BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Prisiminkite, kaip paskutinę dieną mokykloje laukdavome skambučio - net sulaikę kvėpavimą. Skambutis skelbė laisvę - atostogų pradžią, reiškė mokslų ir mokytojų „tironijos” klasėje pabaigą. „Pirmyn ir ragauk vasaros atostogų malonumus, semk pilnomis rieškutėmis!” Atsiminkite jausmą žinojimo, kad prieš akis visi trys mėnesiai - ištisa vasara - atostogų, gali ilsėtis ir nukreipti savo vaikystės energiją į draugus, žaidimus, stovyklas, atradimus, kelionės jaudulį, žvejybą, ir visų svarbiausią “nieko neveikti”! Laisvė, poilsis, gyvenimo džiaugsmas - štai ką mums reiškė vasara.

Atostogas galima apibrėžti kaip “laiko tarpą, skirtą malonumui, poilsiui ir atsipalaidavimui.” Atostogų esmė ir yra tokia, kad žmogus atgautų jėgas. Statistika rodo, kad nemažai kas neina atostogauti, nes nenori prarasti pajamų. Ypač tie, kurių didžioji dalis atlygio priklauso nuo darbo rezultatų. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai įmonės darbuotojai oficialiai atostogauja, tačiau vis tiek eina į darbą. O ir kai kurie darbdaviai džiaugiasi, kad jų darbuotojai vengia atostogauti. Asmeniškai pažįstu tokių, kurie didžiuojasi „sukaupę” pusmetį ar net daugiau atostogų. Tačiau čia nėra kuo didžiuotis - „nepakeičiamieji” ir besinešantys darbą namo pervargsta, perdega, dažniau serga, - nes niekada nedaro realios pertraukos poilsiui. Ne vienas sako, „aš nebemoku ilsėtis, turiu kažką dirbti”. Dažnai vadovas darbovietėje „užduoda toną” darbui ir perteikia jei ne žodžiais, tai asmeniniu pavyzdžiu, kad baigti darbą ne 19 val. nuodėmė, dirbti savaitgaliais - normalu, atsisakantis poilsio - „saviškis”, “mūsų žmogus”… Kažkaip mes praradome supratimą apie poilsio svarbą ir poreikį bei sugebėjimą mėgautis juo - atsipalaidavimu ir pramogomis. Galbūt mes pamiršome kaip arba kodėl mums reikia pailsėti. Būna tokių atvejų, kai pertraukos yra neįmanomos. Finansai ar atsakomybė laiko mus lyg spąstuose. Tiesa yra ta, kad mes negalime sau leisti prabangos NEatsipūsti -NEpailsėti ir NEpamaitinti mūsų sielų. Negalime suktis kaip žiurkėnai rate be sustojimo. Kodėl?

Galime peržvelgti visus publikuotus mokslinius darbus, susijusius su poilsio nauda, pavyzdžiui, tyrimus, rodančius didesnį produktyvumą, kai žmonės grįžta iš ramių švenčių. Statistika rodo, kad kūrybiškumas ir motyvacija išauga po to, kai žmonės yra gerai pailsėję ir padarę pertrauką nuo darbo. Tačiau šie dalykai paprastai naudingi darbdaviui. Kokia poilsio nauda MUMS asmeniškai?

Nieko nenustebins moksliniaai įrodymai, kad pertraukos nuo darbo turi teigiamą poveikį mūsų sveikatai. 2000 m. paskelbtas mokslinis tyrimas atskleidė, kad reguliarios atostogos yra susijusios su ilgesniu sveikesniu gyvenimu. Iš tiesų atostogos, poilsis, sportas, mankšta ir laisvalaikis suteikia tarsi tvirtą skydą nuo neigiamo streso poveikio. Mes neturime savęs nuolat stumti, mes turime gyventi subalansuotą gyvenimą - darbo periodus turi keisti poilsio periodai.

Pažvelkime į gamtą. Kas ten vyksta? Viskas aplink mus rodo, kad gyvenimas vyksta sezonais. Gamta juda subalansuotais ciklais, kurie užleidžia vietą vienas kitam metai po metų. Ir mes galime taip gyventi. Apskritai, žmonės dažniausiai linkę mąstyti linijiniu būdu. Yra pradžia (gimimas) ir pabaiga (mirtis), ir mūsų darbas yra tarsi erdvė tarp šių dviejų taškų. “Išsimiegosiu, kai numirsiu” - toks daugelio požiūris juk taip pažįstamas ir tiek kartų girdėtas.

Gamta, kaip minėta, veikia ciklais. Yra sezonai augimui ir gamybai ir sezonai lėtėjimo ir poilsio. Net kasdieninė para yra ciklas, bet mes tą užmiršome. Su dirbtine šviesa, televizija ir internetu ištisą parą, mes užmiršome natūralų šviesos ir tamsos ciklą. Mes apgauname sistemą, ir, tuo pačiu, save.

Štai keletas dalykų, apie ką verta pamąstyti - kai planuojate atostogas ar kaip galima pagerinti poilsio kokybę.

