BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Prisiminkite, kaip paskutinę dieną mokykloje laukdavome skambučio - net sulaikę kvėpavimą. Skambutis skelbė laisvę - atostogų pradžią, reiškė mokslų ir mokytojų „tironijos” klasėje pabaigą. „Pirmyn ir ragauk vasaros atostogų malonumus, semk pilnomis rieškutėmis!” Atsiminkite jausmą žinojimo, kad prieš akis visi trys mėnesiai - ištisa vasara - atostogų, gali ilsėtis ir nukreipti savo vaikystės energiją į draugus, žaidimus, stovyklas, atradimus, kelionės jaudulį, žvejybą, ir visų svarbiausią “nieko neveikti”! Laisvė, poilsis, gyvenimo džiaugsmas - štai ką mums reiškė vasara.

Atostogas galima apibrėžti kaip “laiko tarpą, skirtą malonumui, poilsiui ir atsipalaidavimui.” Atostogų esmė ir yra tokia, kad žmogus atgautų jėgas. Statistika rodo, kad nemažai kas neina atostogauti, nes nenori prarasti pajamų. Ypač tie, kurių didžioji dalis atlygio priklauso nuo darbo rezultatų. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai įmonės darbuotojai oficialiai atostogauja, tačiau vis tiek eina į darbą. O ir kai kurie darbdaviai džiaugiasi, kad jų darbuotojai vengia atostogauti. Asmeniškai pažįstu tokių, kurie didžiuojasi „sukaupę” pusmetį ar net daugiau atostogų. Tačiau čia nėra kuo didžiuotis - „nepakeičiamieji” ir besinešantys darbą namo pervargsta, perdega, dažniau serga, - nes niekada nedaro realios pertraukos poilsiui. Ne vienas sako, „aš nebemoku ilsėtis, turiu kažką dirbti”. Dažnai vadovas darbovietėje „užduoda toną” darbui ir perteikia jei ne žodžiais, tai asmeniniu pavyzdžiu, kad baigti darbą ne 19 val. nuodėmė, dirbti savaitgaliais - normalu, atsisakantis poilsio - „saviškis”, “mūsų žmogus”… Kažkaip mes praradome supratimą apie poilsio svarbą ir poreikį bei sugebėjimą mėgautis juo - atsipalaidavimu ir pramogomis. Galbūt mes pamiršome kaip arba kodėl mums reikia pailsėti. Būna tokių atvejų, kai pertraukos yra neįmanomos. Finansai ar atsakomybė laiko mus lyg spąstuose. Tiesa yra ta, kad mes negalime sau leisti prabangos NEatsipūsti -NEpailsėti ir NEpamaitinti mūsų sielų. Negalime suktis kaip žiurkėnai rate be sustojimo. Kodėl?

Galime peržvelgti visus publikuotus mokslinius darbus, susijusius su poilsio nauda, pavyzdžiui, tyrimus, rodančius didesnį produktyvumą, kai žmonės grįžta iš ramių švenčių. Statistika rodo, kad kūrybiškumas ir motyvacija išauga po to, kai žmonės yra gerai pailsėję ir padarę pertrauką nuo darbo. Tačiau šie dalykai paprastai naudingi darbdaviui. Kokia poilsio nauda MUMS asmeniškai?

Nieko nenustebins moksliniaai įrodymai, kad pertraukos nuo darbo turi teigiamą poveikį mūsų sveikatai. 2000 m. paskelbtas mokslinis tyrimas atskleidė, kad reguliarios atostogos yra susijusios su ilgesniu sveikesniu gyvenimu. Iš tiesų atostogos, poilsis, sportas, mankšta ir laisvalaikis suteikia tarsi tvirtą skydą nuo neigiamo streso poveikio. Mes neturime savęs nuolat stumti, mes turime gyventi subalansuotą gyvenimą - darbo periodus turi keisti poilsio periodai.

Pažvelkime į gamtą. Kas ten vyksta? Viskas aplink mus rodo, kad gyvenimas vyksta sezonais. Gamta juda subalansuotais ciklais, kurie užleidžia vietą vienas kitam metai po metų. Ir mes galime taip gyventi. Apskritai, žmonės dažniausiai linkę mąstyti linijiniu būdu. Yra pradžia (gimimas) ir pabaiga (mirtis), ir mūsų darbas yra tarsi erdvė tarp šių dviejų taškų. “Išsimiegosiu, kai numirsiu” - toks daugelio požiūris juk taip pažįstamas ir tiek kartų girdėtas.

Gamta, kaip minėta, veikia ciklais. Yra sezonai augimui ir gamybai ir sezonai lėtėjimo ir poilsio. Net kasdieninė para yra ciklas, bet mes tą užmiršome. Su dirbtine šviesa, televizija ir internetu ištisą parą, mes užmiršome natūralų šviesos ir tamsos ciklą. Mes apgauname sistemą, ir, tuo pačiu, save.

Štai keletas dalykų, apie ką verta pamąstyti - kai planuojate atostogas ar kaip galima pagerinti poilsio kokybę.

  • Kokia veikla padeda Jums geriausiai atsipalaiduoti? Ką Jūs asmeniškai mėgstate daryti? Nepamiršote per pareigas? Galbūt savaitė Palangoje gaminant maistą bendroje virtuvėje ir naudojantis bendrais patogumais nėra tai, kas patinka būtent Jums, ir geriau rinktis kitokį poilsio būdą?
  • Kokios atostogos skatintų šeimos bendrumo puoselėjimą?
  • Kokias turite galimybes pailsėti? Pradėkite nuo mažų dalykų planavimo, jų sėkmė paskatins imtis didesnių poilsio „projektų” ir ilgesnių pertraukų. Jei esate ribojami aplinkybių (pavyzdžiui, vieniša mama be pagalbos), tada raskite paprastų dalykų, kurie jums teikia atgaivą ir maitina sielą. Valanda su gera knyga gali būti mini atostogos.
  • Kokios pramogos yra išsvajotos seniau ir galbūt pamirštos? Gal dabar galite įgyvendinti svajonę? Galbūt kažkur nukeliauti trukdė pinigų ar bendraminčių stoka, o dabar situacija pasikeitė? O gal kažkada svajojote išbandyti jėgas bėgant maratoną? Reklama skelbia, kad „euforija išlieka ilgai”, nesvarbu, kokio ilgumo distanciją įveiksite. Juk pirmiausia įveiksite save - savo atsikalbinėjimą, tingėjimą, atidėliojimą, nesėkmės baimę. Kas pasakė, kad asmeninis „maratonas” negali būti 4 km? Galbūt dalyvavimo džiaugsmas padrąsins siekti daugiau ir Jūsų gyvenimą užpildys jau ne tik darbas ir jo problemos?
  • Ar žinote, kad vien jau kelionės planavimas suteikia daugybę teigiamų akimirkų, padeda nukreipti mintis nuo problemų darbe? Tegu tikri ar menami kelionių maršrutai suteikia jums keletą akliratį plečiančių poilsio valandėlių.
  • Galite duoti sau leidimą pailsėti ir pradėti žvelgti į gyvenimą koks jis yra - sezonai ir ciklai, o ne finišo linija?

