BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Pradžiai pasakysiu, kad dalinuosi ASMENINE patirtimi ir į žinovus nepretenduoju. Tiesiog tikiu, kad yra daug tokių, kas panašaus pobūdžio atostogų dairosi pirmą kartą ir noriu padėti neapsirikti ir nenusivilti. Nebūtinai mano pastabos teisingos 100 procentų, bet naudingų patarimų, tikiuosi, rasite - tinkamai padaryti namų darbai leis išvengti nesusipratimų.

Ko ieškojau aš. Kadangi:

  1. savos sodybos kol kas neturime,
  2. įsigijome šuniuką, kurio kol kas nenorime/ neturime kam laikinai palikti,
  3. įvairios trukmės atostogų metu esame išmaišę visą Europą nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki vakarų, lėktuvais/ automobiliu,

tai šiemet nutarėme atostogauti Lietuvoje (2x po savaitę ir keli ilgieji savaitgaliai). Pridėjus pernai metų patirtį (savaitė + 2 ilgieji savaitgaliai su draugais), draugų ir kolegų patirtį, galima jau bandyti apibendrinti, nes įspūdį susidaryti padėjo ir tos sodybos, kurias pastebėjome, bendravome su šeimininkais, bet nepasirinkome. Taigi, tiek įžangos.

Paieškų pradžia. Nutarus laiką praleisti kaime (nesvarbu - ieškote vietos šventei, atostogoms, savaitgaliui, vienai nakvynei praplaukdami baidarėmis) nepasitikėkite pirmąja pamatyta gražia reklama, aprašymu su idiliškomis nuotraukomis, kažkieno patarimu. Kas tiko vienam, nebūtinai bus patrauklu kitam - jei žmonės gerai praleido laiką švęsdami, nereiškia, kad vieta tinkama ramiam šeimyniniam poilsiui ir atvirkščiai.

Pradedame nuo to, kad į naršyklės paiešką surašome geriausiai jūsų poreikius ir tikslus apibūdinančius raktažodžius. Pvz., rajonas, poilsio tipas, nakvynės tipas. Sakykime, “žeimena baidarės kaimo turizmo sodyba” arba “žvejyba moletai sodyba”, “traku raj. sodybos poilsiui su šeima”, “Aukstaitija sodyba  vestuvėms” ir t.t. Tada pagal gautus rezultatus peržiūrime pasiūlą, ją tiksliname, keičiame, kol susidaro šioks toks sudominusių sodybų sąrašėlis.

Aprašymas. Nebūtinai poetizuoti aprašai atspindi realybę. Dėmesį patraukusią vietą būtina patikrinti per kitus šaltinius, gal rasite atsiliepimų, daugiau nuotraukų. Nepamirškite, kad kas vienam pasakiškai gražu, kitam gali atrodyti paprastas “alytnamis” vidur gyvenvietės, apsuptas kaimynų sklypų, šalia ganėtinai judrios gatvelės. Jei planuojate tokioje vietoje švęsti, gali tekti nusivilti - žinau atvejų, kai pasipiktinę kaimynai kvietė policiją. Klauskite - kas galima ir kas ne. Antra, atsižvelkite į žmonių pomėgį pasakojant pagražinti. Kartais iš pernelyg vaizdingo apibūdinimo nieko konkrečiai neaišku - ir palapinėje miške nakvodamas pabudęs girdi paukščių balsus. Ką siūlo konkrečiai? Ką turi atitinkančio jūsų poreikius?

Nuotraukos. Ar jų pakankamai daug, informatyvių, kad būtų galima susidaryti aiškų vaizdą, kas jūsų laukia atvažiavus? Viena kita geriausiu rakursu padaryta nuotraukėlė gali neatspindėti viso tikrojo vaizdo.

  • Atokiai įsikūręs beatrodantis namelis realybėje gali būti kone šeimininkų kieme, ir jūsų poilsis vietoje laukto privatumo praeis nuolatinio budraus stebėjimo atmosferoje.
  • Koks teritorijos dydis? Nuotraukose gali matytis ir tvora neatskirtas dailiai sutvarkytas kaimyno sklypas ar dalis paežerės. Atvažiavus paaiškėja, kad vietos nėra daug ir su kitais gyventojais būsite gana ankštai suspausti, vakarosite petys petin ir girdėsite kiekvieną kaimynų žodį. Keliais priėjimo prie vandens metrais ir tiltu gali tekti dalintis keletui šeimų, o tai nepatogu ne tik dėl jau minėto erdvės trūkumo, bet ir skirtingo laisvalaikio leidimo būdo. Pavyzdžiui, ant tiltelio įsikuria žvejai, jie trukdo maudynėms, o maudytis norintys mažamečiai kelia triukšmą ir trukdo žvejams. Kažkas nori degintis ar žaisti kamuoliu… Tokiu atveju viskas priklauso nuo žmonių geranoriškumo, o mūsų visuomenėje jo dažnokai pritrūksta, kiekvienas savo poreikius kelia aukščiau kito ir vietoje poilsio gaunasi visai nereikalingos konfliktinės situacijos.
  • Kada įkurta sodyba? Gali būti, kad reklaminės nuotraukos darytos atidarymo metu, kai patalpos buvo visiškai naujos, o atvykus po kelerių metų pamatai, kad jos nugyventos, ir vaizdas realybėje jau kitoks nei reklamoje.
  • Kuo daugiau nuotraukų, galbūt - virtualus turas, registracija tokiose sistemose kaip booking.com rodo, kad šeimininkai investuoja į klientų pritraukimą, atvirai rodo turimas valdas ir mažesnė nemalonių siurprizų tikimybė. Jei pavyksta rasti skirtingų autorių darytas nuotraukas, galima susidaryti išsamesnį vaizdą. Kuo daugiau informacijos, paminėjimų, tuo daugiau šansų, kad vieta lankoma, vadinasi - daugiau atsiliepimų, iš kurių jau galite susidaryti įspūdį ir susidomėti arba atmesti.
  • Jei nuotraukose nesimato jums rūpimi dalykai, nesidrovėkite klausti. Ar yra vietos vaikams žaisti, kokios pramogos jiems? Ar tiltelis ežere bendras, “valdiškas”, ar priklauso sodybai?

Žemėlapiai. Pradžiai - elementarus maršrutui reikalingas žemėlapis, kuris padės ir pamatyti realų sodybos atstumą iki vandens telkinio. Per Google Earth pamatai ir atstumus tarp namelių, bendrą teritorijos išplanavimą. Pavyzdžiui, “Pirtimi” pavadinta trobelė gali pasirodyti beesanti visai ne ant ežero kranto, o ganėtinai toli nuo pakrantės. Arba vienur “Žvejo” namelis stovi tiesiog ant vandens, kitur - ant kalno! Kartu matysis ir panašesnis į realų pastatėlio dydis - būna, kad nuotrauka neatspindi tikrojo vaizdo, ir su šeima atvykęs pamatai, kad, pvz., 4 žmonėms siūlomas tiesiog lentelėmis apkaltas ir gėlių vazonėliais apkaišytas palaikis statybininkų vagonėlis. Pažadu, per karščius jame dusite kaip tos žuvys, išmestos į krantą - oras jame įkais iki 30°C ir daugiau (čia naktį!).

