliais, gruntiniais vandenimis, šaltiniais ir t.t. Taigi, paveikslėliuose parodyti dirbtinių vandens telkinių: skirto vandens laikymui ir drenažinio vandens telkinio, pavyzdžiai.

Tvenkinio schema

Drenažinio vandens telkinio schema

Po kiek laiko visada norime atsinaujinti, vadinasi, kils noras atnaujinti ir tvenkinio išvaizdą. Čia jums gali padėti pačių įvairiausių konstrukcijų fontanai, dekoratyvinis apšvietimas. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jei savo tvenkinyje laikote žuveles ar rūšines vandens lelijas, joms nelabai patinka fontano keliamas triukšmas ir jo formuojamos vandens srovės.

Vandens ir pakrantės augalams skirsime atskirą temą.

Dėmesio! Bet koks vandens tvenkinys gali būti pavojingas mažiems vaikams. Kai kada tvenkinys gali būti pavojingas net naminiams gyvūnams. Todėl rekomenduojame išspręsti saugos klausimus ir nepalikti prie vandens esančių vaikų be priežiūros.

Vetyta metyta

Rodyk draugams

Vitražas (lot. vitrum - ’stiklas’ > pr. vitrage dekoratyvinis langų stiklas) - dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. Atskiri skirtingų kontūrų spalvoti stiklai sutvirtinami tarpusavyje švino juostelėmis. (šaltinis: vikipedia.org.).

Peržvelkime vitražų gamybos technologijas

Bet kuri iš jų prasideda nuo vitražo paveikslėlio parinkimo. Renkantis paveikslėlį, būtina blaiviai įvertinti jo realizavimo vitraže galimybę.

Pagrindiniai sunkumai - tai ribotas spalvų rinkinys (vargu ar daugiau nei keletas dešimčių) ir smulkių detalių atkūrimas. Po to, kai atmesime smulkias detales, paveikslėlis negali prarasti savo grožio. Laimei, šiuolaikinės kompiuterinės priemonės leidžia greitai ir tiksliai parodyti, kaip atrodys vitražas, pagamintas pagal vieną ar kitą paveikslėlį. Jos taip pat suteikia galimybę greitai pasidaryti šabloną, pagal kurį bus daromas vitražas. Būsimo vitražo šablonas ant popieriaus paprastai daromas 1:1 masteliu. Šablonas gali būti spalvotas ir juodai-baltas. Šablono paskirtis - pažymėti vitražo elementų ribas. Iš esmės, šie elementai ir sukuria išorinį vitražo vaizdą.

Tiffany stiliaus lempa

Gaminant vitražą, svarbu nustatyti jo paskirtį ir būsimo montavimo vietą. Juk vitražas gali turėti tiek vienpusį, tiek ir dvipusį kontūro padengimą. Dvipusio vitražo pagaminimas, savaime suprantama, yra dukart sudėtingesnis, nes visą darbą reikia atlikti 2 kartus, paveikslėlį kuriant iš abiejų stiklo pusių (aišku, veidrodinių). Toks vitražas atrodo beveik kaip tikras, ir neturi dirbinės išvaizdos. Todėl ten, kur vitražas žiūrovui yra matomas iš abiejų pusių (duryse, verandoje, širmose), reikia daryti tik dvipusius vitražus. Ten, kur vitražas žiūrovams visada bus matomas tik iš vienos pusės (aukštai įrengtas langas, niša sienoje, su įrengtu apšvietimu), galima daryti ir vienpusį. Kontūrų reljefas turi būti nukreiptas į žiūrovus.

Dažniausiai būtent elementų ribų (kontūro) sukūrimo technika ir suteikia vitražui vaizdą. Todėl, po to, kai kontūras yra pabaigtas, seka stiklo dažymo procesas, o jis yra beveik vienodas visiems vitražų imitacijų tipams. Imitaciniai vitražai beveik visada daromi iš vientiso, vieno stiklo lapo. Tačiau peržiūrėkime skirtingus vitražo elementų kontūro sukūrimo būdus.