Nereikia sulaukti traumos tam, kad gulėdamas ligoninėje būtum priverstas padaryti pertrauką ir permąstyti savo gyvenimą, kaip mano labai artimas žmogus. Apmąstykite dabar, kaip jūs tikrai norėtumėte gyventi. Galbūt ne darbas biure ir kasdieninė įtampa yra Jūsų svajonė? Juk gyvenimas vienas, patys renkamės, kaip jį gyventi. Jis mūsų. Būkite kūrybingi ir ieškokite, kaip galima bent nežymiai jį pakeisti ir pridėti poilsio ir atjaunėjimo minučių. Jūs esate to verti, bet kad įvyktų teigiami poslinkiai, reikės įdėti pastangų patiems. Niekas netrauks jūsų iš žiurkėno rato. Prisiminkite vėl vaikystės džiaugsmą, kai ateidavo vasara ir būdavote laisvi. Suteikite sau leidimą vėl pasijusti laisvais - leiskite pailsėti savo širdžiai ir protui. Net jei vasarą tam neradote laiko, dar ne viskas prarasta - kokybiškam poilsiui visi sezonai tinkami!

P.s. Pradžiai:

Pasiplanuokite, iš kur gausite papildomų minučių poilsiui, priešingu atveju, viskas liks tik norais ir išsisklaidys kaip rūkas. Peržiūrėkite savo kiekvienos dienos veiklą ir užsiėmimus ir susirašykite į kairę lentelės pusę. Dešiniojoje įrašykite poilsiui priskiriamus užsiėmimus. Ieškokite, kokių darbų sąskaita galite „išplėšti” daugiau laiko sau. Sėkmės!

Norint cituoti, būtina gauti autorės sutikimą ir nurodyti šaltinį.

Rodyk draugams

Šiuo metu renkamės naujas komandos nares ir susikaupė minčių, kodėl daugeliui taip sunku rasti darbą. Žmonės skundžiasi, kaltina darbdavius nežinojimu ko nori, o iš tiesų patys yra savo laimės kalviai, kartu ir patys sau pakiša koją.

Taip, paskelbę apie laisvą darbo vietą gauname daug laiškų. Atrankai reikia skirti bent savaitę - perskaityti visus CV, pasikviesti sudominusius kandidatus pokalbiams, pabendrauti su jais. Gautų CV skaičius priklauso nuo pozicijos ir reikalavimų.  Kuo didesnės atsakomybės ir aukštesnės pozicijos - tuo mažiau CV, o kuo paprastesnis darbas, tuo daugiau CV.  Sakykim, kai ieškai administratorės, pardavėjos ar sandėlininkės, gaunama maždaug 200-400 CV, nors rekordas yra buvęs ir didesnis. Deja, taip jau susiklostė visuomenės nuomonė, kad pardavėju, konsultantu, vadybininku, aukle gali dirbti bet kas. Tad nepaisant reikalavimų, į šias pareigybes kandidatuoja nuo moksleivių iki pensininkų, ir nenuostabu, kad į daugumą CV niekas neatsako. Susidaro įspūdis, kad labai daug CV į tokias paprastesnes darbo vietas yra siunčiama šiaip sau, “na ura“, kaip sako rusai, kad CV automatiškai siųstas į kokias 50 įmonių, net nepasidomėjus, kuo tos įmonės užsiima. Tokius atmeti iškart. Taip kad iš didelio debesies gali būti labai mažai lietaus,  - daug CV gauta, bet  didelė dalis neatitinka reikalavimų. Daugelį reikėtų mokyti elementarių dalykų - kad CV neturi būti su klaidomis, jei parašyta “ir motyvacinis laiškas”, vadinasi, ir jis reikalingas, ir ne tas banalus iš interneto nukopijuotas, absoliučiai nieko nesakantis apie kandidatą. Visų pirma reikia perskaityti apie darbo pobūdį ir kandidatams keliamus reikalavimus, o ne pagal pareigybės pavadinimą spręsti pačiam, tinki ar ne. Kai reikalaujama patirtis ir net konkrečiai nurodoma kokia ir kiek metų, naivu tikėtis, kad, pvz., VIP klientų vadybininku taps žmogelis be patirties, nors ir kaip jis savimi pasitikėtų, ir dar gaus patyrusių vadybininkų gaunamą atlyginimą. Patarimas pirmiausia būtų toks: labai gerai atsirinkti pozicijas kandidatavimui - jei tikrai atitiksite reikalavimus, daug šansų, kad potencialus darbdavys atsilieps. Kita vertus, verta patobulinti CV rašymo įgūdžius - neretai kandidatai neįvertina CV svarbos, siunčia atmestinai, su klaidomis, pasenusia informacija, familiariais kreipiniais. Matosi, kad žmogus pats nesitiki gauti to darbo, tiesiog gal prieš save ar kažką kitą svarbu užsidėti varnelę, kad išsiųsta tiek tai CV.

CV turi atspindėti žmogaus asmenybę.  Jame svarbu rašyti ir akcentuoti tą patirtį, kuri sutampa su siūlomomis pareigomis. Kiekviename buvusiame darbe yra tokių funkcijų, kurios kažkuo gali sietis su naujomis, jas ir reikia akcentuoti. Neprirašykite per daug, rašykite kas svarbiausia.

Geras CV - tik koks 30 - 40 % sėkmės. Pati svarbiausia dalis yra motyvacinis laiškas. Jeigu žmogus nesugeba parašyti motyvacinio laiško ir net nepasistengia to padaryti, tai kiek galima iš jo tikėtis darbe? Jei parašo (nukopijuoja) tik standartinį, bet kokiai profesijai tinkantį laišką, tai rodo žmogaus ribotumą, nemokėjimą “parduoti save”, o vadovams tokių mažiausiai reikia - ir klientą įtikinti trūks ugnelės, noro, sugebėjimų. Prieš rašant motyvacinį laišką labai gerai išanalizuokite įmonės, į kurią norite patekti, veiklą, vertybes, funkcijas bei reikalavimus. Tuomet rašykite, kokios jūsų vertybės ir kaip sutampa su tos įmonės vertybėmis, rašykite, ką jau esate pasiekę savo gyvenime ir ypač tose srityse, kurios yra reikalavimuose. Gali būti, kad patirties tokiose pareigose dar neturite, bet turite didelį norą. Rašykite konkrečius pasiekimus su norimu darbu susijusiose srityse ir ĮRODYMUS.