Žemėlapyje pamatysite ir apylinkes, - ar yra kur pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti dviračiais. Aprašyme paminėtas takas per mišką gali pasitaikyti beesantis traktoriais išmaltas paprastas (prastas) tamsus kaimo keliukas, kuriuo bėgioti nei ankstų rytą, nei pavakarę nenorėsite. Jei važiuojate su kūdikiu, ar yra vietos pasivaikščioti su vežimėliu?

Interjeras. Kai matau nuotraukose senus tarybinius laikus menančius baldus, nunešiotus rakandus, senas dušo kabinas, iš karto atmetu tokį variantą kaip visiškai nepriimtiną. Jei žmogus taip supranta svetingumo verslą (”sustatau viską kas namie nebereikalinga, išmetama po remonto, atidavė giminės ar liko kaip nereikalingas senelių palikimas”), aš suprantu kaip nepagarbą klientui - mano poilsiui, mano įspūdžiams, mano pojūčiams. Jei miegoti siūloma ant trisdešimtmetės ar senesnės sofos/ lovos/ tachtos su pro apmušalą lendančiomis spyruoklėmis, nesvarbu kokia patraukli būtų kaina, kokia graži bebūtų vietovė, - tegu jose miega patys. Pagalvokit, kokio kiekio žmonių kvapų jos prisigėrę, kiek jose dulkių ir koks ant jų miegas. Maudynės gražiausiame ežere dieną man neatpirks nemalonių pojūčių miegant. Kartą kelionėje teko miegoti (kad ir vieną naktį) pakelės motelyje. Iki šiol pamenu pasišlykštėjimą jaučiant pagalvių kvapus - prakaito, rūkalų, nešvaros, nors patys užvalkalai buvo švarūs.

Jei sustatyti nudėvėti baldai, senamadiškos iš užsienio suvežtos olandams ir vokiečiams nebereikalingos sofos, patikėkite, viduje lauks ir nuotraukose neparodytos senos pridususios spintelės, dulkini vamzdžiai sanmazguose ir pripeliję dušai. Mačiau net tokį egzempliorių, kurį labai norėjau nufotografuoti - atrodė, kad kabina suklijuota iš kelių gabalų, sandūros vietos dar užteptos hermetiku ir galbūt dažytos, kad mažiau matytųsi. Matėsi super gerai, nes plyšeliuose, raukšlelėse kaupėsi pelėsiai ir nešvarumai, dugne paklotas kažkoks neaiškios spalvos guminis kilimėlis/ takelis, tad vaizdas kaip reikiant atstumiantis ir iš higienos vietos virstantis pasibjaurėjimą keliančiu gremėzdu, kuriuo pasinaudoti nesinori nė jokiu atveju. Žmogus tokią higienos patalpą siūlo klientams, už pinigus. Tai arba jis taip supranta tvarkos ir higienos sąvokas, ir tada man jo gaila, arba jis taip numoja ranka į savo nereiklius klientus, ir tada aš nenoriu jam vežti savo pinigų. Plius, nunaudota šluota, kažkoks nuskalbtas skuduras, paliktas džiūti ant vamzdžio šalia klozeto - su kokia mintimi jie čia palikti? Ar kad apsitvarkyčiau (tada pastatykite reikmenis, kuriuos nešlykštu būtų paimti), ar tiesiog kad išvažiavus klientui, šeimininkei/ valytojai nereikėtų neštis šluotos? Kartais žmonės, patys to nesuprasdami, labai daug atskleidžia apie savo kultūrą ir supratimą apie švarą.

Šiaip, dar prie interjero būtų galima priskirti šeimininkų skonį. Jei sodyba kuriama nuo nulio, o ne pritaikoma, daugiau tikimybės matyti normaliam viešbučiui įprastą interjero stilių. Didesnėse, ypač su ES lėšų parama pastatytose sodybose pasitelkiamas geresnis ar blogesnis, bet dizaineris, o kai apgyvendinimo verslo imasi vietiniai  (nenoriu nieko įžeisti), jų supratimas kažkaip keistai užstringa ties mintimi, kad kiekvienam lietuviui artimas archainis KAIMAS, o užsieniečiui tai irgi be galo patrauklu. Tik kaimas kaimui nelygu. Būna labai elegantiškai ir jaukiai viskas suderinta, o kartais akis bado stilius “padariau iš to, ką turėjau po ranka, o papuošiau nebereikalingais vaikų darbeliais”. Jau rašiau anksčiau apie išmetimui tinkamų tarybinių laikų baldų “derinius”, kuriuos apskritai jokiam stiliui nepriskirsi. Jau matai šeimininko požiūrį  - tam miestiečiui bus gerai, bile į babytės kaimą panašu, o iš tiesų tai primityvus pelno siekis su minimaliomis investicijomis. Ne kiekvienam, turinčiam gražų žemės gabalėlį, lemta būti verslininku, ir juolab - svetingumo versle.

Kaina. Pirma, malonu, bet ne visada nurodyta - tikslios paslaugų kainos. Sutaupo laiko abiems pusėms, kai iškart matai: kambarys tiek, toks namas tiek, toks tiek, pirtelė tiek, valtis tiek ir t.t. Viskas išdėstyta atvirai ir nereikia paskambinus klausytis mykimų suprantant, kad žmogus pokalbio metu bando išsiaiškinti, kiek čia iš tavęs užprašius ir eigoje skaičiuoja, kiek čia bus gyvenant daugiau dienų.

Jei svetainėje aiškiai matomoje vietoje skelbiamos akcijos ir nuolaidos, tai rodo, kad šeimininkams tenka imtis paslaugų nupiginimo. Nes sodyba matomai dažnai tuščia arba neužpildyta. Ką tai duoda jums? Jei norite sumokėti pigiai ir ieškote vienumos, gali būti visai neblogas variantas. Sumokėsite pusę kainos ir mėgausitės ramybe, su nieko galbūt neteks dalintis tilto. Minusas - dėl nuolaidos gali būti prisirinkusi kaip tik pilna sodyba ir ant to tilto nebus kur obuoliui nukristi. Tad pamačius kainą nereikia iškart pulti užsisakinėti, o pasitikrinti visus anksčiau išvardintus punktus (gal vieta, aplinka, vandens telkinio nebuvimas, neigiami atsiliepimai ir t.t. lemia, kad kaina mažinama ne veltui), plius paskambinus šeimininkams smulkiai viską išsiklausinėti - koks numatomas sodybos užimtumas, kiek sodybos gyventojų dalinasi prieiga prie vandens, koks jums siūlomo namelio atstumas nuo kitų pastatų, jei kambarys - kur jis būtų, kas jo kaimynystėje. Geriau, kad kambarys nebūtų šalia laiptinės ar bendro naudojimo patalpų - vonios, virtuvės.

Antra, ar kaina galutinė, kas į ją įeina? Geriau išsiaiškinkite prieš pervesdami avansą (viską išsiaiškinkite prieš pervesdami avansą, nes jo negrąžina, o sumokėjus ir nuvažiavus gali tekti nusivilti, tai kas tada? kitos vietos paieškos ar poilsis sukąstais dantimis?) Ar sumokėjus skelbime nurodytą kainą, nebus papildomo mokesčio už kepsninę, malkas, patalynę, židinį, etc.? Žinotina, kad dažnai papildomos paslaugos dabar tiek pat kainuoja eurais, kiek pernai kainavo litais. Jei pernai už naudojimąsi malkomis reikėjo mokėti 5 litus, šiemet jos jau 5 eurai. Jei kepsninė + malkos + valtis po 5 eurus, išvažiuodami galite primokėti visai pastebimą sumelę.