  • Kokia veikla padeda Jums geriausiai atsipalaiduoti? Ką Jūs asmeniškai mėgstate daryti? Nepamiršote per pareigas? Galbūt savaitė Palangoje gaminant maistą bendroje virtuvėje ir naudojantis bendrais patogumais nėra tai, kas patinka būtent Jums, ir geriau rinktis kitokį poilsio būdą?
  • Kokios atostogos skatintų šeimos bendrumo puoselėjimą?
  • Kokias turite galimybes pailsėti? Pradėkite nuo mažų dalykų planavimo, jų sėkmė paskatins imtis didesnių poilsio „projektų” ir ilgesnių pertraukų. Jei esate ribojami aplinkybių (pavyzdžiui, vieniša mama be pagalbos), tada raskite paprastų dalykų, kurie jums teikia atgaivą ir maitina sielą. Valanda su gera knyga gali būti mini atostogos.
  • Kokios pramogos yra išsvajotos seniau ir galbūt pamirštos? Gal dabar galite įgyvendinti svajonę? Galbūt kažkur nukeliauti trukdė pinigų ar bendraminčių stoka, o dabar situacija pasikeitė? O gal kažkada svajojote išbandyti jėgas bėgant maratoną? Reklama skelbia, kad „euforija išlieka ilgai”, nesvarbu, kokio ilgumo distanciją įveiksite. Juk pirmiausia įveiksite save - savo atsikalbinėjimą, tingėjimą, atidėliojimą, nesėkmės baimę. Kas pasakė, kad asmeninis „maratonas” negali būti 4 km? Galbūt dalyvavimo džiaugsmas padrąsins siekti daugiau ir Jūsų gyvenimą užpildys jau ne tik darbas ir jo problemos?
  • Ar žinote, kad vien jau kelionės planavimas suteikia daugybę teigiamų akimirkų, padeda nukreipti mintis nuo problemų darbe? Tegu tikri ar menami kelionių maršrutai suteikia jums keletą akliratį plečiančių poilsio valandėlių.
  • Galite duoti sau leidimą pailsėti ir pradėti žvelgti į gyvenimą koks jis yra - sezonai ir ciklai, o ne finišo linija?

Nereikia sulaukti traumos tam, kad gulėdamas ligoninėje būtum priverstas padaryti pertrauką ir permąstyti savo gyvenimą, kaip mano labai artimas žmogus. Apmąstykite dabar, kaip jūs tikrai norėtumėte gyventi. Galbūt ne darbas biure ir kasdieninė įtampa yra Jūsų svajonė? Juk gyvenimas vienas, patys renkamės, kaip jį gyventi. Jis mūsų. Būkite kūrybingi ir ieškokite, kaip galima bent nežymiai jį pakeisti ir pridėti poilsio ir atjaunėjimo minučių. Jūs esate to verti, bet kad įvyktų teigiami poslinkiai, reikės įdėti pastangų patiems. Niekas netrauks jūsų iš žiurkėno rato. Prisiminkite vėl vaikystės džiaugsmą, kai ateidavo vasara ir būdavote laisvi. Suteikite sau leidimą vėl pasijusti laisvais - leiskite pailsėti savo širdžiai ir protui. Net jei vasarą tam neradote laiko, dar ne viskas prarasta - kokybiškam poilsiui visi sezonai tinkami!

P.s. Pradžiai:

Pasiplanuokite, iš kur gausite papildomų minučių poilsiui, priešingu atveju, viskas liks tik norais ir išsisklaidys kaip rūkas. Peržiūrėkite savo kiekvienos dienos veiklą ir užsiėmimus ir susirašykite į kairę lentelės pusę. Dešiniojoje įrašykite poilsiui priskiriamus užsiėmimus. Ieškokite, kokių darbų sąskaita galite „išplėšti” daugiau laiko sau. Sėkmės!

Norint cituoti, būtina gauti autorės sutikimą ir nurodyti šaltinį.

Rodyk draugams

Theodore S. Thurston Vertimas iš anglų kalbos.

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų.  Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj.  Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išssivystyti  iš bendro šaltinio - lietuvių kalbos.  Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai. Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją.  Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas - 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.

Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji - nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių.  Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo,  kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą,  nors kaip seniai prieš krikščionybės erą  yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoj ir Persijoj, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų.  Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra.  Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi.  Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.

Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi  neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.

Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį.  Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis.  Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių.  Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”      Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje - savo senovinę gražią kalbą.

Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai. Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui.  Jis taip sako apie lietuvių kalbą:  “Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių.  Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta  turėtų užimti  pirmą vietą Europos tautų tarpe”.

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą.  Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose.  Jis komentuoja taip: “Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomi etnoligija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: “Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą.  Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma.  Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas.   Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą:  “Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba.  Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.

The New York Times

LITHUANIAN LANGUAGE

By Theodore S. Thurston

Rodyk draugams

Pastebiu, kad vis daugiau ir lietuviškų, ir užsienio kompanijų darbuotojų po susirašinėjimo kontaktais prideda prierašą “Saugokite medžius, nespausdinkite šio el. laiško”, arba dar ir paveiksliuką

Aš už ekologišką gyvenimo būdą ir kurį laiką ir pati linksminau draugus šiais “žaliaisiais” prierašais, bet paskaičiau vieną žinutę ir susimąsčiau: kas iš tiesų spausdina visus email’us? Iš tiesų retas, ir žmonės be atskiro priminimo spausdina tik tai, kas jiems reikalinga. Be to, iškirsti miškai neretai atsodinami. Kur iš tiesų galima sutaupyti, tai energijos siuntinėjant beverčius juokelius, daug vietos užimančias nuotraukas, arba didelės apimties dokumentus. Na, jei mes sėdime gretimuose kabinetuose arba net toje pačioje bendroje erdvėje, kam siųsti 190 puslapių PDF/Word/HTML dokumentą tik peržvelgimui? Jį galima padėti į serverį arba pakviesti pasižiūrėti savo monitoriuje, galų gale - atspausdinti vieną egzempliorių ir duoti iš eilės perskaityti visiems, kieno nuomonė reikalinga.  Dažnam taip skaityti patogiau, nei ekrane. Ir akys mažiau  vargsta. Geriau mažiau užkrauti serverius, domėtis naujomis technologijomis (pvz., thin client) ir taip taupyti energiją, nei kelis popieriaus lapus.