Jeigu žmogus įdeda širdies į savo CV ir motyvacinį laišką, tai labai matosi. Tokių motyvacinių laiškų iš šimto ateina vienas, todėl tikrai turėsite šansą būti pakviesti. Net jeigu neturėsite patirties, tai protingas darbdavys tikrai susidomės iniciatyvia asmenybe. Dar labai padeda idėjos, žinios apie kompanijos veiklą ir aiškus įsivaizdavimas, kuo kandidatas galėtų būti naudingas įmonei. Kiekvienai darbovietei ir kiekvienoms pareigoms reikia rašyti šiek tiek skirtingus laiškus, pabrėžiant tai, kas svarbu būtent toje įmonėje. Nerašykite pašalinės informacijos, nesusijusios su pageidaujamomis pareigomis. Niekam neįdomu, jei prieš 15 metų studijų metu nešiojote skrajutes ar vedėte renginį mokykloje. Stenkitės rašyti tai, kas būtų susiję su jūsų kandidatuojama darbo vieta. Reikia adekvačiai įvertinti pareigas - jei kandidatuojate į nekvalifikuotą darbą, nerašykite apie baigtus 5 aukštuosius išsilavinimus, nes į pokalbį jūsų tikrai nekvies. Galvos, kad jūsų lūkesčiai bus žymiai didesni, nei darbdavys gali pasiūlyti, o ir pasitenkinimo darbui nejausite, vos gavę tinkamesnį pasiūlymą, kelsite sparnus, o darbdaviui vėl reikės ieškoti naujo žmogaus. Nerašykite į CV pageidaujamo atlyginimo, ir skambindami ar eidami į pokalbį neiškelkite jo kaip pirmo ir esminio klausimo. Apie tai reikia kalbėti tik aptarus visus kitus klausimus, kai paaiškės, kad kompanijai jūs tinkate.

Patariu nemeluoti dėl savo įgūdžių ir darbo patirties, jei tokios išvis neturėjote, nes dažniausiai viskas išaiškėja. Pavyzdžiui, nesuprantu, ko tikisi žmonės, kurie CV savo užsienio kalbų mokėjimą įvertina “puikiai”, o interviu metu pasiūlius toliau pokalbį tęsti viena iš “puikiai mokamų” kalbų, mikčiodami išraudę aiškinasi , kad dar tik “ruošiasi” jos mokytis. Patys suprantate, kokie šansai gauti išsvajotą darbą tokiu atveju… Pagalvokite, kas bus, jei darbdavys paskaitęs CV, pamatys “rašto” ir asmenybės neatitikimą. Pavyzdžiui, “aukštos” frazės CV, o realybėje - mužikiška kalba… Arba puikia anglų kalba parašytas prisistatymas ir mekenimas pokalbio metu arba nesugebėjimas susišnekėti su anglakalbiu, skambinančiu pakviesti į pokalbį.

Teko girdėti, kad kai kas kreipiasi į agentūras, siūlančias CV rašymo paslaugas. Man labai įdomu, ką tokio stebuklingo tame nupirktame CV parašo? Juk žmogus apie save ir taip žinai - ką mokeisi, kur dirbai, ką dirbai, kokios stipriosios tavo asmeninės savybės ir t.t. Atsisėdi ir viską surašai iš eilės. Juk praeities tos firmos nepakeičia, patirties ar žinių neprideda.. Ne CV kalbės už jus. Man nuoširdžiai įdomu, ką gi jie padaro kitaip nei pats padarytum?

GRAMATIŠKAI “teisingas” CV nebūtinai bus pastebėtas tarp kitų 100 panašių, išsiskirti padeda: 1) atitikimas reikalavimams; 2) originalumas, sugebėjimas prisistatyti ir sklandžiai reikšti mintis. Svarbiausia yra dalis širdies ir akivaizdus noras dirbti siūlomas pareigas.

Nedėkite nuotraukų iš vakarėlio ar portretų namų interjere. Net keista, kad būna tokių nesupratingų žmonių. Galima prisižiūrėti tokių “perliukų”, kad sunkiai suvaldai norą pasijuokti su kolegomis. Tikrai žinau, kad dažnai tas ir vyksta. Nežinau kas sukasi žmogaus galvoje, kai prie CV jis kabina savo atvaizdą su bikiniu, išsirietusia poza, iš klubų ar namie su vyno taure. Nuotrauka turi būti oficiali. Nepatingėkite ir pasidarykite specialiai CV.

Ieškant darbo reikia būti aktyviam. Nepakanka vien CV siuntinėti. Reikia paskambinti į dominančias įmones, sekti jų svetaines, ne tik ieškoti skelbiamų konkursų, bet ir tiesiog nusiųsti savo CV su aprašymu, ką galite naudingai ten nuveikti. Nusiuntus CV nesėdėti rankas sudėjus, o paskambinti pasidomėti, ar gautas Jūsų CV, gal reikėtų ką nors patikslinti, gal iškilo kokių klausimų. Vėlgi, nepamirškite pasiteirauti, ar atsakingas žmogus gali kalbėti - neretas skambinantysis parodo, kad neturi nė menkiausio supratimo apie etiketą. Kartais tokie skambinantys patys padeda apsispręsti, kad jų kviestis pokalbiui neverta (ypač kai už kandidatą skambina mama, sesuo ir t.t.). O kitas, priešingai, labai maloniai nustebina ir priverčia pakeisti neigiamą pirmąją prastai parašyto CV sudarytą nuomonę ir kviestis susipažinti.

Nepamirškite, kad geras CV jums negarantuos darbo vietos. Jei pirmasis laiptelis įveiktas, dėmesį atkreipėte ir jus pakvietė pasikalbėti, atsipalaiduoti neverta - toliau viskas priklausys nuo jūsų pasirodymo pokalbyje.

Sėkmės, Rūta

Rodyk draugams

Nėra abejonių, kad puiki pora aukštakulnių ant puikios moters kojyčių prideda išskirtinio  moteriškumo: jie ilgina kojas, užpakaliukas atrodo stangresnis, įtraukiamas pilvas, į priekį atstatoma krūtinė.  Aukštakulniai suteikia moters kojai gracingumo ir elegancijos įvaizdį. Jei išleidę pusę savo algos visiškai nepatogiems, bet nepaprastai dailiems bateliams daugybė moterų nejaučia sąžinės graužaties, tai toks menkas nepatogumas, kaip maudžiančios kojos ir galimas pusausvyros praradimas taip pat netbaidys. Nepaisant visų diskusijų apie tai, kaip kojoms kenkia aukšti bateliai smailais kulniukais, visuomet bus moterų, pasiryžusių aukoti savo sveikatą dėl grožio ir elegancijos. Todėl tokie batai visada bus madingi. Su aukštakulniais moteris jaučiasi seksualesnė. Antra, aukštakulniai suteikia pasitikėjimo savimi. Na tai kas, kad apsiavus aukštakulnius traumų rizika išauga kelis kartus, o stabilumu toks apavas nė nekvepia.