Vitražai mediniais elementų kontūrais

Tai pakankamai originalūs vitražai, kuriuose pavaizduoti dažniausiai be siužeto, abstraktūs paveikslai arba paprasti paveikslėliai gamtos tema. Dažnai tai tiesiog labai šakoto medžio kontūras, su uždažytais stiklo ploteliais tarp šakų. Atrodo labai dekoratyviai, ypač verandose ir medinėse duryse. Kontūras paprastai tonuotas rėmo, į kurį įstatytas vitražas, spalva. Vitražo elementai stambūs ir jų tik keletas. Tikrai įspūdingi specialiai pagaminti rėmai.

Jei nesusižavėsite elementų gausa, tokį kontūrą padaryti nėra sudėtinga. Reikia surasti labai šakotą medžio dalį ir išrinkus plokštumą, kurioje yra dauguma šakelių, atsargiai perpjauti medieną išilgai, taip, kad susidarytų dvi kamieno pusės. Šakelės, kurių nėra pjūvio plokštumoje, arba pašalinamos, arba perkeliamos į pjūvio plokštumą, užpildant tuščias vietas. Mediena šlifuojama, tonuojama ir priklijuojama prie stiklo. Galima naudoti kanceliarinius klijus (skystą stiklą) arba momentinius klijus, kurių pagrindas cianokrilitas (parduodami mažomis tubelėmis, ūkinių prekių parduotuvėse).

Antro medinių kontūrų gamybos būdo pagrindas yra mažų kreivų šakelių arba medžio šaknų dalių naudojimas. Naudojant verdantį vandenį arba statybinį feną ar garo generatorių, galima pačiam sukreivinti šakeles. Šiam reikalui yra daroma lenta - šablonas, joje įkalamos vinys. Šakelė keletą minučių mirkoma verdančiame vandenyje, o po to pritvirtinama prie šablono, kaip reikia lenkiant ją tarp įkaltų vinių ir išdžiovinama. Taip galima gauti pačius keisčiausius kontūrus, o jų pagalba sukurti jau ir siužetą turinčius smulkių detalių vitražus. Būtent jie ir atrodo žaviausiai.

„Tikro” vitražo su švininiais kontūrais imitacija

Tokio vitražo, ypač jei jis dvipusis, kokybiškai nuspalvintu stiklu, beveik neįmanoma atskirti nuo tikro. Gamybos technologija: yra pirkti švininio-alavinio lydmetalio, skirto litavimo darbams. Jis būna virbalo - vielos pavidalo, jo skersmuo yra keletas milimetrų. Jei jį perleistume per valcavimo stakles, gaunama plokščia juosta, tuomet iš šios juostos galima išpjauti ir elementų kontūrus. Prie stiklo jie priklijuojami cianokrilitiniais klijais. Elemento kontūras formuojamas iš dviejų pusių, nudažomas stiklas. 1 - 2 metrų atstumu toks vitražas atrodo visiškai taip pat kaip ir klasikinis, turintis tauriai blankią švino patiną.

Vitražas lako kontūru

Tai pati populiariausia ir pigiausia vitražo gamybos technika. Išorinis tokių vitražų vaizdas, aišku, nusileidžia „švininiams”, tačiau iš esmės atrodo neblogai, ypač kai yra kokybiškai pagamintas.

Piešinio kontūro gamybai naudojamas labai tirštas lakas, o kad kontūras įgautų „metalinę” išvaizdą, į laką yra įmaišoma aliuminio arba bronzos pudros. Mišinio konsistencija - tarsi grietinės. Tokiu mišiniu užpildomas didelis švirkštas, ir jo pagalba (išspaudžiamas mišinys) daromas kontūras. Norint vitražui suteikti „taurią” išvaizdą, tam, kad suformuotume analogišką švininei juostelei „aikštelę”, beveik išdžiuvęs lako volelis lengvai priplojamas.

Nenuginčijamas tokios „lakinės” technologijos pliusas yra galimybė kurti vitražą ant rievėto stiklo. Kai kada toks stiklas atrodo kur kas žaviau, nei paprastas plokščias. Ypatingai, jei vitražas yra naudojamas didelio šviestuvo apipavidalinimui arba aukštai sumontuotiems langams.