Elektroninis paštas yra dažniausiai naudojama ir viena iš pigiausių reklamos internete formų. Jei turi pašto dėžutę - reiškia, susiduri su spam’u. Nors reklama elektroniniu paštu yra pagrįstai ribojama (pagal Lietuvos Respublikos įstatymą: „Reklama telefonu, telefaksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu ar jo prašymu”), deja, spam’as tampa kasdienybe. Europos Komisija savo pranešime skelbia, kad daugiau nei pusė Europos Sąjungoje (ES) išsiųstų ir gautų elektroninio pašto žinučių yra interneto šiukšlės. Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, daugiau kaip 80 proc. bendrovių nuolat susiduria su nepageidaujamais elektroniniais laiškais. Ir jau nejuokinga, kai reklamos siuntinėtojai po savo įkyriais laiškais prideda “Saugok medžius…” :-)

Spamas = elektroninė šiukšlė
Lietuviškas termino spam vertimas yra pakankamai aiškus paaiškinimas. Spamas arba lietuviškai elektroninė šiukšlė, yra nepageidaujama reklama ar informacija masiškai siunčiama elektroninio ryšio kanalais - el.paštu, sms, internete.

Rodyk draugams

Pratęsiu temą apie ekologišką gyvenimo būdą. Šįkart noriu pasidalinti mintimis, kuo galima stilingai ir neteršiant aplinkos parsigabenti pirkinius namo. Juk visi prekybos centrų maišeliai - standartiniai, rodantys, kur apsiperkate, ne itin stiprūs, be to, persimato. Na, ir teršia gamtą - jie sąvartynuose nesudūlėja keliasdešimt metų…
O pasisiuvę savą maišelį, būsite ne tik originalūs, bet ir stilingi, juk rūpintis savo aplinka dabar madinga :-)

Kompaktiškai sulankstomas originalus pirkinių maišelis

Kita forma, tačiau tokios pat savybės

Tokių rankinių pirkiniams užteks ilgam

 

Paprasčiausios medžiaginis maišelis gali atspindėti savininko asmenybę

Šis tvirtesnis ir talpesnis

Tokiu maišeliu parodote, kad esate aplinkos draugas:-)

Taigi, paimkite gan stipraus audinio atraižą, ir pirmyn! Galite maišelį ir nusinerti. Maišelis gali išsiskirti ne tik audiniu, spalva, bet ir forma, aksesuarais. Juk jį galima išsiuvinėti, papuošti aplikacija ir t.t. Taip pat galima pasisiūti patogaus ilgio rankenas, arba krepšį pasidaryti permetamą per petį. Žodžiu, fantazijai ribų nėra - Kaziuko mugėje mačiau katino formos rankinių, kur rankena - katino uodega…

Siūlau pasisiūti tokį maišelį, tik pasirinkti gražesnį audinį (ir geriau netelplų)

 

Maišelio forma

Reikės iškirpti keturis gabalus, du - išorei ir du - vidui

Sudėkite vieną vidinį ir vieną išorinį gabalą gerosiomis pusėmis ir susiūkite, palikę kelis cm

Nukirpkite kampus

Išverskite krepšį išvirkščiai. Padarykite tą patį kitoms dviem audinių dalims. Paslėptu dygsniu užsiūkite angą

Sudėkite abi dalis kartu ir susiuvate (kaip parodyta paveiksle), bet tiktai iki segtuko

Dabar išverskite išvirkščią krepšį ir apsiūkite rankenas

Dvigubas dygsnis per krepšio pagrindą, taip pat per rankenas viršuje ir viskas!

Nuotraukos, kaip pasisiūti maišelį, iš blog.zakka-zakka.com

vetyta metyta

Rodyk draugams

EKO mada

vetytaametyta ● 2009-07-16

Šiuo metu labai madinga rūpintis ekologija ir propaguoti vadinąjį “ekologišką gyvenimo būdą”: ekologiškai švarus maistas, ekologiški automobiliai, drabužiai, buitinių atliekų rūšiavimas, ekologiškai švarios aplinkos susikūrimas (nenaudojant savo aplinkoje plastikų, stengiantis vengti įvairių alergenų). Kai kas renkasi savo įnašą į išmetamųjų dujų kiekį mažinti judėdami dviračiais. Triguba nauda: sveika širdžiai, piniginei ir aplinkai.

Paprastai terminas „ekologinis gyvenimo būdas” suprantamas kaip dvi sudedamosios: aplinkos ir sveikatos apsauga. Su sveikata viskas aišku: didžioji dauguma žmonių linkę tikėti, kad sveikata - reali kultūrinė ir biologinė vertybė. Tai patvirtinama asmenine emocine patirtimi ir reikalauja nedaug įrodymų: sveiko darbuotojo efektyvumas didesnis, kaip ir sveiko žmogaus seksualumas. Daug sunkiau įrodyti, kad naudą duoda ir aplinkos saugojimas. Būtent tai dažnai kertasi su tradicine gyvenimo praktika. Aplinką saugantis žmogaus elgesys mūsų laikais reiškia apribojimų rinkinį ir kompensacinį aktyvumą. Kompensacinis aktyvumas - gamtos atstatymo priemonės, kurių būtinumas seka iš konflikto tarp žmonių populiacijos tankumo bei dydžio ir esamo landšafto galimybių. Šis uždavinys gali būti išspręstas ir centralizuotai, specialių visuomeninių tarnybų pagalba, ir individualiai. Kompensacinio aktyvumo pavyzdžiais gali būti bio intensyvūs ūkiai, atliekų perdirbimas, alternatyvių energijos šaltinių naudojmas, taip pat rankinis, o ne mašininis, darbas, ir t.t. Kaip ne keista, kompensacinis aktyvumas nėra skaudžioji aplinkosauginio elgesio vieta. Galbūt todėl, kad tai vis dėlto yra „aktyvumas”. Jis duoda žmogui peno savirealizacijai ir savęs įtvirtinimui, gali būti ekonomiškai tikslingas. Didžiausia kliūtis - galimybių ribotumas. Ribų idėja reiškia žmogaus troškimų ir interesų kontrolę, kas nėra charakteringa daugumai žmonių. Kontrolės ir apribojimų kultūra gali būti sukurta, kai žmonės gauna tam tikrą išsilavinimą ir išauklėjimą (pavyzdys - religijos), tačiau šiuolaikinė europinio tipo visuomenė nėra suinteresuota savęs ribojimu apskritai.