Kažkodėl būtent aukštakulniai leidžia moteriai pasijusti tvirtai stovinčia ant žemės. Nelogiška, bet labai moteriška.

Bet kas pasakė, kad toks pasitikėjimas turėtų būti „įjungiamas“ tik su 10-12 cm pakulne? Žinoma, mes balsuojame už stilingus batelius, bet kodėl jie negali būti ir patogūs? Daugelis mados fanatikų, net ir išaugusių savo paauglystės metus, renkasi balerinos batelius, oksfordo batų interpretacijas, sportinio tipo basutes, romėniškus sandalus ir t.t.

Žemakulniai bateliai dažnai yra suvokiami kaip neseksualūs batai, orientuoti į juos avinčios moters komfortą. Tačiau sprendžiant pagal 2011 metų pavasario/vasaros dizainerių kolekcijas, žemakulniai bateliai tapo žavingesni bei labiau viliojantys, kur kas įvairiapusiškesni. Dabar juos galima derinti ir su miela suknele, ir su stilingais džinsais. Bet visas tas patogus arsenalas nebūtinai turi būti nešiojamas išimtinai laisvalaikiu (sportuojant) ar apsipirkimo dienomis. Juk normaliai žmogus žengia nuo kulno, šiek tiek remdamasis pėdos išorine puse ir baigia žingsnį atsispirdamas pirštais. Avint aukštakulnius eisena deformuojasi – moteris stypčioja ant pirštų, kuriems ir tenka didžiausias krūvis, ir tik šiek tiek atsiremia kulnimis Geriau stilingi „laiveliai“ ant kojų ir tikra šypsena veide nei  slepiama skausmo grimasa ir dailutėliai „kankinimo įrankiai“ ir sukaustyta, nuvargusi eisena… Juk ne kiekvienai ir pavyksta vaikščioti apsaivus aukštakulniais gracingai lyg prancūzei :-)

Pėdos - viena iš nedaugelio kūno dalių, kurioms tradiciškai esame įpratę skirti nedaug dėmesio. “Tiek to”, - numojame ranka į skausmus ar nuospaudas. Tačiau pakeitus šį požiūrį, daugelį kojų ir sąnarių bėdų galima numalšinti dar pradinės stadijos. Blogai pasirinkta avalynė pėdai, kuri jau turi biomechanikos problemų, gali sukelti antrinių ligos simptomų. Moterys į gydytojus kreipiasi dažniau ne todėl, kad būtų daugiau sirgusios tokiomis ligomis, bet dėl to, kad dažniau avi problemas išryškinančius batelius. Jeigu žinote, kad jūsų pėdos jautrios, problemiškos, greitai pavargsta, patariama laikyti ankštus ištaigingus batelius ar aukštakulnius garderobo “rezerve”. Tačiau jeigu suaugusios moters pėdos sveikos, kūno svoris bei treniruotumas pakankamas ir aukštakulnė avalynė nesukelia skausmų ar kitokio diskomforto ir avint ją kasdien - kodėl gi ne? Jeigu moters kojų raiščiai ir raumenys sveiki, ji neturi įgimtų ar įgytų pažeidimų, aukšta apavo pakulnė neturėtų kelti rūpesčių. Tačiau ir gerai besijaučianti moteris neturėtų pamiršti kuo dažniau leisti kojoms pailsėti.  Jei darbas arba tiesiog pomėgis neleidžia atsisakyti aukštakulnių, savaitgaliais ir tada, kai nereikia dirbti, rekomenduojama  avėti patogią avalynę žema pakulne, vaikščioti su sportiniais bateliais. Pavargusias kojas pamerkti į atpalaiduojančią vonelę, palepinti masažais.

Štai keletas priežasčių, kodėl moterys turėtų dažniau rinktis patogius žemakulnius:

1. Komfortas

Ant visų kulniukų, platformų t.t. mūsų vargšės kojos pavargsta. Ilgai avint aukštakulnius batelius pėda deformuojasi – platėja priekinė dalis, silpnėja pėdos raiščiai, nuolat vargsta pėdos kaulai, spaudžiami nervai, todėl ima kamuoti skausmas. Ne vienus metus aukštakulnius avinčioms moterims nemalonūs pojūčiai pėdose atsiranda dėl pakitusios kojos biomechanikos ir raumenų veiklos. Aukštakulniai labai dažnai tampa ir atsikišusio vadinamojo pėdos kauliuko priežastimi. Pėdos kauliuko problema yra paveldima, tačiau aukštakulniai gali ją išprovokuoti. Visiškai sveikai moteriai, net ir ilgai vaikštančiai su aukštakulniais, ji gali nepasireikšti. Tačiau jeigu pėdos kauliuko deformacijos kamavo motiną, didelė tikimybė, kad tai neaplenks ir dukters. Idealiausias pakulnės aukštis – 2- 2,5 cm, tada pado apkrova einant pasiskirsto tolygiai ir nežaloja pėdos.

Nesvarbu, ar esate patenkinta kasdien nešiojama avalyne, ji iš tikrųjų gali turėti ilgalaikį poveikį kūnui. Pavyzdžiui, nugaros apačios skausmai, laikysenos sutrikimai, nervų pažeidimai, - tai dažniausiai pasitaikantys skundai iš ilgalaikių aukštakulnių fanatikių. Su tinkamais, patogiais žemakulniais tokių rūpesčių nėra. Moters kūną palaiko lygus, minkštas ir komfortiškas padas, kuris leidžia atsipalaiduoti ir nešioti  paprastai.

2. Praktiškumas

Nešiojant laivelius, nekels rūpesčių įtempta keltis, nutrinti pirštai ar pūslės ant padų. Nereikia pleistrų ar gelio vidpadžių pėdos komfortui (padeda, išbandyta). Jokių beviltiškų lūkesčių, kad kulnas neapsibraižys ir saugojimo. Nereikia galvoti, kai darbas reikalauja „ant kojų“ praleisti visą dieną ar įveikti ilgus nuotolius, ar paeisite. Arba, jei atsitiktinai nutinka kažkas „tokio“ ar iš darbo reikia lėkti tiesiai į pajūrį ar kaimą, nereikia sukti galvos, kad esate netinkamai apsiavusi.