Skirtingai nei cianokrilitiniai klijai, kurie sustingsta per keletą sekundžių, lakinis vitražas dėl storo kontūro lako sluoksnio džiūsta pakankamai ilgai. Norint pagreitinti džiuvimą, į klijus kai kada yra įmaišoma silikatų.

Vienas iš lakinio kontūro variantų yra epoksidinės dervos kontūras. Tačiau dirbti su juo yra sunkiau nei su laku.

Taigi, nepriklausomai nuo vitražo kontūro suformavimo technikos, jo gamybos procesas prasideda nuo paveikslėlio paruošimo. Kai paveikslėlis yra paruoštas, ant jo yra dedamas švarus ir acetonu nuriebalintas stiklas. Po to ant stiklo pasirinkta technologija yra dedamas kontūras.

Kai kontūras jau yra paruoštas, stiklą galima pradėti dažyti. Kadangi paprastai vitražai yra eksploatuojami komfortiškose sąlygose patalpos viduje, tai reikalavimai dažančiam mišiniui yra patys paprasčiausi. Jis turi gerai sukibti su stiklu ir jam turi būti galima suteikti norimą atspalvį. Sustingęs mišinys turi būti permatomas. Paruoštu mišiniu paprastai užpilama vitražo elemento „vonelė”, susidariusi suformavus elemento kontūrą.

Pavyzdžiui, mišiniai gali būti tokie:

  • 1. Baldų lakas, tirpiklis, dailei skirti aliejiniai dažai.
  • 2. Nitritinis lakas, tirpiklis ir reikalingos spalvos pasta, gauta iš automatinio rašiklio šerdelės.
  • 3. Nitritinis arba alkidinis lakas ir jam skirta atspalvį turinti pasta.
  • 4. Klijai БФ-2, acetonas ir spirite tirpstantys dažai arba pasta, gauta iš automatinio rašiklio šerdelės.
  • 5. Želatina (išbrinkinta vandenyje) ir aniliniai audinių dažymui skirti dažai. Išdžiuvus tokį mišinį pageidautina padengti permatomu nitritiniu laku arba acetone ištirpintais klijais БФ-2.

Kai kada vitražai yra gaminami ir be kontūrų elementų. Šiuo atveju spalvotas mišinys ant stiklo užpurškiamas purkštuvu. O elementų formavimui naudojami šablonai, padaryti iš storo popieriaus, kuriame išpjautas dažomų elementų siluetas. Tokiu būdu (dėl trafaretų sudėtingumo) siužetinį paveikslėlį padaryti yra gana sunku. O štai abstraktų, iš keleto vienodų pasikartojančių elementų sudarytą paveikslėlį, sukurti yra visai paprasta. Paprastai taip daroma tada, kai vitražą reikia padaryti tam, kad stiklas praleistų šviesą, tačiau nepraleistų vaizdo (širma, langeliai dušo ar tualeto duryse ir t.t.).

Vietoj purkštuvo galima naudoti ir teptuką. Technika pakankamai originali ir suteikianti įdomų efektą. Iš arti paveikslėlis atrodo abstraktus ir nubarstytas dėmėmis. Tačiau tereikia atsitraukti per keletą metrų ir netikėtai atsiveria paveikslo siužetas, kartais netgi labai sudėtingas.

Gaminant vitražą, kuris bus statomas į rėmą, įvertinkite ir rėmo ertmės dydžius, nes kontūrų storis paprastai tėra keletas milimetrų.

Štai, iš esmės, ir visos pagrindinės savarankiško vitražų gaminimo „paslaptys”.

Vėtyta mėtyta

Rodyk draugams

Smėlio dėžė - labai naudingas dalykas: vaikus ji vilioja galimybėmis kepti įvairiausių formų smėlio pyragus, statyti pilis ir pan. sąlyginai saugioje aplinkoje, o tėvams suteikia progą pailsėti. Nagingas tėvelis arba senelis gali pabandyti tokį atrakcioną suręsti savo rankomis. Iš šalies atrodo nesudėtinga: sukalti kvadratą iš vertikaliai pastatytų lentų ir užpildyti jį smėliu. Bet pradėkime nuo vietos smėlio dėžei pasirinkimo.