Kuo mažiau žmogui reikia iš jį supančio pasaulio, kuo mažesnė jo ekonominė ir psichologinė priklausomybė nuo jo, tuo sunkiau tokį žmogų valdyti. Kita vertus, struktūrinei ir specializuotai visuomenei (kokia yra europinė) valdymas būtinas. O situacijoje, kai žinios lengvai prieinamos, kada mokykloje per pamokas nagrinėjami atominės bombos ir Kalašnikovo automato veikimo principai, kai internete galima rasti kokią tik nori „slaptą” informaciją, valdymo praradimas gresia dideliais nemalonumais. Todėl visuomenė yra suinteresuota išlaikyti vartojimo stereotipus ir žmogaus troškimų apribojimus, kartu siūlydama socialiai priimtinų sprendimų schemą. Europai savęs apribojimas - krikščioniškos religinės kultūros idėja. Kai bažnyčia paranda autoritetą ir valdžią, be abejo, religinė kultūra degraduoja. Rezultatas: viena vertus , visuomenė supranta savęs ribojimo būtinybę, kita vertus, šios idėjos realizavimas gali sunaikinti pačią visuomenę (pareikalaus jos ekonominės, politinės, informacinės infrastruktūros reformacijos). Iš pirmo žvilgsnio situacija be išeities: dabar nei Europa, nei JAV nėra pasiruošusios realizuoti apribojimų idėją. Nėra net teorijos, nei eksperimentinės praktikos, kurią būtų galima platinti tarp plačiųjų visuomenės sluoksnių.

Vis dėlto nėra teisinga teigti, kad naujų išgyvenimo formų paieška nevykdoma. Egzistuoja daugybė bendruomenių (per visus žemynus būtų apie 200), kurių organizatoriai laiko save naujos kartos bendruomenėmis - “ekokaimais” arba „eko atspariomis visuomenėmis”.

Siaurąja prasme, Eko-mada - rūbų kūrimas, atsižvelgiant į aplinkosaugos, vartotojų sveikatą ir žmonių darbo sąlygas mados industrijoje.

Eko drabužiai:

  • pagaminti naudojant organines žaliavas, pavyzdžiui, medvilnė auginama be pesticidų ir šilkas, pagamintas šeriant šilkverpius švariais medžiais
  • nenaudojami kenksmingi chemikalai ir dažai
  • dažnai yra gaminami iš perdirbtos ir pakartotinai naudojamos tekstilės. Aukštos kokybės drabužiai gali būti pagaminti iš dėvėtų drabužių ir net perdirbtų plastikinių butelių
  • gaminami ilgam, kad žmonės juos ilgiau nešiotų
  • sąžininga prekyba - žmonės, kuriems mokama „teisinga” kaina ir sudaromos tinkamos darbo sąlygos.

Nors ekologinės mados pramonė vis dar yra pradiniame etape, pagrindinė atsakomybė metu tenka drabužių gamintojams ir mados dizaineriams, kuriems reikia pradėti naudotis atsinaujinančias medžiagas ir energiją.

Cituoju sutrumpintą patikusį straipsnį (Sąmonės ekologija, dvasinė higiena… Girdėjote kada nors? - “Atgimimas”): “Įtakingas ekonomistas Nicholas Sternas 2006 m. paskelbė daugelį sudominusį pranešimą apie klimato pokyčius. Jame be kita ko Sternas ir kompanija ragina ne tik radikaliai mažinti pramonės bei transporto keliamą taršą, bet ir ryžtingai apriboti asmeninį vartojimą. Tuo tarpu mūsų, kaip ir visose kitose pokomunistinėse šalyse, vartojimo alkis dar toli gražu nenumalšintas, o apetitas, žadinamas produktų ir apskritai vartotojiško gyvenimo būdo reklamos, veržliai auga (pasak statistikos - kasmet mūsų vartojimo išlaidos išauga maždaug 10 proc., tuo tarpu JAV 1999-2000 ekonominio pakilimo metais augimas atitinkamai buvo 5.1 proc. ir 4.7 proc.).

Kad ir kaip ten būtų, ekologinė lietuvių sąmonė artimiausiu metu greičiau bus transformuojama Briuselio direktyvomis nei aktyvia visuomenės savivoka.

Visiškai kitas dalykas - homo sapiens per se raidos prognozės. Atrodo, lietuviams tokie tolimi ir neapčiuopiami dalykai iš viso nerūpi. Tuo tarpu Vakaruose apie tai diskutuojama nė kiek ne mažiau nei apie klimato pokyčius. Mokslininkų prognozės čia susilaukia nemažo plačiosios visuomenės dėmesio.