Dar dėl kainos - gerai įsižiūrėje nuotraukas, kartais galite suprasti, kad akcijos kaina ir yra tikroji kaina. T.y., kad paros kaina ne 45 eurai, o 20 eurų, tiek tevertas siūlomas objektas. O tie 45 eurai - nesąžiningas triukas, išpūsta kaina, kuria dar spaudžia bandydami “išpešti” daugiau naudos. Pavyzdžiui, pirties nuomos kaina. Išsimaudęs kaimynas pasakoja, kad mokėjo 30 eurų, o tau šeimininkas išpūtęs akis aiškina, kad tu “jau gyveni už akcijinę kainą, tad negali dar pirties tikėtis už pusę kainos, tad tau pirtis 60 eurų”. Čia realus atvejis, patirtas kolegės šeimos. “Akcijiniam” klientui galima nesuteikti kitiems savaime suprantamų paslaugų - neduoti patalynės, apmokestinti kepsninę, malkas. Taigi, vėl grįžtame prie to, kad prieš sumokant būtina išsiaiškinti, kas įeina į kainą: ką gausite, o už ką mokėti teks papildomai. Toks pokalbis gali padėti apsispręsti, “imti” šią vietą ar geriau ieškotis kitos.

Kaina už papildomą lovą ar augintinį. Ar 6-viečio namelio kaina stabili nepaisant gyventojų skaičiaus? Pasirodo, ir čia būna siurprizų, kai šeimininkai skelbia internete 4-6 vietų namelio kainą vienokią, o atvažiavus paaiškėja, kad skaičiuoja kitaip - paros kaina 1 žmogui. Maždaug taip: namelio kaina 50 eurų, telefonu neklausia kiek žmonių, sako bendrą pastato nuomos kainą. Atvažiavus suskaičiuoja, kad vis tik 6 žmonės - 4 suaugę ir 2 vaikai/ 2 šeimos, du automobiliai, tad skaičiuos “už galvą”. Vienos dienos mastu 10 eurų gal ir nesijaučia, bet jei atvažiuoji savaitei, bendra nakvynės kaina padidėja 70 eurų. Nors patalynė sava, į kainą neįeina.

Augintinis - atskira tema. Skambini, teiraujiesi, ar turi kur priimti 2 žmones su šunimi. Dėl jo klausi, ar yra sodyboje daugiau šunų. Klausi nakvynės kainos. Pasako, sutari, paprašo apmokėti iš anksto, “nes daug kas teiraujasi, baisu prarasti užsakymą jei išvažiuosite po poros dienų”. OK, sumoki. Atvažiuoji, ir staiga nustebęs veidas - “a, jūs su šuneliu? Tai už šunelį reikės mokėti papildomai”… Suma ne tokia, kaip aukščiau paminėtu draugų atveju, tad sumoki, bet nuosėda lieka. Kodėl atskiros kainos neminėjo dar teiraujantis telefonu? Nes svarbu prisitraukti klientą, o jau su papildomais mokesčiais supažindinsime atvykus. Tad klauskite iš karto. Viešbučiuose normalu imti mokestį už augintinį, sodyboje tai irgi suprantama, bet sakykite iš karto. Kai slepia, lieka apgavystės jausmas :)

Na, lyg ir viską paminėjau. Jauskitės laisvai komentaruose aprašydami savo patirtį.

Tik neužsiimkite reklama, trinsiu :)

Rodyk draugams

Šiuo metu renkamės naujas komandos nares ir susikaupė minčių, kodėl daugeliui taip sunku rasti darbą. Žmonės skundžiasi, kaltina darbdavius nežinojimu ko nori, o iš tiesų patys yra savo laimės kalviai, kartu ir patys sau pakiša koją.

Taip, paskelbę apie laisvą darbo vietą gauname daug laiškų. Atrankai reikia skirti bent savaitę - perskaityti visus CV, pasikviesti sudominusius kandidatus pokalbiams, pabendrauti su jais. Gautų CV skaičius priklauso nuo pozicijos ir reikalavimų.  Kuo didesnės atsakomybės ir aukštesnės pozicijos - tuo mažiau CV, o kuo paprastesnis darbas, tuo daugiau CV.  Sakykim, kai ieškai administratorės, pardavėjos ar sandėlininkės, gaunama maždaug 200-400 CV, nors rekordas yra buvęs ir didesnis. Deja, taip jau susiklostė visuomenės nuomonė, kad pardavėju, konsultantu, vadybininku, aukle gali dirbti bet kas. Tad nepaisant reikalavimų, į šias pareigybes kandidatuoja nuo moksleivių iki pensininkų, ir nenuostabu, kad į daugumą CV niekas neatsako. Susidaro įspūdis, kad labai daug CV į tokias paprastesnes darbo vietas yra siunčiama šiaip sau, “na ura“, kaip sako rusai, kad CV automatiškai siųstas į kokias 50 įmonių, net nepasidomėjus, kuo tos įmonės užsiima. Tokius atmeti iškart. Taip kad iš didelio debesies gali būti labai mažai lietaus,  - daug CV gauta, bet  didelė dalis neatitinka reikalavimų. Daugelį reikėtų mokyti elementarių dalykų - kad CV neturi būti su klaidomis, jei parašyta “ir motyvacinis laiškas”, vadinasi, ir jis reikalingas, ir ne tas banalus iš interneto nukopijuotas, absoliučiai nieko nesakantis apie kandidatą. Visų pirma reikia perskaityti apie darbo pobūdį ir kandidatams keliamus reikalavimus, o ne pagal pareigybės pavadinimą spręsti pačiam, tinki ar ne. Kai reikalaujama patirtis ir net konkrečiai nurodoma kokia ir kiek metų, naivu tikėtis, kad, pvz., VIP klientų vadybininku taps žmogelis be patirties, nors ir kaip jis savimi pasitikėtų, ir dar gaus patyrusių vadybininkų gaunamą atlyginimą. Patarimas pirmiausia būtų toks: labai gerai atsirinkti pozicijas kandidatavimui - jei tikrai atitiksite reikalavimus, daug šansų, kad potencialus darbdavys atsilieps. Kita vertus, verta patobulinti CV rašymo įgūdžius - neretai kandidatai neįvertina CV svarbos, siunčia atmestinai, su klaidomis, pasenusia informacija, familiariais kreipiniais. Matosi, kad žmogus pats nesitiki gauti to darbo, tiesiog gal prieš save ar kažką kitą svarbu užsidėti varnelę, kad išsiųsta tiek tai CV.

CV turi atspindėti žmogaus asmenybę.  Jame svarbu rašyti ir akcentuoti tą patirtį, kuri sutampa su siūlomomis pareigomis. Kiekviename buvusiame darbe yra tokių funkcijų, kurios kažkuo gali sietis su naujomis, jas ir reikia akcentuoti. Neprirašykite per daug, rašykite kas svarbiausia.