Taigi, kur kieme skirti vietą smėlio dėžei? Jei turite didelį kiemą, pasirinkimas nemažas. Mažesnė erdvė gali pareikalauti truputį daugiau kūrybiškumo. Kadangi smėlio dėžėje vaikai praleidžia ne vieną valandą, jos statybai netinka tos vietos, kur žaidimų laiku plieskia saulė. Geriausia pasirinkti vietą, tuo metu patenkančią į šešėlį.

Smelio deze

Tiesioginiai saulės spinduliai ne tik gali sukelti saulės smūgį (galvos smegenų pažeidimą, tiesiogiai veikiant saulės spinduliams nepridengtą galvą), bet ir stipriai įkaitina smėlį. Smėlio dėžei netiks ir vieta tiesiai po medžiu: trukdys jo šaknys ir krentantys lapai, šakelės. Smėlio dėžė turi būti gerai matoma jums tuo metu, kai dirbate ir paliekate vaikus vienus.

Smelio dezeSekantis žingsnis - dėžės matmenys. Jie priklauso nuo joje žaisiančių vaikų skaičiaus (net jei statote smėlio dėžę vienturčiui - pagalvokite apie jo draugus!). Trijų kvadratinių metrų ploto dėžės užteks vienam vaikui ir keletui jo draugų.

Forma - nebūtinai įprastinis kvadratas ar stačiakampis, atsižvelgiant į sumanymą arba aplinkybes, tai gali būti ir rombas, apskritimas, trikampis.

Toliau seka medžiagos. Jums reikės: medžio lentų (nuo 2,5 cm storio, apie 25-30 cm pločio) , keturių L formos kampuočių, varžtų, geotekstilės, švaraus smėlio. Jei neturite geotekstilės, galima panaudoti ruberoidą.

Dugnui išpjaukite šiek tiek didesnį už būsimos smėlio dėžės matmenis geotekstilės gabalą. Jis atskirs smėlį nuo grunto ir leis nutekėti drėgmei. Perkelkite dėžės matmenis ant grunto, pasižymėdami kuoliukais ir virve, ir lygiai nukaskite nedidelį grunto sluoksnį (10-20 cm). Tai padės išlaikyti sieneles stabilias ir vertikalias. Paklokite geotekstilės tinklą.

Rėmams įstatykite 4 dėžės matmenis atitinkančias lentas (pvz., 2 m ilgio) į paruoštą formą ir sujunkite L formos kampuočiais, suveždami tinkamais medvaržčiais. Švitriniu popieriumi nušlifuokite visus paviršius, kuriuos gali pasiekti vaikai. Nudažykite arba nulakuokite, kad ir į sujungimų vietas nepatektų ir nesikauptų drėgmė.

SmelisKą gi, turime rėmus ir dugną, laikas užpildyti dėžę smėliu. Jis turi būti minkštas, švarus.

Pagal dėžės matmenis (ilgį, plotį, gylį) galima apskaičiuoti, kiek smėlio reikės.

Staciakampis V=abc

Paskutinis žingsnis - uždengti dėžę (apsaugoti nuo kritulių, medžių lapų, naminių gyvūnų). Tai padės išlaikyti smėlį švarų ir sausą. Paprasčiausia tam panaudoti brezentą (kampus prispausti akmenimis arba pagaminti iš jo ilgiau tarnausiantį uždangalą su klipomis). Gali būti panaudota bet kokia vandens nepraleidžianti medžiaga, atitinkanti dėžės matmenis. Aišku, gražiau atrodys specialiai pagamintas dangtis arba stogas (jis apsaugos ir nuo tiesioginių saulės spindulių).

Su stogu

Trūkstant vietos arba nenorint įrenginėti stacionarios smėlio dėžės, galima pastatyti vaikams specialią nedidelę nešiojamą plastikinę dėžę, pripildytą smėlio.