Viena svarbiausių diskusijų temų - individo laisvės padėtis besikeičiančiame pasaulyje. Žvelgiant iš tradiciškai suprantamos pažangos pozicijų juo toliau, tuo laisvesnis žmogus turėtų būti. Lygiai taip pat tradiciškai suprantant, kad tikrai laisvas individas yra tik tada, kai sugeba sąmoningai tą savo laisvę dėl daugelio socialinę būtybę lemiančių priežasčių apriboti. Taip pat ir kad nesimėgautum savo laisve kitų sąskaita.

Didžiojoje Britanijoje veikiantis Naujosios ekonomikos fondas (NEF) prieš keletą mėnesių paskelbė “Laimingo gyvenimo indeksą”. Pagal originalią metodiką buvo įvertintos 178 pasaulio šalys.

Sąrašo viršuje atsidūrė valstybės, kuriose žmonės ir jaučiasi laimingiausi, ir taip jaustis turi tam tikrų objektyvių priežasčių. Pažiūrėkime, kokioje šio sąrašo vietoje atsidūrė, pavyzdžiui, Norvegija. Atsakymas kiek netikėtas - 115-oje. Gal tuomet pirmauja turtinga ir rami Šveicarija? Be abejo, šioje šalyje laimės gerokai daugiau nei Skandinavijoje - 65 vieta. Smagu sužinoti, kad tarp Baltijos valstybių tvirtai pirmauja Lietuva (149). Latvija tenkinasi 160, o Estija - 173 vieta.

Tyrimo autoriai rėmėsi ne, kaip tokiais atvejais įprasta, atskirų valstybių duomenimis apie BVP vienam gyventojui dydį ar panašiais rodikliais, o prognozuojama gyvenimo trukme, aplinkos užterštumo lygiu ir pagaliau atskirų žmonių skirtingose valstybėse savo gyvenimo vertinimu:

Indeksas = Pasitenkinimas gyvenimu x prognozuojama gyvenimo trukmė/Aplinkos užterštumas

Pagal štai tokią formulę vertinant, geriausiai jaučiasi ir taip jaustis turi pagrindo Vanuatu valstybėlės gyventojai. Nelabai girdėjote tokią esant? Neįsivaizduojate, kur ji yra? Ir nereikia.

To betrūko, kad patrauktumėte ten savo laimės ieškoti! Vanuatu laimės indeksas galioja tik to archipelago į šiaurės rytus nuo Australijos vietiniams gyventojams, aborigenams. Kol jų ten yra neabejotina dauguma. Galimas daiktas, jei ten ilgesniam laikui įsikurtų keliasdešimt tūkstančių laimės ištroškusių lietuvių arba norvegų, arba šveicarų - šalies laimingo gyvenimo indeksas gerokai nukristų. Aborigenai, taikydamiesi prie atvykėlių, nebejaustų tokio pasitenkinimo gyvenimu kaip anksčiau, o atvykėlius po trumpos euforijos vėl imtų kankinti nerimas ir atsigavusios „naminės” fobijos bei neurozės.

Pirmajame šalių dešimtuke, kurių gyventojai labiausiai patenkinti gyvenimu, pasiruoškite netikėtumams, dar randame (eilės tvarka): Kolumbiją, Kostą Riką, Dominiką, Panamą, Kubą, Hondūrą, Gvatemalą ir Salvadorą. Aukščiausią vietą iš Europos valstybių sąraše užima Malta (40), o šešto dešimtuko pradžioje matome Austriją, Islandiją, Šveicariją ir Italiją. Rezultatai ne itin džiuginantys, bet suprantami. Nemažo tyrėjų būrio įtemptas darbas atskleidė, kaip dažnai ir nutinka, labai paprastą tiesą: anaiptol ne galimybė nevaržomai vartoti ir ne komfortiška modernių technologijų prifarširuota buitis garantuoja gerą žmogaus savijautą.

…mes visi turėtume suprasti, kad lygiai kaip besaikis vartojimas ir besaikė jį tenkinanti gamyba sukelia katastrofišką aplinkos taršą ir alina gamtą, lygiai taip pat beatodairiškas gyvenimo vartojimas sukelia ne mažiau katastrofišką sąmonės taršą.

Reikia tikėtis, gana greitai koks nors Sternas-2 pateiks raportą apie pastarąją, sąmonės, taršą kokiam nors Blairui-2 ir šis sugebės įvertinti padėties rimtumą iš savo aukščiausios valdžios bokšto”.

Taip, - kad gyventum ekologiškai, reikia įdėti pastangų. Nes jei būtų galima toj pačioj maximoj nusipirkti ekologiškų daiktų, ne tik maisto, bet ir buities prekių, mielai pirkčiau ir dar eilėj pastovėčiau.. Bet ten, kur lengviausiai pasiekima, einama lengviausiu keliu - verslininkams geriau pripirkti pigių prekių iš Kinijos, kuri ekologija ir susirūpinimu ja tikrai negarsėja. Reikia, kad ir verslui iš to būtų nauda, kad jis, padarydamas ekologiškas prekes ar paslaugas prieinamas, pats iš to gautų naudos. Kitaip gali turėti puikiausių idėjų, bet palieki jas ateičiai. Nes žmogui iš tiesų nebūdinga ką nors daryti per prievartą arba kažko atsisakyti vardan kažko, kas jam neduoda apčiuopiamos naudos.