Geras CV - tik koks 30 - 40 % sėkmės. Pati svarbiausia dalis yra motyvacinis laiškas. Jeigu žmogus nesugeba parašyti motyvacinio laiško ir net nepasistengia to padaryti, tai kiek galima iš jo tikėtis darbe? Jei parašo (nukopijuoja) tik standartinį, bet kokiai profesijai tinkantį laišką, tai rodo žmogaus ribotumą, nemokėjimą “parduoti save”, o vadovams tokių mažiausiai reikia - ir klientą įtikinti trūks ugnelės, noro, sugebėjimų. Prieš rašant motyvacinį laišką labai gerai išanalizuokite įmonės, į kurią norite patekti, veiklą, vertybes, funkcijas bei reikalavimus. Tuomet rašykite, kokios jūsų vertybės ir kaip sutampa su tos įmonės vertybėmis, rašykite, ką jau esate pasiekę savo gyvenime ir ypač tose srityse, kurios yra reikalavimuose. Gali būti, kad patirties tokiose pareigose dar neturite, bet turite didelį norą. Rašykite konkrečius pasiekimus su norimu darbu susijusiose srityse ir ĮRODYMUS.

Jeigu žmogus įdeda širdies į savo CV ir motyvacinį laišką, tai labai matosi. Tokių motyvacinių laiškų iš šimto ateina vienas, todėl tikrai turėsite šansą būti pakviesti. Net jeigu neturėsite patirties, tai protingas darbdavys tikrai susidomės iniciatyvia asmenybe. Dar labai padeda idėjos, žinios apie kompanijos veiklą ir aiškus įsivaizdavimas, kuo kandidatas galėtų būti naudingas įmonei. Kiekvienai darbovietei ir kiekvienoms pareigoms reikia rašyti šiek tiek skirtingus laiškus, pabrėžiant tai, kas svarbu būtent toje įmonėje. Nerašykite pašalinės informacijos, nesusijusios su pageidaujamomis pareigomis. Niekam neįdomu, jei prieš 15 metų studijų metu nešiojote skrajutes ar vedėte renginį mokykloje. Stenkitės rašyti tai, kas būtų susiję su jūsų kandidatuojama darbo vieta. Reikia adekvačiai įvertinti pareigas - jei kandidatuojate į nekvalifikuotą darbą, nerašykite apie baigtus 5 aukštuosius išsilavinimus, nes į pokalbį jūsų tikrai nekvies. Galvos, kad jūsų lūkesčiai bus žymiai didesni, nei darbdavys gali pasiūlyti, o ir pasitenkinimo darbui nejausite, vos gavę tinkamesnį pasiūlymą, kelsite sparnus, o darbdaviui vėl reikės ieškoti naujo žmogaus. Nerašykite į CV pageidaujamo atlyginimo, ir skambindami ar eidami į pokalbį neiškelkite jo kaip pirmo ir esminio klausimo. Apie tai reikia kalbėti tik aptarus visus kitus klausimus, kai paaiškės, kad kompanijai jūs tinkate.

Patariu nemeluoti dėl savo įgūdžių ir darbo patirties, jei tokios išvis neturėjote, nes dažniausiai viskas išaiškėja. Pavyzdžiui, nesuprantu, ko tikisi žmonės, kurie CV savo užsienio kalbų mokėjimą įvertina “puikiai”, o interviu metu pasiūlius toliau pokalbį tęsti viena iš “puikiai mokamų” kalbų, mikčiodami išraudę aiškinasi , kad dar tik “ruošiasi” jos mokytis. Patys suprantate, kokie šansai gauti išsvajotą darbą tokiu atveju… Pagalvokite, kas bus, jei darbdavys paskaitęs CV, pamatys “rašto” ir asmenybės neatitikimą. Pavyzdžiui, “aukštos” frazės CV, o realybėje - mužikiška kalba… Arba puikia anglų kalba parašytas prisistatymas ir mekenimas pokalbio metu arba nesugebėjimas susišnekėti su anglakalbiu, skambinančiu pakviesti į pokalbį.

Teko girdėti, kad kai kas kreipiasi į agentūras, siūlančias CV rašymo paslaugas. Man labai įdomu, ką tokio stebuklingo tame nupirktame CV parašo? Juk žmogus apie save ir taip žinai - ką mokeisi, kur dirbai, ką dirbai, kokios stipriosios tavo asmeninės savybės ir t.t. Atsisėdi ir viską surašai iš eilės. Juk praeities tos firmos nepakeičia, patirties ar žinių neprideda.. Ne CV kalbės už jus. Man nuoširdžiai įdomu, ką gi jie padaro kitaip nei pats padarytum?

GRAMATIŠKAI “teisingas” CV nebūtinai bus pastebėtas tarp kitų 100 panašių, išsiskirti padeda: 1) atitikimas reikalavimams; 2) originalumas, sugebėjimas prisistatyti ir sklandžiai reikšti mintis. Svarbiausia yra dalis širdies ir akivaizdus noras dirbti siūlomas pareigas.

Nedėkite nuotraukų iš vakarėlio ar portretų namų interjere. Net keista, kad būna tokių nesupratingų žmonių. Galima prisižiūrėti tokių “perliukų”, kad sunkiai suvaldai norą pasijuokti su kolegomis. Tikrai žinau, kad dažnai tas ir vyksta. Nežinau kas sukasi žmogaus galvoje, kai prie CV jis kabina savo atvaizdą su bikiniu, išsirietusia poza, iš klubų ar namie su vyno taure. Nuotrauka turi būti oficiali. Nepatingėkite ir pasidarykite specialiai CV.

Ieškant darbo reikia būti aktyviam. Nepakanka vien CV siuntinėti. Reikia paskambinti į dominančias įmones, sekti jų svetaines, ne tik ieškoti skelbiamų konkursų, bet ir tiesiog nusiųsti savo CV su aprašymu, ką galite naudingai ten nuveikti. Nusiuntus CV nesėdėti rankas sudėjus, o paskambinti pasidomėti, ar gautas Jūsų CV, gal reikėtų ką nors patikslinti, gal iškilo kokių klausimų. Vėlgi, nepamirškite pasiteirauti, ar atsakingas žmogus gali kalbėti - neretas skambinantysis parodo, kad neturi nė menkiausio supratimo apie etiketą. Kartais tokie skambinantys patys padeda apsispręsti, kad jų kviestis pokalbiui neverta (ypač kai už kandidatą skambina mama, sesuo ir t.t.). O kitas, priešingai, labai maloniai nustebina ir priverčia pakeisti neigiamą pirmąją prastai parašyto CV sudarytą nuomonę ir kviestis susipažinti.

Nepamirškite, kad geras CV jums negarantuos darbo vietos. Jei pirmasis laiptelis įveiktas, dėmesį atkreipėte ir jus pakvietė pasikalbėti, atsipalaiduoti neverta - toliau viskas priklausys nuo jūsų pasirodymo pokalbyje.

Sėkmės, Rūta

Rodyk draugams

Šis mano įrašas bus apie savišvietą, tad tie, kas tikėjosi ditirambų populiariam žurnalui, deja, nusivils.