3. Pasitikėjimas

Savaime suprantama, kad avėdama aukštakulnius, moteris yra seksualesnė ir moteriška, su kulniukais tokį efektą pasiekti gan paprasta. Bet ne nuo batų priklauso pasitikėjimas savimi, tiesiog reikia mokėti suderinti rūbus bei aksesuarus. Jei moteris pasitiki savimi ir pati žino, kad yra patraukli, bateliai nieko nekeičia. Jie tik rodo, kad esate tvirtai stovinti ant žemės ir dėl įspūdžio neaukojate savo savijautos, pati žinote ko esate verta ir nesistengiate nieko niekam įrodinėti! Visi žmonės yra gražūs. Tik vieni tą grožį vertina, kiti jo ne ir netgi atvirkščiai - slopina, įteigdami sau, kad yra niekam tikę, nereikalingi ir negražūs. Tačiau žmogus yra gražus tada, kai gerai ir patogiai jaučiasi. Jis yra gražus, kai vilki drabužius, kurie jam patinka, bet ne tada, kai vilki drabužius ar avi batus, kurie kažkam yra stilingi.

Ir nors žemakulniai gali reikalauti šiek tiek daugiau pastangų, kad atrodytum moteriška ir pritaikyti prie progos, tokie batai leidžia išsivaduoti iš tipiškų standartų apie moteriškumą – viskas priklauso nuo pačios moters, kaip ji jaučiasi ir moka rinktis jai derančius daiktus, kaip elegantiškai juos nešioja – juk viena gali būti labai patraukli su sportbačiais, o kitai negelbsti nė laboutinai – vis vien už nugaros pašaipiai šnaždamasi…

4. Stilius

Teniso bateliai seniai jau nebėra sukurti tik vieninteliam tikslui – kortams, jie taip pat tampa stiliaus dalimi, kaip ir  balerinos bateliai, botai ar šlepetės. Sportbačiai kuriami daugybės formų, stilių, medžiagų, spalvų ir paskirties, tad drabužių spintos, kaip ir aprangos derinių, galimybės tampa neribotos. Galima pasirinkti funkcionalius minimalistinius arba atkreipti dėmesį blizgiais, originaliais bateliais. Nepriklausomai nuo asmeninio stiliaus, tinkami bateliai tokioje gausoje būtinai atsiras!

Taigi, aukštakulniai visada visada liks elegancijos ir grožio viršūnė, bet kai kalba eina apie vaikščiojimą ir praktiškumą, tai manau, nieko nėra geriau už žemakulnius. Bet visgi kiekviena savo batų dėžėje turėtume turėti porą aukštakulnių, - maža ką…

Kasdienai žemakulniai, vakare aukštakulniai, laisvalaikiu sportbačiai :-) Svarbiausia patogūs ir kokybiški, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje!

***

Pagalbininkai pavargusioms kojoms

Rodyk draugams

Mylėk save!

vetytaametyta ● 2011-04-12

Gerbk savo kūną. Nežiūrėk į jį kaip į transporto priemonę, mašiną darbams nudirbti, kažkokį atskirą nuo savęs daiktą. Neignoruok jo poreikių, duok jam poilsio, nemaitink kuo papuola. Neatidėliok rūpesčio savimi, nenumok ranka į aiškius signalus ar aplinkinių pastabas, kad atrodai pervargęs.

Mylėti savo kūną kaip savęs dalį. Atsimink: kuo labiau save vertinsi ir mylėsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems ir tuo daugiau tau  duos kiti. Būk SAVANAUDIS GERĄJA PRASME, mylėk save taip pat ir stipriau kaip bet ką kitą, jausk, kad savaime esi nepakartojamas. Naudokis malonumais ir leisk sau būti; tik Tu pats atsakai už savo laimę. Juk jei tau kartos, kad Tu gražus, o tu manysi, kad taip tik siekiama tau įtikti ir meluojama, tikrai nebūsi laimingas. Viskas priklauso nuo Tavęs! Kad gerai jaustumėmės, būtina mylėti savo kūną už tai, kad tai yra mūsų kūnas. Tarp meilės sau ir pagarbos sau reikia dėti lygybės ženklą. Skirk laiko sau, visa kita niekur nedings. Džiaugsmą, kylantį iš geros savijautos, kai sutariama su savimi, kelia ne daiktas, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite savo stipriąsias puses, savybes, dalykus, kuriuos mokate ir gebate geriausiai. Jūsų sąrašas – tai akcentai, kuriuos verta vystyti. Nebegrįžkite prie to, ko, galbūt, nemokate ar nenorite daryti. Žinokite stipriąsias savo puses ir jas lavinkite. Manote, kad nesugebate gerai slidinėti? Na tai neslidinėkite! Pasirinkite kitą sporto rūšį ir tiek. Neskaitykite knygų, kurios jums neįdomios. Kam rūpi, kad jos madingos? Geriau nuoširdžiai išmanyti vieną ar kitą siauresnę, kad ir ne pačią populiariausią sferą, nei prievartauti save bandant iškalti „Fuko švytuoklės“ simboliką, jei ši, iš tiesų, jūsų visiškai nedomina. Nustokite manyti, kad esate nepatrauklios, tada taip manyti nustos ir kiti. Taip jau yra, kad viskas, kas gyvenime yra gera, prasideda nuo harmonijos su savimi, meilės sau. Būtent ši meilė leidžia išlošti gyvenime viską tarsi nieko ir nedarant. Mėgautis tuo, ką darai, bendravimu, gamta, darbu. Mylinčius save aplenkia krizės. Bet kokios.

Kokių trijų taisyklių reikėtų laikytis savo gyvenime?

1. Džiaugtis kiekviena diena.

2. Mylėti save, ne vien tik kitus.

3. Atsiminti, jog darbai niekad nepasibaigs, o gyvenimas – taip.

Rodyk draugams

Gairės:

Šis mano įrašas bus apie savišvietą, tad tie, kas tikėjosi ditirambų populiariam žurnalui, deja, nusivils.

Šiandien atlikti daugumą darbų reikia kur kas aukštesnio žinių lygio nei prieš 20 ar 30 metų. Sudėtingas įsitvirtinimas darbo rinkoje reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Prisitaikyti prie kintančių sąlygų padeda mokymasis: technologijų kaitos tempas toks spartus, kad šiandien žengiantys į darbo rinką negali tikėtis visą gyvenimą dirbti viename darbe, turėti tik vieną specialybę ir visą laiką likti viename ūkio sektoriuje. Daugeliui dabartinių jaunų žmonių per savo darbo karjerą gali tekti net keletą kartų radikaliai pakeisti profesiją. Pagal mokymosi visą gyvenimą lygį Lietuva dvigubai atsilieka nuo ES vidurkio: ES šalyse šis rodiklis siekia 9,5 procento, Lietuvoje  pernai siekė 4,5 procento, 2007 metais - 5,3 proc., 2008 - 4,9 proc. 2002 m. - tik 3,3 proc. Tarp Lietuvos miestų gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais siekė 5,5 proc., tarp kaimo gyventojų - vos 2,3 procento. Tarp moterų šis rodiklis pernai buvo 5,4 proc., vyrų - 3,6 procento.