Daugybė žmonių supranta, kad reikia saugoti aplinką, rūšiuoti šiukšles, naudoti ekologiškus produktus, bet ir iš tiesų yra ribojami savo galimybių: aš gal noriu nusipirkti produktų iš ekologiško turgelio, bet iki jo reikia važiuoti per pusę miesto (ir deginti kurą, gaišti kamščiuose, taigi, aš taip labiau kenkiu tai pačiai aplinkai), rūšiuoti šiukšles reikia vietos ir konteinerių netoliese, o prie mūsų namų tik paprasti, todėl iki specialių reikia važiuoti; nenoriu važinėti taupiu (”silnu”) automobiliu:-) ir t.t., ir pan….. Taigi, supratimo ir noro man užtenka, tiesiog elgtis ekologikšai kainuoja ir nepatogu, todėl dažniausiai prisirenki pesticidinių vaisių iš maximos, šiukšles meti į bendrą maišą, nesinaudoju troleibusais……..

Man neseniai teko skaityti tokią info, sukėlusią įdomių minčių. Pasirodo, aplinkosauga yra toks pat verslas kaip ir visi kiti, žmonės, įsteigę visokias aplinkosaugines organizacijas, iš to gyvena, ir gąsdindami visuotiniu atšilimu, renka pinigus (aukas, pardavineja knygas, filmus, etc). Juk ir UNICEF’e 80 proc. surinktų lėšų nueina organizacijos išlaikymui, darbuotojų algoms, butų nuomai (pvz., Afrikoj gyvenantiems savo darbuotojams) ir t.t. O tikrajai paskirčiai lieka ne tiek jau ir daug. Tai kam tokie gremėzdiški valdymo aparatai? :-)

Vienas dalykas yra sąmokslo teorijos, į kurias aš linkusi įrašyti klimato atšilimą, o kitas - žmogaus atsakingumas ir jo išraiškos, kaip eko mada.

Tai viso labo noras gyventi atsakingai. Grįžti evoliucijos kelyje atgal, galbūt su šiuolaikine humanitarine mintim, bet be industrialinės visuomenės “laimėjimų”.

Galiausiai, eko drabužius sunku surasti, tokio drabužių fabriko darbininkai išsilakstys, nes neišvengiamai kils problemų su atlyginimais (sąžiningai mokėti vargu ar išeis, juolab koks darbininkas iš trečiojo pasaulio šalių būtinai pasiūlys dirbti tokiame fabrike už “sąžiningesnį” atlyginimą), o pagaminamų drabužių kiekis nebus pakankamas, norint aprengti visus norinčius.

EKO mada - tai idėja, teorija, kurią gali sukurti tik persmelkta egzistencinės kaltės jausmo europietiška mintis.

Bet kaip idėja, kaip simbolis to, kad mes turime būti atsakingi ir už gamtą ir už kitus šioje planetoje - tai labai svarbu. Vargu, ar išgelbės pasaulį, bet nors padarys jį trupučiuką malonesnį.

Bet kai žmogus vienas kažką daro, nemanau irgi, kad kažkas gali pasikeisti. Pvz., aš nepirksiu kinietiškų prekių arba rūšiuosiu šiukšles viena. Ar nuo to gausim laukiamą efektą? Aišku, ne. Nebent pasikeistų mūsų visų mąstysena. O tam reikia apie tai kalbėt ir raginti, užkrėsti pavyzdžiu. Ir tada sugrižtam prie jau kitų minėtų asmens laisvė.
Beje, girdėjau, kad šiukslių rūšiavimas nepasiteisino… (?)

Dažnai man tas “eco” būna labai abejotinas. Jeigu tik būtų tvirti įrodymai, kad prekė tikrai ekologiška, kad patvirtinta kažkokių tyrimų, kad jau išbandyta ilgą laiką, kad apsaugo mūsų gamtą - tada daugelis rinktųsi tą ekologija, o dabar?… Ar tik ne pinigėlių plovimas, nors užsikabina daugelis visokiausių menininkų, kuriems matyt, bet kokiu atveju norisis būti išskirtiniams ir tiek.

Kol kas man ekologiška tai, ką parsivežu iš giminaičių kaimo daržo.

Tačiau rėkauti, kad tai nesąmonė - būdinga tiems, kurie ekologiškais produktais ir įvardina tuos, kurie turi užrašą “ekologiškas produktas”.  Taip, tada ir pasijaučiame skriaudžiamais, apgaudinėjamais ir panašiai. Tačiau tiems, kurie gilinasi, kas yra ekologija, kodėl ji mums reikalinga ir kodėl tas pats, vienodą sudėtį turintis šokoladinis saldainis yra vadinamas ekologišku, aišku, už ką mokami pinigai.

Tai mada tiems, kurie akivaizdžiai pabrėžia, neva gyvenantys ekologišką gyvenimą, ir tiems, kurie sau nesuvokiamus dalykus įvardina “nesąmone”.

Kitiems - gyvenimo būdas, religija ir jų jokie neaiškūs ženklai nesuklaidintų. Tie žmonės jums papasakotų tiek daug, jog dėvėtumėte tik ekologiškai pagamintus rūbus, rinktumėtės tik ekologiškus IT gaminius, vairuotume tik ekologiškas mašinas. Tai - brandos lygis, sąmonongumas “ką aš paliksiu ateinančioms kartoms” ir įsitikinimas, kad viskas prasideda tik nuo paties savęs.

Tad neleiskite, kad “žaluma” jums išplautų smegenis, nes rėksite, jog tai nesąmonė. Domėkitės, gilinkitės į detales, ieškokite atsakymų pas tuos, kurie gyvena taip, jog po jų Žemė būtų tyra.