Šiandien atlikti daugumą darbų reikia kur kas aukštesnio žinių lygio nei prieš 20 ar 30 metų. Sudėtingas įsitvirtinimas darbo rinkoje reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Prisitaikyti prie kintančių sąlygų padeda mokymasis: technologijų kaitos tempas toks spartus, kad šiandien žengiantys į darbo rinką negali tikėtis visą gyvenimą dirbti viename darbe, turėti tik vieną specialybę ir visą laiką likti viename ūkio sektoriuje. Daugeliui dabartinių jaunų žmonių per savo darbo karjerą gali tekti net keletą kartų radikaliai pakeisti profesiją. Pagal mokymosi visą gyvenimą lygį Lietuva dvigubai atsilieka nuo ES vidurkio: ES šalyse šis rodiklis siekia 9,5 procento, Lietuvoje  pernai siekė 4,5 procento, 2007 metais - 5,3 proc., 2008 - 4,9 proc. 2002 m. - tik 3,3 proc. Tarp Lietuvos miestų gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais siekė 5,5 proc., tarp kaimo gyventojų - vos 2,3 procento. Tarp moterų šis rodiklis pernai buvo 5,4 proc., vyrų - 3,6 procento.

Tai tiek skaičių. O dabar pamąstymai. Ne paslaptis, kad vis dar labai nemaža dalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas ne turėdami konkretų tikslą, o tiesiog norėdami gauti diplomą. Kiti renkasi studijas pagal tai, kokių specialistų paklausa tuo metu didžiausia. Deja, pasikeitus situacijai rinkoje, tenka arba prisitaikyti, arba minti darbo biržos slenkstį ir keikti valdžią. Pas mus labai žemas ir pasitenkinimo darbu rodiklis (Darbo kokybės indeksas ES, 2008 m.). Labai dažnai girdime iš aplinkinių, kad darbe nepatinka niekas, vietos nekeičia tik iš baimės nerasti kitos. Bet kodėl taip yra? Kodėl žmonės, suprasdami, kad aukštesnė kvalifikacija didina darbuotojo vertę rinkoje, vis tiek renkasi vakarą ant sofos? Savaitgalį prie TV, užuot skyrę valandą mokymuisi?

Mes mėgstame dejuoti, skųstis, bet nemėgstame įdėti pastangų ką nors keisti. Štai vienas mano pažįstamas sako: “Jei mokėčiau anglų kalbą, galėčiau tikėtis kur kas aukštesnių pareigų ir išplaukčiau į platesnius vandenis; dabartinės mano pareigos neatitinka mano sugebėjimų”… Ką jis daro, kad gautų tas tinkamas pareigas? Ogi nieko. Laukia, kol kompanija apmokės anglų kalbos kursus. O kam tai kompanijai mokėti, jei ateina daugybė tokių, į kuriuos papildomai nereikia investuoti? Kam jai investuoti į darbuotoją, kuris pats sau nekelia tikslų? Kita situacija: kažkada vienai įmonei labai skubiai reikėjo darbuotojo, priėmė per pažįstamus, nors žinių ir patirties šis neturėjo. Pažadėjo mokytis, tebežada iki šiol. Praėjo keleri metai, žmogus reikalauja aukštesnių pareigų, bet nieko  nedaro, kad atitiktų joms keliamus reikalavimus. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar yra vadybininkų, nesugebančių naudotis kompiuteriu, nemokančių sukurti lentelės, naudotis el. paštu, paruošti komercinio pasiūlymo. Į tai darbuotojas numoja ranka, paaiškindamas, kad jis ir neketina mokytis, - jis puikiai be to išgyvena; nors draugiški kolegos turi perrašinėti užsakymus, ruošti pasiūlymus. Žmogus net laiko savo trūkumą privilegija, kad kažko nemokant jam kažko ir nereikia daryti. Ir tikina, kad susitvarkytų ir su aukštesnėmis pareigomis. “Nemoku reikalingos kalbos? Tegu įmonė mane išmoko, bet laiko po darbo aš neturiu”. Absurdas? Bet tai gyvenimiška situacija.

Pas mus įprasta, kad baigė žmogus universitetą, ir viskas, jis jau “specialistas” visam gyvenimui… “Baigėsi sunkūs laikai, dabar jau galima atsipūsti”. Vėlgi, viskas gerai, jei darbas atitinka specialybę, bet taip būna retai, ar ne? Baigia žmogus pedagoginį, nes ten lengviausia buvo įstoti. Ateina dirbti versle. Žinių trūksta, ką paprastai daro? Vienas iš penkių turbūt bando užpildyti spragas, mokosi laisvalaikiu, kiti gi vegetuoja ir, susikaupus savo arba darbdavių nepasitenkinimui, keičia darbą. Priimami avansu, žinodami, kad reikės pasitempti iki kolegų lygio, prisižada tobulėti, bet netrukus tą pažadą pamiršta, - “Kodėl turėčiau mokytis laisvalaikiu? Tai viršvalandžiai!!! Man už juos nemoka”… Ir renkasi “atsipūsti”. Juokinga, kai kandidatų klausi - kokią knygą skaitei pastaruoju metu? Kokią literatūrą mėgsti? 9 iš 10-ies numoja ranka: “Oj, ką jūs, studijų metu tiek prisiskaičiau, kad dabar renkuosi tik žurnalus… Juk darbe taip pavargstu!” :) Arba linksi galva - taip taip, skaitau! Klausi - išvardinkite, ką? Atsakymas” Žmonės”, “Cosmo”… Kodėl renkatės būtent tokius skaitinius? “Nes ten nereikia GALVOTI”. O dar sakoma, kad mes išnaudojame tik 10 % savo smegenų galimybių…

Toliau. Pratęsiant temą apie tai, kaip žmogus žino, ko trūksta pasiekti tam, ko trokšta, bet NIEKO nedaro. Žinau atvejų, kai žmonėms buvo duotas bandomasis terminas - arba išmoksti (naudotis kompiuteriu, kalbą, etc.), arba atsisveikiname. Atrodytų, duotas aiškus tikslas, pasiraitojai rankoves ir pirmyn. Bet ne, praeina pirmasis šokas, ir matai, kad žmogus vietoje to, kad ieškotų priemonių tikslui pasiekti, ieško būdų, kaip paveikti “skriaudiką”: kuria sąmokslo teorijas, palaikančiųjų koalicijas, istorijas emociniam šantažui apie tai, kaip kasdien gyvena palaikomas raminamųjų… Bet nesugeba parodyti bent vieno žingsnio link to, dėl ko visa košė ir užvirta. Rezultatas - žmogus jau bedarbis ir energingai mina įvairių firmų slenksčius, netgi pripažįsta savo žinių spragas, aišku, pažada mokytis… “Tobulėjimas - kasdieninė mano duona, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo”! Žinoma, netrukus tuos lozungus užmirš, pasirinks vakarus su šokių projektais, o priminus apkaltins “ant manęs užsisėdo”… Kam man eiti į buhalterių kursus, jei vakarą galiu praleisti prie TV ant sofos su traškučių pakeliu, verkšlenant, kad kaupiasi “gelbėjimosi ratas” :)

Kodėl taip yra, kodėl renkamės lengviausią kelią, bevertę rašliavą apie naujus kažkieno (visiškai svetimo žmogaus) batelius, žinovų tonu komentuojame TV šokėjų pažangą, užuot patys skyrę laiko ir pastangų repeticijoms? Ai, nespėjam… Tik visi pripažįsta, kad kai turi daug nuveikti, daugiau ir spėji. Vakarą praleidus keramikos kursuose, gatvės šokiuose ar kalbų mokykloje atsirastų įdomesnių aktualijų nei pletkai apie Zvonkę, veidą nutviekstų platesnė šypsena, pakiltų nuotaika - juk kažką darome DĖL SAVĘS, ne dėl kitų.