Plastikas

Pirmoji pagalba ištikus saulės smūgiui

  1. Skubiai neškite nukentėjusįjį į pavėsį;
  2. Ant galvos dėkite šaltą kompresą (sudrėkintą vandenyje rankšluostį);
  3. Vėdinkite (vėduokle ar ventiliatoriumi);
  4. Skubiai vežkite į gydymo įstaigą.

Smelio deze

Rodyk draugams

Paskendę miesto šurmulyje ir rutinoje, ne iš karto pastebime, kad žiemą pakeitė pavasaris, o ir vasara - ne už kalnų. Sužaliuos ne tik miesto gatvės, bet ir balkonai. Gražiai apipavidalinti langai, balkonai mūsuose jau nebe retenybė. Žmonių, kuriančių komfortą ir grožį sau, triūsas atneša džiaugsmo ir aplinkiniams. Vakarų Europos šalių namų balkonai žavi savo panašumu į gėlių klombas arba mažus sodelius. Mūsų šalyje taip pat jau įsišaknija balkonų tvarkymo ir apželdinimo kultūra, nors gerų pavyzdžių dar yra gerokai mažiau nei blogų.

Gražiai sutvarkyti, apželdinti balkonai su ryškiai žydinčiais augalais išsiskiria pilkų beveidžių namų fasadų fone, puošia pastatus ir traukia praeivių dėmesį. Pačiam gi šeimininkui malonu vasarą pailsėti pilname žalumos, pavėsingame ir jaukiame balkone.

Siūlome naujai pažvelgti į balkoną: kokia jo paskirtis? Nejaugi jis suprojektuotas tik skalbinių džiovinimui, kilimėlių dulkinimui virš kaimynų langų arba bereikalingiems daiktams laikyti? Juk dažnai miesto butų balkonai paverčiami sandėliukų filialais, nors pagal pradinį architektų sumanymą balkonui priskiriamas pastato puošmenos ir poilsio vietos vaidmuo. Jis turėtų džiuginti akį, ir tai pasiekti nėra labai sudėtinga: pirmiausia reikia atsikratyti viso ten susikaupusio šlamšto, susitvarkyti, pastatyti porą pintų krėslų, žurnalinį arba kavos staliuką, ir rakandų vietoje pasodinti gėlių. Taip šis miesto buto elementas taps langu į gamtą. Juk sumanumu net patį mažiausią balkoną ar lodžiją galima paversti jaukia visų šeimos narių mėgstama vieta. Žinoma, mūsų klimatinės sąlygos neleis mėgautis mini sodeliu ištisus metus (jei balkono neįstiklinsite ir neapšiltinsite), bet pastangos vertos ir dėl tų keleto šiltų mėnesių.

Nemažai daliai miestiečių balkonas yra vienintelė vieta, kur jie gali užsiimti tokiu maloniu ir naudingu darbu, kaip gėlininkystė. Augalų priežiūra, laistymas po įtemptos darbo dienos psichologiškai atpalaiduoja, priverčia nors trumpam užmiršti rūpesčius ir pakvėpuoti tegu ir nelabai švariu miesto oru. Po darganų juk taip malonu pasimėgauti šiltais saulės spinduliais, žydru dangumi ir švelniu vėjeliu, nešančiu gėlių aromatus.

Variantų, kaip papuošti pastatą gėlėmis, egzistuoja daugybė. Pagal architektūrinę fasado formą galima pabandyti pabrėžti tam tikras jo dalis, sukuriant ryškias, patrauklias dėmės, arba tyčia atitraukiant dėmesį nuo problemiškų vietų. Fasadai aiškiomis lygiomis linijomis (griežtai geometriniai, simetriniai) paprastai dekoruojami ištisiniu augalų kilimu, o pastatus, kur panaudoti kitokie architektūriniai sprendimai, galima puošti nesimetriškai. Augalai toli gražu ne visada turi būti sodinami pakabintuose vazonuose. Konteineriai gali būti sustatyti ant grindų, lentynose, stelažuose. Verti dėmesio ir vijokliniai bei laipiojantys augalai, naudojami vertikaliam apželdinimui. Svyrantys augalai taip pat gali įnešti savo indėlį į bendrą kompoziciją.