Tai tiek skaičių. O dabar pamąstymai. Ne paslaptis, kad vis dar labai nemaža dalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas ne turėdami konkretų tikslą, o tiesiog norėdami gauti diplomą. Kiti renkasi studijas pagal tai, kokių specialistų paklausa tuo metu didžiausia. Deja, pasikeitus situacijai rinkoje, tenka arba prisitaikyti, arba minti darbo biržos slenkstį ir keikti valdžią. Pas mus labai žemas ir pasitenkinimo darbu rodiklis (Darbo kokybės indeksas ES, 2008 m.). Labai dažnai girdime iš aplinkinių, kad darbe nepatinka niekas, vietos nekeičia tik iš baimės nerasti kitos. Bet kodėl taip yra? Kodėl žmonės, suprasdami, kad aukštesnė kvalifikacija didina darbuotojo vertę rinkoje, vis tiek renkasi vakarą ant sofos? Savaitgalį prie TV, užuot skyrę valandą mokymuisi?

Mes mėgstame dejuoti, skųstis, bet nemėgstame įdėti pastangų ką nors keisti. Štai vienas mano pažįstamas sako: “Jei mokėčiau anglų kalbą, galėčiau tikėtis kur kas aukštesnių pareigų ir išplaukčiau į platesnius vandenis; dabartinės mano pareigos neatitinka mano sugebėjimų”… Ką jis daro, kad gautų tas tinkamas pareigas? Ogi nieko. Laukia, kol kompanija apmokės anglų kalbos kursus. O kam tai kompanijai mokėti, jei ateina daugybė tokių, į kuriuos papildomai nereikia investuoti? Kam jai investuoti į darbuotoją, kuris pats sau nekelia tikslų? Kita situacija: kažkada vienai įmonei labai skubiai reikėjo darbuotojo, priėmė per pažįstamus, nors žinių ir patirties šis neturėjo. Pažadėjo mokytis, tebežada iki šiol. Praėjo keleri metai, žmogus reikalauja aukštesnių pareigų, bet nieko  nedaro, kad atitiktų joms keliamus reikalavimus. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar yra vadybininkų, nesugebančių naudotis kompiuteriu, nemokančių sukurti lentelės, naudotis el. paštu, paruošti komercinio pasiūlymo. Į tai darbuotojas numoja ranka, paaiškindamas, kad jis ir neketina mokytis, - jis puikiai be to išgyvena; nors draugiški kolegos turi perrašinėti užsakymus, ruošti pasiūlymus. Žmogus net laiko savo trūkumą privilegija, kad kažko nemokant jam kažko ir nereikia daryti. Ir tikina, kad susitvarkytų ir su aukštesnėmis pareigomis. “Nemoku reikalingos kalbos? Tegu įmonė mane išmoko, bet laiko po darbo aš neturiu”. Absurdas? Bet tai gyvenimiška situacija.

Pas mus įprasta, kad baigė žmogus universitetą, ir viskas, jis jau “specialistas” visam gyvenimui… “Baigėsi sunkūs laikai, dabar jau galima atsipūsti”. Vėlgi, viskas gerai, jei darbas atitinka specialybę, bet taip būna retai, ar ne? Baigia žmogus pedagoginį, nes ten lengviausia buvo įstoti. Ateina dirbti versle. Žinių trūksta, ką paprastai daro? Vienas iš penkių turbūt bando užpildyti spragas, mokosi laisvalaikiu, kiti gi vegetuoja ir, susikaupus savo arba darbdavių nepasitenkinimui, keičia darbą. Priimami avansu, žinodami, kad reikės pasitempti iki kolegų lygio, prisižada tobulėti, bet netrukus tą pažadą pamiršta, - “Kodėl turėčiau mokytis laisvalaikiu? Tai viršvalandžiai!!! Man už juos nemoka”… Ir renkasi “atsipūsti”. Juokinga, kai kandidatų klausi - kokią knygą skaitei pastaruoju metu? Kokią literatūrą mėgsti? 9 iš 10-ies numoja ranka: “Oj, ką jūs, studijų metu tiek prisiskaičiau, kad dabar renkuosi tik žurnalus… Juk darbe taip pavargstu!” :) Arba linksi galva - taip taip, skaitau! Klausi - išvardinkite, ką? Atsakymas” Žmonės”, “Cosmo”… Kodėl renkatės būtent tokius skaitinius? “Nes ten nereikia GALVOTI”. O dar sakoma, kad mes išnaudojame tik 10 % savo smegenų galimybių…

Toliau. Pratęsiant temą apie tai, kaip žmogus žino, ko trūksta pasiekti tam, ko trokšta, bet NIEKO nedaro. Žinau atvejų, kai žmonėms buvo duotas bandomasis terminas - arba išmoksti (naudotis kompiuteriu, kalbą, etc.), arba atsisveikiname. Atrodytų, duotas aiškus tikslas, pasiraitojai rankoves ir pirmyn. Bet ne, praeina pirmasis šokas, ir matai, kad žmogus vietoje to, kad ieškotų priemonių tikslui pasiekti, ieško būdų, kaip paveikti “skriaudiką”: kuria sąmokslo teorijas, palaikančiųjų koalicijas, istorijas emociniam šantažui apie tai, kaip kasdien gyvena palaikomas raminamųjų… Bet nesugeba parodyti bent vieno žingsnio link to, dėl ko visa košė ir užvirta. Rezultatas - žmogus jau bedarbis ir energingai mina įvairių firmų slenksčius, netgi pripažįsta savo žinių spragas, aišku, pažada mokytis… “Tobulėjimas - kasdieninė mano duona, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo”! Žinoma, netrukus tuos lozungus užmirš, pasirinks vakarus su šokių projektais, o priminus apkaltins “ant manęs užsisėdo”… Kam man eiti į buhalterių kursus, jei vakarą galiu praleisti prie TV ant sofos su traškučių pakeliu, verkšlenant, kad kaupiasi “gelbėjimosi ratas” :)

Kodėl taip yra, kodėl renkamės lengviausią kelią, bevertę rašliavą apie naujus kažkieno (visiškai svetimo žmogaus) batelius, žinovų tonu komentuojame TV šokėjų pažangą, užuot patys skyrę laiko ir pastangų repeticijoms? Ai, nespėjam… Tik visi pripažįsta, kad kai turi daug nuveikti, daugiau ir spėji. Vakarą praleidus keramikos kursuose, gatvės šokiuose ar kalbų mokykloje atsirastų įdomesnių aktualijų nei pletkai apie Zvonkę, veidą nutviekstų platesnė šypsena, pakiltų nuotaika - juk kažką darome DĖL SAVĘS, ne dėl kitų.