Dabar kiek mūsų tautiečių išvyksta į užsienį - nekalbėsiu apie vyraujantį nusivylimą visuose visuomenės sluoksniuose. Labai dažna emigracijos priežastis, ypač periferijoje, yra nedarbas. Primenu aukščiau minėtus skaičius: tarp Lietuvos kaimo gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais tesiekė vos 2,3 procento. Čia neturėdami elementarių darbo rinkai reikalingų įgūdžių, ir užsienyje gauna dirbti žemiausios kvalifikacijos darbus. Gyvena po kelerius metus, bet sukasi tarp tautiečių, taip ir neišmoksta kalbos, negali nueiti pas gydytoją, parduotuvėje rodo pirštu, nesugeba už save pakovoti - vienas pažįstamas nustebino tuo, kad net nežino, kuriai šaliai mokesčius moka ir kiek: gauna lapelį, bet nemoka jo perskaityti, paklausti bijo. Arba mažamečiai vertėjauja suaugusiems tėvams ir tvarko visus šeimos reikalus, nes tėvai paprasčiausiai nesusikalba su vietiniais. Kas dėl to kaltas? Vėlgi žinių stoka. Galima savaitgalį praleisti alų ar stipriau gurkšnojant, o galima lankyti kalbos mokyklas. Bet kam tas vargas… Užuot mokęsi ir ieškoję galimybių savo šalyje, geriau skųstis ir didinti pašalpų prašančių tautiečių gretas užsienyje. Neseniai skaičiau straipsnį, palyginantį jaunų mamų padėtį Lietuvoje ir, berods, Airijoje. Mane nustebino pati straipsnio užmačia - ne skatinti mokytis pasirūpinti savimi, o tarsi reklama, kad socialiai remtiniems asmenims netgi labai verta vykti ten, kur pašalpos didesnės. Suprask, ne ieškok galimybių išgyventi pats ir to išmokyti savo atžalas, o vyk paskui didesnį pašalpos kąsnį ir tokią gyvenimo sampratą skiepyk vaikams… Aišku, galima sakyti, žiūrėk, kokia bedarbystė kaimuose, ką žmonėms daryti, jie kitos išeities nemato, kaip išvykti. TV rodo bobikes, išdidžiai vardijančias, kiek jų giminių išvykę ir kad pačios ketina papildyti besikariančių ant kitų mokesčių mokėtojų sprando armiją. Juk čia viskas blogai. Bet pasidairyk po mūsų kaimus - betvarkė, šiukšlynai, pilna girtuoklių. Vietoje eilinio “bambalio” galėtų paimti ir išsikuopti kiemą, susitvarkyti išvirtusią tvorą, - žiūrėk, ir kokia kaimo turizmo sodybėlė išeitų ar amatas koks pavyktų. Ne visiems skirta būti gydytojais, bet ir kiti darbai ne mažiau reikalingi, tik reikia norėti pačiam būti savo gyvenimo šeimininku, ne tikėtis valdžios malonių, kad kažkas “ateis ir padarys tvarką”, bet suprasti, ko nori ir siekti to - dabar, iškart, neatidėliojant rytojui, kitai savaitei, kitam mėnesiui, ne laukiant palankių aplinkybių, o susikurti jas. Tai tiek.

Rodyk draugams

Niekas negali taip sugadinti atostogų ar verslo kelionės kaip pamirštas labai svarbus daiktas (ai), pvz. pinigai ar svarbūs dokumentai. Jeigu jūs keliaujate kiekvieną savaitę, tai jums tikrai nekyla problemų kraunantis lagaminą, tačiau daugelis keliauja ne taip dažnai, todėl neturi patirties kaip greit susidėti svarbiausius daiktus. Keletas patarimų, kurie tikrai palengvins šį darbą prieš kelionę.

Iš anksto pasidarykite planuojamų vežtis daiktų sąrašą. Darydami sąrašą, virtualiai pakuojate savo lagaminą, todėl bet kada galite įtraukti papildomų daiktų - tai mažina tikimybę, kad ką nors pamiršite. Paskutinę minutę jums reikės tik sutikrinti ar nieko nepamiršote iš savo sąrašo. Šiuo atveju, galite pasinaudoti daiktų sąrašu.

Visus dokumentus susidėkite į atskirą dėklą ar maišelį. Tokius dokumentus, kaip pasas, bilietai, viešbučio bei automobilio rezervacijos patvirtinimai būtų gerai turėti atskirame dėkle (maišelyje). Saugokite šį dėklą ir turėkite visuomet su savimi.

Susižinokite leidžiamų vežti lagaminų kiekį bei svorį. Daugelis aviakompanijų riboją lagaminų kiekį bei svorį, todėl, prieš planuodami kelionę, būtinai turite tai išsiaiškinti. Jeigu planuojate iš kelionės parsivežti daugiau daiktų, pasiteiraukite kainų, kurias yra nustačiusi aviakompanija už bagažo viršsvorį. Dažniausiai lagamino svoris leidžiamas iki 20 kg.

Pakuodami lagaminus prisiminkite saugumo reikalavimus. Oro uostuose bei muitinėse dažnai vyksta daiktų patikrinimai. Pasidomėkite, ką galima įsinešti į lėktuvą, o ką reikia supakuoti į bagažą. Taip pat pasidomėkite, ką galima vežtis į šalį.

Kartais lagaminai pasimeta, todėl pakuodami savo lagaminus svarbiausius daiktus (vaistus, akinius, kelionės dokumentus, automobilio raktelius ir t.t.) susidėkite į krepšelį, kurį planuojate visada turėti prie savęs. Jei skrendate lėktuvu ar keliais lėktuvais, rekomenduojame apsidrausti ne tik sveikatą, bet ir bagažą nuo dingimo ar vėlavimo.

Susidėkite tik tai, kas jums iš tikro reikalinga. Lagaminus pakuokite atsižvelgdami į kelionės trukmę bei pobūdį, gerai apgalvokite kokių daiktų jums gali prireikti. Neimkite 7 porų batų ar 3 kostiumų, tai užima daug vietos ir dažnai lieka nepanaudota. Geriau vietą pataupykite įvairiems suvenyrams, kuriuos galėsite parvežti savo artimiesiems. Daugelis viešbučių turi lyginimo lentas ir lygintuvus, skalbyklas bei teikia rūbų valymo paslaugas, prisiminkite tai dėdamiesi savo lagaminą.

Pasiimkite kelionėms skirtus tualetinius reikmenis. Rekomenduojame įsigyti kuo mažesnės talpos (kad užtektų) tualetinius reikmenis. Dažnai (ypač keliaujant lėktuvu) labai svarbu bagažo dydis ir svoris, o tualetiniai reikmenis sveria pakankamai daug.