Balkonui patrauklumo neprideda miesto dulkės, šiukšlės ir kitoks „balastas”. Būtina pagalvoti apie balkono remontą (pasirūpinti grindimis, sienomis, lubomis), galbūt jį įstiklinti - tai apsaugos nuo dulkių ir kritulių. (Šiuolaikinės technologijos (įstiklinimas ir apšiltinimas) leidžia balkono arba lodžijos sąskaita pratęsti butą).

Vėliau seka balkono dizaino parinkimas ir savojo rojaus sodo kūrimas.

Balkono apdaila

Grindis geriausia kloti keraminėmis plytelėmis, plytomis arba natūralaus akmens plokštėmis.

Ant jų galima patiesti kilimėlį iš natūralių medžiagų: bambuko ūglių, nendrių, jūros dumblių, vytelių ir pan. Taip pat tiks kamštinės dangos grindys, kurios ne tik natūraliai atrodo, bet yra ir šiltos bei ekologiškos.

Sienas jau nemadinga apkalti medienos lentelėmis, nors tokia danga taip pat šilta ir ekologiška. Šiuolaikiniai dizaineriai siūlo apdailinti sienas analogiškai grindims: plytomis arba natūraliu akmeniu.  Jeigu toks sprendimas netinka prie interjero, sienas galima nudažyti (prieš tai paviršių nutinkavus). Palikus sienas baltas, fonas kuo puikiausiai tiks žalumynams, gėlėms, dekoro elementams ir baldams.

Balkone visada tiks mediniai ir pinti baldai.

Populiariais išlieka air plastikiniai baldai, nes jie lengvi, įvairiausių spalvų, lengvai valomi, pakankamai tvirti, ilgaamžiai. Kadangi paprastai balkone nėra daug vietos, baldai turi būti kompaktiški. Puikiai tiks sudedami baldai, stalas gali būti sulankstomas, tvirtinamas prie sienos.

Jei jums pasisekė ir esate didelio balkono savininkas, jame galima pastatyti visą baldų komplektą: sofą, krėslus, stalą, stelažus.

Pakabinkite hamaką! Kad būtų jaukiau ir gražiau, ant krėslų ar sofos padėliokite įvairiaspalvių iš natūralių audinių (gobeleno, tekstilės, lino) pasiūtų pagalvėlių, stalą papuoškite spalvinga staltiese. Apšvietimui panaudokite toršerus, bra, pakabinkite žibalinę lempą. Žvakidei turėtų taip atsirasti vietos jūsų balkone. Viskas priklauso nuo interjero stiliaus, kurį pasirinksite balkono apipavidalinimui.

Žaliuzės, koletai arba užuolaidos ne rik apsaugos nuo intensyvių saulės spindulių, bet ir prisidės prie jaukumo atmosferos.

Koks bebūtų balkono dizaino stilius, svarbiausia jo puošmena - vazonai su gėlėmis. Balkono grožiui įtakos turi ne tik teisingas augalų pasirinkimas, bet ir jų išdėstymas. Tam reikia išnaudoti visus balkono aukščių lygius: grindis, palubę, lentynas.

Jei balkonas pagal kurį laiką vyravusią madą „papuoštas” grotomis, jas galima panaudoti kaip atramas vijokliniams augalams.

Jeigu nusprendėte įkurdinti savo balkone žiemos sodą, vien noro nepakaks - būtina „apsiginkluoti” pagrindinių dizaino principų ir augalininkystės žinių atsargomis.

Reikia išsiaiškinti, ar gali jūsų balkonas atlaikyti papildomą apkrovą. Taip pat būtina patikimai pritvirtinti visus vazonus, lentynas. Vanduo laistant neturėtų lašėti žemyn.

Pirmiausia reikia nustatyti tikslią žaliosios kompozicijos vietą. Šiandien naminių augalų pasirinkimas toks didelis, kad galima parinkti tinkamas jų rūšis praktiškai bet kokiai patalpai. Dauguma gėlių geriausiai jaučiaisi gerai natūraliai apšviestame sklype, bet ne tiesioginių saulės spindulių zonoje. Taip pat kenksminga ir radiatoriaus kaimynystė ar vieta skersvėjų zonoje.