Kompaktiškai sulankstomas originalus pirkinių maišelis

Kompaktiškai sulankstomas originalus pirkinių maišelis Kita forma, tačiau tokios pat savybės 

Kita forma, tačiau tokios pat savybės

Tokių rankinių pirkiniams užteks ilgam Paprasčiausios formos medžiaginis maišelis

Tokių rankinių pirkiniams užteks ilgam

Šis tvirtesnis ir talpesnis savos gamybos maišelis gali atspindėti savininko asmenybę 

-) 

Paprasčiausios formos medžiaginis maišelis

Tokiu maišeliu parodote, kad esate aplinkos draugas:-) Džiaugiuosi, kad ir pas mus jau galima pamatyti prekes į tokius besikraunančių žmonių. Tik gaila, kad paklausus, kur pirkti originalūs maišeliai, atsakymą išgirsti -pvz.,  Londone…

Vetyta metyta

Rodyk draugams

Gairės:

Mes gyvename pasaulyje, kuris keičiasi. Kiekvienais metais pokyčių tempas didėja, lydimas informacijos gausos, kuri didžiąja dalimi vidutiniam asmeniui nereikalinga ir nenaudinga. Laikui bėgant, kiekvienas iš mūsų įgauna imunitetą nuolatiniam informacijos srautui, kasdien persekiojančiam mus, kur mes bebūtume: namuose, darbe ar atostogų metu.

Laikraščiai, muzika, naujienos ir pokalbių šou žmogui tapo normaliu triukšmo fonu, periodiškai pritraukiančiu dėmesį sensacingais pranešimais, daugiausia - apie tragedijas, nelaimes, nusikaltimus, smurtą ir kraują.

Normali žmogiška reakcija į žinią apie tragediją - siaubas ir ašaros, bet dabar masinės informacijos priemonės tokiais pranešimais taip perpildytos, kad normalios žmonių reakcijos atbunka. Dėl visų juk nepaverksi. Todėl bandymai atkreipti žmonių dėmesį į aktualias ir aštrias visuomenės problemas labai dažnai nepasiekia reikiamo rezultato, net ir informacija apie nepalankius pasaulio įvykius planetos mastu mūsų suvokiama tiesiog kaip naujienų srauto dalis, galimai suteiksianti temą eiliniam pokalbiui virtuvėje.

Žmogus yra nuolatinėje prieštaravimo su aplinka būsenoje: iškasa, išsiurbia, išsprogdina, naikina Žemės gelmes, keičia vandens ir oro struktūrą, skurdina derlingus dirvožemius, vadindamas šį negrįžtamąjį procesą civilizacijos vystymusi.

Žinoma, mes krūptelime, išgirdę apie aplinkos taršos lygį, šiltnamio efektą sukeliančių dujų grėsmę, dirvožemių eroziją ir įvairių rūšių gyvūnų nykimą, bet laikome tai neišvengiamu blogiu, kurį sustabdyti galima nebent valstybiniu lygmeniu.

Laukiant pasikeitimų į gerąją pusę, esame priversti jau šiandien švarų vandenį pirkti už pinigus, gaudyti ir valgyti žuvį, atsiduodančią fenoliu, bijoti rūgštinio lietaus, plaukioti užterštose upėse ir vandens telkininiuose.

Ar gali paprastas žmogus gyventi kitaip, nelaukdamas sprendimų iš viršaus?

Kas iš mūsų, nuolat apskrovusių darbais ir užsiėmusių kasdienių problemų sprendimu, rimtai pagalvoja apie save, kaip biosferos dalelę? Ne apie žmogų ar žmoniją bendrai, o būtent apie save asmeniškai?

Aplinkosaugos ir socialinės organizacijos paprastai naudoja terminą “Antropogeninė įtaka”, reiškiantį žmogaus veiklos poveikį aplinkai. Ir kaip bežiūrėsi, tas poveikis yra neigiamas. Bet iš tikrųjų, ar aš asmeniškai, kaip protinga būtybė, negaliu organizuoti savo gyvenimo taip, kad būčiau harmoninga dalis visumos, kurią mes vadiname gamta? Nejaugi žmonių per daugelį amžių įgytų žinių lygis negali padėti to pasiekti?

Šiandien didžioji planetos gyventojų dalis susitelkusi miestuose - didžiuliuose urbanistiniuose betono ir asfalto dariniuose, išraižiusiuose žemę požeminių komunikacijų tuneliais, išmetančiuose į aplinką milijonus tonų atliekų, dūstančiuose purviname ore ir teršiančiuose vandenį daugelio kilometrų aplink save spinduliu. Joks miestas negali egzistuoti savarankiškai, nes jis kaip aštuonkojis reikalauja nuolatinio produktų, energijos, kuro srauto milžiniškais kiekiais. Žmonės gyvena miestuose, nes tai patogu, ir jų gyventojų skaičius kasmet didėja iš kaimo vietovių atvykstančių geresnio gyvenimo ieškančių žmonių sąskaita.

Juk patogu negalvoti apie šilumą žiemą, karštą ir šaltą vandenį bute, elektrą, kanalizaciją, apie prekybos ir pramogų vietas, visada esančias šalia. Tačiau už tai mes mokame labai didelę kainą - savo fizine ir psichine sveikata, nuolatiniu skubėjimu ir laiko trūkumu, negalėjimu pilnavertiškai auklėti savo vaikų, neilga gyvenimo trukme.