Dėkitės daiktus pagal planuojamą oro prognozę šalyje, į kurią vykstate. Pasidomėkite koks oras prognozuojamas jūsų kelionės laikotarpiu. Pasiimkite ir šiltesnių rūbų, jeigu prognozuojami vėsesni ir vėjuoti orai.

Daiktai, kuriuos vešitės į kelionę, turėtų priklausyti nuo jūsų kelionės tipo. Ar laiką leisite tik viešbutyje, o gal ketinate vyksti į ekskursijas, o gal visa jūsų kelionė pažintinė. Tampyti didžiulius lagaminus oro uoste ar iki autobuso - tikrai ne pats maloniausias darbas.

Šią info radau TopTravel puslapyje

Rodyk draugams

Gairės:

 

Nuotraukos Ievos B., kopijuoti draudžiama.

Rodyk draugams

„The Daily Telegraph” pateikia absurdiškiausius nusiskundimus atostogomis, vienas pirmųjų sąraše - „paplūdimys buvo per daug smėlėtas”.

Turistas, Afrikos safaryje pamatęs susijaudinusį dramblį, savo kelionių agentui skundėsi, „kad dramblys pavertė niekais jo medaus mėnesį, mat privertė pasijusti „nepilnaverčiu”.

Moteris grasinusi iškviesianti policiją, mat ją viešbučio tarnautojai užrakino kambaryje. Pasirodo, ši blogai suprato ant kambario durų pakabintą ženklą „Netrukdyti” ir dėl jo neišėjo iš viešbučio kambario.

Vienam kelionių organizatoriui pasiskųsta, kad „paplūdimys buvo per daug smėlėtas”.

„Novatelio” klientas Austrijoje skundėsi, kad užsisakyta sriuba yra „per tiršta ir per stipri”. Pasirodo, jis per neapsižiūrėjimą siurbčiojo padažą.

Viena moteris reikalavo, kad paplūdimiuose būtų uždrausta degintis be viršutinės maudymosi kostiumo dalies: jos vyras praleido visą dieną besidairydamas į kitas moteris.

„Mūsų niekas neįspėjo, kad jūroje bus žuvų. Vaikai buvo labai išgąsdinti”, - teigė atostogomis nepatenkinta šeima.

Atostogavę Jamaikoje skundėsi oro linijomis, mat iš Jamaikos į Angliją juos atskraidino per 9 val. O jų pažįstamus, skridusius į Ameriką, per 3 val.

Vyras su sužadėtine užsisakęs dvivietį kambarį skundėsi tokio negavęs - pora nakvojo dvigulėje lovoje. Pasirodo, viešbutis padaręs šią klaidą, yra kaltas ir dėl jo sužadėtinės nėštumo.

Kliento skundo citata: „Ten, kur atostogavome, buvo per daug ispanų: priimamajame buvo kalbama ispaniškai, maistas irgi ispaniškas - per daug užsieniečių”.

Kliento skundo citata: „Reklamoje buvo parašyta, kad paplūdimio smėlis bus geltonas, o pasirodo - jis baltas”.

Nepatenkinti atostogomis skundėsi, kad jiems teko stovėti lauko eilėje, kur nebuvo oro kondicionieriaus.

Kliento skundo citata: „Man įkando uodas, tačiau manęs niekas neperspėjo, kad jie gali įkasti”.

„Manau, reklamoje turėtų būti įrašyta, kad vietinėje parduotuvėje nepardavinėja imbierinių sausainių ir garstyčių”, - teigė vienas klientas.

Turistai skundėsi, kad pardavėjai per daug tingūs - mat jiems nieko nepavyko nusipirkti per siestą.

„Nustebau, kad kelionės į Indiją metu kiekviename restorane beveik visi patiekalai buvo su kariu. Aš nemėgstu aštraus maisto”, - keliautojas skundėsi atostogomis Indijoje.

Kliento skundo citata: „Užsisakėme kelionę į vandens parką, tačiau mums niekas nepasakė, kad reikės atsinatsinešti maudymosi kostiumus ir rankšluosčius”.

Radau lrt.lt

Rodyk draugams

Ne kartą girgėjau nusistebėjimą, ko gi keliauti po Jungtines Amerijos valstijas ir ką ten galima pamatyti be Niujorko parduotuvių ar Holivudo įžymybių. Pasirodo, yra, ir labai daug. Šįkartą siūlau pasidairyti po kvapą gniaužiantį draustinį - Arkų Nacionalinį parką.

Arkų Nacionalinis parkas (Arches National Park) yra JAV pietvakariuose, rytinėje Jutoje - natūralios gamtos draustinis su daugiau kaip 2 000 natūralių smiltainio arkų. Jame yra ir pasaulinio garso Delicate Arch (”Trapioji Arka”), taip pat kaip daug kitų neįprastų uolinių darinių. Kai kuriuose vietose gamtos pajėgos atidengė milijonus geologinės istorijos metų. Nepaprastos parko ypatybės kuria kontrastingų spalvų, peizažą ir struktūras, nepanašias į nieką pasaulyje: čia prieš akis atsiveria spalvinga, ryški kanjonų ir plynaukščių panorama.

Arkų Nacionalinis parkas JAV. Garsioji "Trapioji arka"

Pasaulinio garso Delicate Arch (”Trapioji Arka”)

Parkas išsidėstęs Jutos valstijoje, šalia Moab miesto, ir užima apie 119 kvadratinių mylių (310 km2). Aukščiausia jo vieta yra 5 653 pėdos (1723 m) Elephant Butte (”Dramblio kalnas”), o žemiausia vieta yra 4 085 pėdos (1245 m) - lankytojų centras. Nuo 1970 m. keturiasdešimt trys arkos nuvirto dėl erozijos. Parkas gauna vidutiniška tik 250 mm lietaus per metus.

Plotas Nacionaliniam parkui paskirtas1929 m. balandžio 12-ąją. Nacionalinio parko statusas suteiktas 1971 m. lapkričio 12-ąją. 2006 m. parką aplankė daugiau kaip 833 000 žmonių.

Arkų Nacionaliniame parke yra didžiausia pasaulyje natūralių akmeninių arkų koncentracija. Šis Nacionalinis parkas yra raudona, sausa dykuma su keistomis gamtos sukurtomis smiltainio formomis, panašiomis į pelekus, bokštelius, smailes, balansuojančias uolas ir arkas. Parkas turi daugiau kaip 2 000 šių “gamtos stebuklų” - verta pamatyti.

Parko panorama

41 mylios (66 km) ilgio išgrįstas kelias pirmyn ir atgal atveda prie pagrindinių įžymybių: Balanced Rock, Skyline Arch, ir Fiery Furnace (”Balansuojančią Uolą”, “Horizonto Arką”, ir “Ugningąją Krosnį”). Vasarą gidai veda žygius į Fiery Furnace (”Ugningąją Krosnį”). Kiti žygiai ir stovyklų programos organzuojami kasdien.

Arkų Nacionalinis parkas JAV. Balanced rock

Viena iš parko įžymybių - Balanced Rock

Negrįstas kelias veda į garsiąją Delicate Arch (”Trapiąją Arką”), juo galima važiuoti automobiliais. Tai 5 km išvyka į pirmyn ir atgal. Gana nesunkūs takai veda lankytojus prie kelių kitų arkų. Yra ir toil išsidėsčiusių  rajonų, pasiekiamų pėsčiomis ir negrįstais keliais visureigiais. Įėjimas į parką yra už 5 mylių (8 km) į šiaurę nuo Moab miesto. Lankytojų centras yra atviras ištisus metus.