Dekoratyvinis balkonų apželdinimo efektas priklauso nuo spalvų derinių (lapų ir žiedų) ir nuo žydėjimo terminų. Rekomenduotina išsirinkti keletą augalų rūšių (galima sustoti ties trimis), artimų pagal priežiūros ypatybes ir labiausiai tinkamų laikyti balkone. Pradėti geriau nuo mažiau kaprizingų ir ne tokių lepių. Derinti juos reikėtų pagal maksimalaus kontrasto principą (forma, dydis, lapų spalva). Žinotina, kad egzistuoja augalų rūšys, kurioms sudaryti tinkamas sąlygas miesto bute beveik neįmanoma. Todėl neverta eksperimentuoti. Žinoma, visiems, net ištvermingiausiems, augalams reikalinga priežiūra, rūpestis ir meilė. Sudarę tinkamas sąlygas augimui, sulauksite puikių rezultatų.

Augalų pasirinkimas priklauso ne tik nuo derančių rūšių, spalvų gamos, bet ir nuo balkono orientacijos pagal pasaulio šalis. Idealiausia, jei balkonas - rytų pusėje. Pavėsingu laikomas toks balkonas, kuris saulės apšviečiamas mažiau nei 6 val., pusiau pavėsingu - toks, kurį saulė apšviečia mažiau nei 12 val., o saulėtu - apšviečiamas ilgiau nei 12 val.

Dar keletas idėjų:

  • Kėdučių komplektas padės sutaupyti erdvės. Ant jų galite padėti specialių pagalvėlių.
  • Poilsiui balkone puikiai tiks šezlongas arba net ir žvejo kėdutė.
  • Balkone naudokite keletą funkcijų atliekančius baldus.
  • Spygliuočių medžių baldai pakankamai elegantiški ir be apdailos. Juos nesunkiai galima pernešti į kitą vietą ir paslėpti nuo lietaus. Vaizdingumo balkonui suteiks spalvotas kilimėlis.
  • Lauke pastatyti baldai turi būti atsparūs drėgmei.
  • Pintus baldus papuoškite spalvingomis pagalvėlėmis.
  • Su knyga ar žurnalu bus smagu įsitaisyti kėdėje - hamake.
  • Arba paprastame hamake.
  • Nenaudojamą staliuką perdažykite nuotaikinga spalva, padenkite akriliniu laku. Trafaretų pagalba papuoškite jį raštais arba užrašu. Staliuko darbiniam paviršiui padidinti pritaisykite lentą.
  • Paprastą medinį padėklą taip pat galite perdažyti nuotaikingomis spalvomis. Juostos daromos taip: ant padėklo klijuojama skirtingo pločio lipni dažymui skirta juosta, tarpai dažomi įvairiomis spalvomis, vėliau lipni juosta nuimama. Išdžiuvus padengiama laku.
  • Jeigu balkono matmenys neleidžia pastatyti jame daugiau baldų, galite pagaminti atverčiamą staliuką iš didelio padėklo. Pritvirtinkite jį prie balkono krašto.
  • Balkone, jei dūmai netrukdys kaimynams, galima pastatyti grilį.
  • Papuoškite balkoną spalvingomis žvakidėmis, indais.
  • Augalams sodinti panaudokite netradicinius indus: pavyzdžiui, nuskeltą ąsotį, pintą krepšį (pasirūpinkite, kad jo dugnas nepraleistų vandens).
  • Jei užtenka vietos, pasistatykite gultus.
  • Atsipalaidavimo nuotaiką sužadins žvakės, kriauklės, akmenėliai.
  • Taip pat galite pasistatyti tekančio vandens indą, tokių galite rasti sodo prekių parduotuvėse.
  • Susikurkite balkone kaimišką arba egzotišką aplinką.

Dekoratyviai gali atrodyti ir pomidorai

Rodyk draugams

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Rugsėjis 2018
P A T K P Š S
« Bir    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930