Dabar kiek mūsų tautiečių išvyksta į užsienį - nekalbėsiu apie vyraujantį nusivylimą visuose visuomenės sluoksniuose. Labai dažna emigracijos priežastis, ypač periferijoje, yra nedarbas. Primenu aukščiau minėtus skaičius: tarp Lietuvos kaimo gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais tesiekė vos 2,3 procento. Čia neturėdami elementarių darbo rinkai reikalingų įgūdžių, ir užsienyje gauna dirbti žemiausios kvalifikacijos darbus. Gyvena po kelerius metus, bet sukasi tarp tautiečių, taip ir neišmoksta kalbos, negali nueiti pas gydytoją, parduotuvėje rodo pirštu, nesugeba už save pakovoti - vienas pažįstamas nustebino tuo, kad net nežino, kuriai šaliai mokesčius moka ir kiek: gauna lapelį, bet nemoka jo perskaityti, paklausti bijo. Arba mažamečiai vertėjauja suaugusiems tėvams ir tvarko visus šeimos reikalus, nes tėvai paprasčiausiai nesusikalba su vietiniais. Kas dėl to kaltas? Vėlgi žinių stoka. Galima savaitgalį praleisti alų ar stipriau gurkšnojant, o galima lankyti kalbos mokyklas. Bet kam tas vargas… Užuot mokęsi ir ieškoję galimybių savo šalyje, geriau skųstis ir didinti pašalpų prašančių tautiečių gretas užsienyje. Neseniai skaičiau straipsnį, palyginantį jaunų mamų padėtį Lietuvoje ir, berods, Airijoje. Mane nustebino pati straipsnio užmačia - ne skatinti mokytis pasirūpinti savimi, o tarsi reklama, kad socialiai remtiniems asmenims netgi labai verta vykti ten, kur pašalpos didesnės. Suprask, ne ieškok galimybių išgyventi pats ir to išmokyti savo atžalas, o vyk paskui didesnį pašalpos kąsnį ir tokią gyvenimo sampratą skiepyk vaikams… Aišku, galima sakyti, žiūrėk, kokia bedarbystė kaimuose, ką žmonėms daryti, jie kitos išeities nemato, kaip išvykti. TV rodo bobikes, išdidžiai vardijančias, kiek jų giminių išvykę ir kad pačios ketina papildyti besikariančių ant kitų mokesčių mokėtojų sprando armiją. Juk čia viskas blogai. Bet pasidairyk po mūsų kaimus - betvarkė, šiukšlynai, pilna girtuoklių. Vietoje eilinio “bambalio” galėtų paimti ir išsikuopti kiemą, susitvarkyti išvirtusią tvorą, - žiūrėk, ir kokia kaimo turizmo sodybėlė išeitų ar amatas koks pavyktų. Ne visiems skirta būti gydytojais, bet ir kiti darbai ne mažiau reikalingi, tik reikia norėti pačiam būti savo gyvenimo šeimininku, ne tikėtis valdžios malonių, kad kažkas “ateis ir padarys tvarką”, bet suprasti, ko nori ir siekti to - dabar, iškart, neatidėliojant rytojui, kitai savaitei, kitam mėnesiui, ne laukiant palankių aplinkybių, o susikurti jas. Tai tiek.

Rodyk draugams

Šį kartą nekalbėsiu apie ruošimąsi pokalbiui ir elgesį pokalbio metu. Pirma reikia pasiekti, kad pakviestų į tą pokalbį. O tai priklauso nuo to, kaip bus paruoštas gyvenimo aprašymas (CV) ir kaip pateiktas (atsiųstas).

Taigi, išvardinsiu, kas gali pakišti koją net labai tinkamam darbuotojui:

1. Siųsti CV be jokio kreipinio laiške, nenurodant, į kokias pareigas pretenduoji (”nei labas, nei viso gero”).

2. Palikti “To” laukelyje visus kontaktus, kam siųstas CV.

3. Rašyti kreipinį familiariai, nepasidomėjus verslo korespondencijai keliamais reikalavimais.

4. Nesiųsti motyvacinio laiško - kai gaunama labai daug laiškų, nėra laiko skaityti viso CV ir tikrinti ar žmogus atitinka reikalavimus, keliamus kandidatui, ir toks laiškas greičiausiai liks be dėmesio. Gerbkime kitų laiką ir nereikalaukime sau dėmesio ir laiko daugiau, nei esame verti :-)

5. CV ir motyvacinis laiškas su gramatinėmis klaidomis. Personalo atrankų specialistai sako, kad atmeta CV, kai pastebi antrą klaidą, ir susidaro neigiamą nuomonę apie kandidato sugebėjimus. Net jei CV siunčiamas į, rodos, didelio išprusimo nereikalaujančią vietą, tinkamas pasirodymas padėtų sudaryti gerą nuomonę. Niekad nereikia nuvertinti pasiūlymo ir parodyti, kad žiūri atmestinai.

6. Kritiškai nuteikia parašai - kai kandidatas pasirašo pravarde, arba elektroninio pašto adresas skamba vulgariai - sexiuke@…. Vėlgi sugrįžtama prie to, kad žmogus neturi žalio supratimo, kur jis eina ir ko, kad bendrauja ne su pažįstamų rateliu.

6. Netinkamos nuotraukos. Jums gal ir labai gražios nuotraukos, kurias talpinate savo profilyje pažinčių svetainėje, bet siunčiant dėl darbo, reikėtų vengti pozavimo sau vonioje su apatiniais. Darbdaviui svarbiau, kaip kandidatas sugeba bendrauti su klientais, nei kokias “gundančias” pozas ji moka.

7. Neverta klausinėti apie tai, kiek žmogus “gaus” “dabar, po bandomojo, vėliau”, kol dar net CV neperskaitytas. Arba paskambinus tartis dėl pokalbio laiko. Leiskite darbdaviui susipažinti su Jumis ir įvertinti Jūsų sugebėjimus UŽSIDIRBTI.

8. Išsiskirti padeda ne įžūlumas, o originalumas.

9. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus patarimas: skaitykite reikalavimus kadidatui, išdėstytus skelbime. Apie darbo pobūdį. Nekaip nuteikia, kai paskambinęs dėl darbo vietos žmogus klausinėja to, kas parašyta skelbime. Atsiverskite kompanijos, į kurios komandą kandidatuojate, svetainę. Žinokite, kur kandidatuojate. Nes merginos, baigusiso filologiją, nepakvies pokalbiui į autodetalėmis sunkvežimiams prekiaujančią įmonę, o vyras, atsiuntęs CV į apatinio trikotažo pardavėjo poziciją, sukels tik šypseną. Jei skelbime rašoma, kad būtina patirtis kokioje srityje ir nurodyta netgi metais, dažniausiai tai nėra darbdavių “išmislas”, o bandymas atsiriboti nuo atsitiktinių žmonių ir noras, kad kreitųsi būtent tos srities specialistai. Jei patirtis nereikalinga, jai reikalavimai ir nekeliami.