Neįmanoma tapti biosferos dalimi miesto sąlygomis, nes būtent biosferos ten tiesiog nėra. Gyvenimo sąlygos yra, o biosferos - nėra. Ji - už miesto, pati periodiškai kenčia nuo invazijos miestiečių, norinčių atsikratyti streso ilsintis gamtoje. Tačiau tokio poilsio kultūros, pas mus, deja, taip pat nėra, todėl tušti buteliai ir maisto atliekos palaipsniui okupuoja gražius peizažus, pamažu paversdami juos įprastais sąvartynais.

Kiemas_

Kiemas_3

Pries sprendžiant problemas pasauliniu mastu, užtektų pradėti nuo mažo: susitvarkyti savo kieme, po langais. Dabar baisu žiūrėti, kas dedasi prie konteinerių arba apskritai yra kiemų, paverstu sąvartynais, kur gyventojai išnesa senus baldus, rakandus.. Bjauru žiurėti, gyvenam kaip urviniai - tikrai manau, kad tokių, kas taip elgiasi, intelektas ir kultūra tikrai ne aukščiau laukinio. Tik man keista, kad tą pakenčia kaimynai…

Kiemas_3

Neseniai mačiau Discovery kanalo laidą, kaip tvarkomi sąvartynai, kaip taikomos naujos technologijos rūšiuojant šiuksles ir kiek jų susikaupia. Baisu, kai pagalvoji, kiek pasaulio miestų kasdien papildo savo savartynus šiukšlėmis ir koks tai Titano darbas jas tvarkyti, kad neužgožtų pasaulio kaip tame filmuke (kažkaip “robotukas Walle” ar pan.). Iš tiesų ta vartojimo kultūra privedė prie to, kad žmonės perka jiems nereikalingus daiktus, ypač, kai tokių nori atsikratyti prekybininkai ir “paleidzia” su milžiniškom nuolaidom. Griebia po kelis, paskui išmeta. Visa tai niekur nedingsta, kaupiasi, pūna, teršia gamtą. Teršia orą, kuriuo kvėpuojama, vandenį, kurį geriame, dirvą, kurioje auga maisto produktai ir pan. Vienas kažkoks JAV miestelis per DIENĄ surenka 7 tonas šiukšlių, dalis jų - neperdirbamos ir maišomos su dirvožemiu, sluoksniuojamos, o ant viršaus planuojama įrengti golfo laukus. Ant pūnančių šiukšlių žmonės atvažiuos pažaisti “grynam ore”… Absurdas!!

Individas perima visuomenės elgesio modelį, ir nieko keista, net jei tėvai namie moko vienaip, žmogus elgiasi taip, kaip visuotinai priimta, nors neteisinga nei gamtos, nei kitų visuomenės narių atžvilgiu. O pas mus gi vyrauja požiūris, kad “po manęs - nors ir tvanas”. Pažiūrėkite, kaip elgiasi į gamtą pailsėti atvykę miestelėnai: ieško švarios aikštelės, jokiu būdu neįsikurs šalia kieno nors paliktų šiukšlių, bet retas išvažiuodama susirenka savas šiukšles. Palieka prikiaulintą ir kitą kartą ieško naujos švarios vietelės arba baisisi, kad miško niekas netvarko. Pvz., kiek girdėjau, Trakų visus miškus tvarko vos du pareigūnai, ir jų pagrindinės pareigos - rodyklių, siuliukų ir pan. priežiūra, o ne šiukšlių išvežimas….

Faktas, kad jei žmogus pagalvotų, ar perkamas (dažnai labai patrauklūs atrodo “akcijiniai” pasiūlymai) daiktas jam tikrai reikalingas, ir kad kai kurios medžiagos gamtoje nesuyra po kelis šimtus metų ar ilgiau, būtų rodoma socialinė reklama, kaip atrodo sąvartynai ir pateikiami skaičiai, kaip ir kokiais tempais jie auga, kiek kainuoja valdžiai (= mokesčių mokėtojams) juos išlaikyti, tvarkyti, kaip sunkiai ieškoma naujų vietų sąvartynams, primenami atvejai, kai šiukšlių nebėra kur kaupti (kaip neseniai buvo Italijoje, berods, Palerme ar Neapolyje), gal labiau susimąstytų mesdami lauk, kai įsivaizduos konkrečiai savo šiukšles…

Europos aplinkos agentūros (EAA) ataskaitoje “Vandens ištekliai Europoje. Vandens trūkumo ir sausrų problemos sprendimas” pabrėžiama, kad, nors su didžiausiomis vandens trūkumo problemomis kaip ir anksčiau susiduriama Pietų Europoje, vandens trūkumas vis labiau jaučiamas ir šiaurinėse Europos dalyse. Be to, dėl klimato kaitos sausros ateityje bus dar didesnės ir dažnesnės, vandens trūkumo problema aštrės, ypač vasaros mėnesiais.

Neįskaičiuojant neteisėtai naudojamo vandens, Europa kasmet išgauna apie 285 km3 gėlo vandens, t. y. vidutiniškai 5 300 m3 vienam gyventojui, apytikriai tiek, kiek telpa dviejuose olimpiniuose plaukimo baseinuose.

Vandenį naudojame ne pagal išgales. Iki šiol vandens trūkumo problema buvo sprendžiama taikant tą pačią trumpalaikę priemonę - stengiantis išgauti kuo daugiau vandens iš paviršinio ir gruntinio vandens išteklių. Per intensyvaus vandens išteklių naudojimo padariniai sunkūs: prastėja likusio vandens kokybė ir kiekybė, prastėja ir nuo vandens priklausomos ekosistemos. Turime mažinti vandens poreikį, išgaunamo vandens kiekį ir kuo taupiau jį naudoti.

Vetyta metyta

Rodyk draugams

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Rugsėjis 2018
P A T K P Š S
« Bir    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930