Įėjimo/įvažiavimo mokestis yra 3 JAV doleriai už transporto priemonę arba 1 JAV doleris žmogui.

Vetyta metyta

Daugiau kelionių įspūdžių rasite čia

Rodyk draugams

Gairės: , ,

Prieš išvykstant į tolimą egzotinę šalį visuomenės sveikatos centro specialistai pataria keliautojams pirmiausiai pasikonsultuoti su kelionių medicinos specialistu (visuomenės sveikatos specialistai specializuojasi kelionių medicinos srityje), paisyti patarimų ir taikyti profilaktikos priemones. Saugantis užsikrėsti sunkiomis ligomis - geltonuoju drugiu, hepatitu A ir hepatitu B, vidurių šiltine bei kitomis, plintančiomis per maistą ir vandenį, geriausia pasiskiepyti. Ligos požymiai atsiranda ne iš karto, todėl užkratą keliautojai gali parvežti į Lietuvą šito net neįtardami ir namuose platinti pavojingos ligos infekciją.

„Grįžę iš tolimų šalių keliautojai parsiveža ne vien malonius įspūdžius. Skrydžio metu žmones neretai vargina nepaaiškinama baimė, prasta savijauta. Šiuos pojūčius sukelia psichologinis faktorius, įtampa ir stresas. Prieš kelionę reikėtų daugiau laiko palikti pasiruošimui, netgi nuvykimui į aerouostą. Jei nerimą keleivis slopina alkoholiu, jo emocinė ir fizinė būklė dar pablogėja”-sako Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos skyriaus gydytoje epidemiologė Irena Bulsienė.

Specialistų teigimu, kelionės metu dažnai sutinsta kojos, skauda sąnarius, paūmėja hemorojus, o akių, nosies ir burnos gleivinė išsausėja. Viduriavimas, virškinimo sutrikimai atsiranda dėl pakitusių mitybos įpročių, neretai ir dėl higienos stokos bei maisto mikrobinės taršos. Todėl stropiai laikykitės asmens higienos, apribokite įtartino maisto pirkinius, rūpestingai plaukite vaisius ir daržoves.

Kai kurių maistu ir vandeniu plintančių užkrečiamųjų ligų infekcijų galima išvengti laiku - bent dvi savaites prieš kelionę pasiskiepiję. Skiepijimo neatidėliokite, nes nesusidarys patikima apsauga. Dažniausiai siūloma skiepytis nuo hepatito A, hepatito B, vidurių šiltinės, geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos, poliomielito, stabligės.

Visuomenės sveikatos specialistų rekomendacijos keliautojams

Hepatitu A kasmet pasaulyje suserga iki 1,4 mln. žmonių. Tai virusinė kepenų infekcija, plačiausiai paplitusi besivystančiose šalyse: Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Vidurio Rytuose, Pietryčių Azijoje, o Viduržemio jūros regione - vidutinė rizika. Užsikrėsti galima nuo sergančiųjų, per gyvūnų ir žmonių ekskrementais užterštą maistą ir vandenį. Hepatitui A būdinga gelta, silpnumas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, karščiavimas. Du kartus pasiskiepijus apsauga nuo šios ligos - mažiausiai 10 metų.

Susirgus hepatitu B (virusinė kepenų liga), dažnai išsivysto kepenų cirozė, kepenų vėžys ar net mirtis. Šis virusas plinta tuo pačiu būdu kaip ir AIDS: intymių santykių metu, kontaktuojant su sergančiojo krauju ar kitais kūno skysčiais, naudojantis ligonio dantų šepetuku, skustuvu, įsidūrus užkrėsto švirkšto adata ar i nesteriliais instrumentais atliekant manikiūrą, tatuiruotes, veriant auskarus ir t.t. Plačiai paplitęs Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Vidurio Rytuose, Amazonės Baseino regione, kai kuriose Karibų vietovėse. Specifinio gydymo nėra. Pasiskiepyti reikia trimis vakcinos dozėmis.

Vidurių šiltine užsikrečiama tiesioginio kontakto metu, per užterštą vandenį ir maistą. Pakyla aukšta - iki 40 laipsnių temperatūra, pykina, viduriuojama, skauda pilvą. Šia liga pasaulyje kasmet suserga iki 16 mln. žmonių, apie 600 tūkst. miršta. Apie 70 proc. ligonių - keliautojai. Paplitusi: Afrikoje, Azijoje, Vidurio Rytuose, Karibuose, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Indijos žemyne yra antibiotikams atsparių vidurių šiltinės formų, keliančių grėsmę gyvybei. Viena vakcinos dozė - apsauga nuo šios ligos trejiems metams.

Geltonasis drugys (virusinė liga, kurią platina uodai) paplitęs Centrinėje bei Pietų Amerikoje. Čia kasmet suserga 1,5-2 tūkst. žmonių, tropinėse Afrikos šalyse kasmet registruojama 13-15 tūkst. ligonių. Ligos pradžia primena gripą, vėliau pykina, vemiama, kraujuojama, skauda pilvą, išsivysto gelta. Specifinio gydymo nėra. Paskiepijus imunitetas susiformuoja po dešimties dienų ir trunka dešimt metų.    

Meningokokinė infekcija kai kuriose šalyse sukelia protrūkius ir epidemijas, miršta daug žmonių. Infekcija plinta oru (kosint, čiaudint) ir tiesioginiai kontaktuojant su ligoniu. Meningokokinė bakterija sukelia meningitą - smegenų dangalų uždegimą, pakyla aukšta temperatūra, skauda galvą, silpna. Liga išplitusi kai kuriose Afrikos šalyse ir Vidurio Rytuose. Viena vakcinos dozė suformuoja organizmo apsaugą trims metams.

Stabligės požymiai - raumenų spazmai, dėl kurių gali sutrikti kvėpavimas ir širdies veikla. Laiku nepagelbėjus, žmogus gali mirti. Stabligės sukėlėjais užsikrečiama, kai susižeidus ar nusideginus žaizda užteršiama dirvožemiu. Nuo šios ligos visi žmonės skiepyti vaikystėje, tačiau kas 10 metų imunitetą būtina sustiprinti - suleisti dar vieną vakcinos dozę.

Besivystančiose šalyse vis dar sergama poliomielitu, nuo kurio paralyžiuojama. Poliomielito virusu užsikrečiama kontaktuojant su ligoniu arba viruso nešiotoju, per užterštą aplinką, maistą, vandenį. Nuo poliomielito skiepijama vaikystėje, tačiau vykstant į šalis (Afganistanas, Indija, Pakistanas, Nigerija), kuriose vis dar sergama šia liga rekomenduojama papildoma vakcinos nuo dozė. Tuomet nesergama dar 10 metų.

Rengiantis į kelionę, kiekvienas keliautojas turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kelionių medicinos specialistą, kurie atsižvelgdami į keliautojo sveikatos būklę, šalį, trukmę, informuos apie privalomąjį bei rekomenduojamą skiepijimą ir patars, kaip išvengti kitų kelionės nemalonumų.

Rodyk draugams

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Gruodis 2019
P A T K P Š S
« Bir    
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031