Gerbkime ir taupykime ne tik savo, bet ir kitų laiką.

Patarimai autoriniai, tad jeigu ką sudomins, publikuoti galima tik su autorės leidimu.

Rodyk draugams

„Pirmą kartą žiūrėdamas į reklaminį skelbimą žmogus jo tiesiog nemato.

Antrą kartą žmogus taip pat nepastebi jo.

Trečią kartą žmogus suvokia patį skelbimo egzistavimo faktą.

Ketvirtą kartą žmogus sunkiai, bet visgi atgamina, kad kažkur tai jau yra matęs.

Penktą kartą žmogus perskaito skelbimą.

Šeštą kartą žmogaus žvilgsnis nevalingai išskiria skelbimą iš masės kitų skelbimų.

Septintą kartą jis perskaito skelbimą ir taria sau: „Dieve mano!”

Aštuntą kartą jis perskaito skelbimą ir tarią: “Vėl tą nesąmonę reklamuoja!”

Devintą kartą jis nejučia susimąsto: „Bet kas tai per daiktas?”

Dešimtą kartą jis pagalvoja, kad gal reikėtų paklausti kaimyno, ar anas nėra kada su tuo daiktu susidūręs.

Vienuoliktą kartą jis stebisi, kaip reklamuojamas daiktas jo gamintojui gali duoti kokios naudos.

Dvyliktą kartą jis visgi prieina išvados, kad matomai tas daiktas yra šio to vertas.

Tryliktą kartą jis nusprendžia, kad tas daiktas ko gero jam visai praverstų.

Keturioliktą kartą jis staiga prisimeną, kad visą gyvenimą svajojo apie tokį daiktą.

Penkioliktą kartą jis pyksta ant viso pasaulio, kad negali sau leisti įsigyti to daikto.

Šešioliktą kartą jis tarią sau: „Ateis laikas - ir aš būtinai jį nusipirksiu”.

Septynioliktą kartą jis įtraukia šį daiktą į savo planuojamų pirkinių sąrašą.

Aštuonioliktą kartą jis prakeikia savo finansines galimybes.

Devynioliktą kartą jis kruopščiai perskaičiuoja savo turimas lėšas.

Dvidešimtą kartą perskaitęs reklaminį skelbimą jis nusiperka reklamuojamą daiktą (arba paprašo tai padaryti savo žmoną).”

Ištrauka iš knygos Ребрик С. Тренинг профессиональных продаж.

Rodyk draugams

Gairės:

Net kitame pasaulio gale tikriausiai jau visi girdėjo, kad Lietuvoje - ekonomikos nuosmukis ir auga bedarbystė. Iš to seka, kad ir dar dirbantieji nėra tikri dėl savo darbo vietos (sotaus rytojaus) arba nelaukia, bet nujaučia eilinį vadovybės pasiūlymą “savanoriškai” mažintis atlyginimus. Susidūriau su tuo ir aš, tad jau koks pusmetis domiuosi laisvomis darbo vietomis ir ieškau “kur šilčiau”, laikas nuo laiko siuntinėju info apie daug ką į gera galinčią pakeisti savo kandidatūrą. Turbūt niekas neprieštaraus, kad vienas iš kelių naujo darbo paieškose - paskelbimas apie savo ketinimus visiems pažįstamiems, kad “jeigu kas, žinotų”. Įdomių nuomonių išgirdau: ir kad labai netinkamas laikas darbo paieškoms, ir - apie tai net nepagalvojau - kai įmonės mažinasi darbo užmokesčio fondus, naujo darbuotojo atėjimas seniesiems gali kelti įtarimų, kad esi “nupirktas” jų sąskaita; kiti perspėjo, kad bėgant nuo vilko, galima užšokti ant meškos - o ką, jei paliktoji darbovietė kažkaip tebeplūduriuos, o naujoji po mėnesio bankrutuos? Dar kiti iš anksto prognozavo nesėkmę - iš kur čia dabar laisvos darbo vietos? Arba - kad niekam šiuo metu nereikia specialistų: laimės konkurse tas, kuris paprašys mažiausiai, ir kurį prarasti ateityje įmonei bus mažiausiai skausminga…

Na, bet aš - nepataisoma optimistė, ir neleidau galimų savo ateities perspektyvų laidoti iš anksto. Nors, kaip ir turbūt neretas, turiu nedaug bendravimo su būsimais darbdaviais įgūdžių, ėmiausi darbo: susitvarkiau vadinamąjį CV, sukūriau įspūdingą (taip gyrė net kelios darbuotojų atrankos kompanijos) motyvacinį laišką, ir - pirmyn! Kas tingi skaityti toliau, gali praleisti mano apmąstymus - supažindinu su rezultatu: aš vis dar be naujos darbo sutarties. Draugė per kelis mėnesius buvo tik poroje pokalbių, aš daugybėje, bet rezultatas - vienodas. Kodėl? Čia tinka posakis apie meilę: kam patinku aš, ten širdis nelinksta, kas patinka man, tie nepasirenka manęs. Vėlgi - klausimas, kodėl - ar aš nemoku savęs “parduoti”, ar kažkaip atsispindi nepakankamas mano noras įsidarbinti konkrečioje įmonėje, per mažas domėjimasis, ar mūsų lūkesčiai skirtingi.

Mano brolis sako, kad reikia realiai įvertinti savo galimybes ir sugebėjimus. Aš ir nekandidatuoju į ministro pirmininko poziciją :) Siunčiu savo gyvenimo aprašymą ten, kur darbo pobūdis atitinka mano išsilavinimą, patirtį bei sugebėjimus ir kur matau realias galimybes būti pakviesta. Nešoku aukščiau bambos.. Vertinant kvalifikaciją bei pasirengimą, gali būti ir taip, kad kandidato sugebėjimai yra net aukštesni, nei reikalaujama. Per tą pusmetį dalyvavau ne vienoje dešimtyje pokalbių - ir tikrai ne vienoje pozicijoje galėjau pradėti dirbti nors rytoj, be jokių įžanginių mokymų. Po trečiojo, ketvirtojo pokalbio jau imi įsivaizduoti save ten važiuojančią rytais į darbą, pagalvoji, kur pietautum, bent šiek tiek pajunti įmonės atmosferą. Ir po to - arba tyla, arba ultimatumas, kad neišeina mokėti tiek, apie kiek kalbėjom, arba pranešimas, kad pasirinktas kitas kandidatas… Kai dalyvauji nebe pirmame pokalbyje, susirenki visą įmanomą informaciją apie įmonę, jos mokumą (tai dabar ypač svarbu), neretai pamatai ir varžovus. Pasitaikė ir pabendrauti su jais. Vieni itin komunikabilūs, besistengiantys ištraukti informaciją apie tave, ko tu verta, kiti - užsisklendę, pabrėžtinai pasipūtę, iš jaudulio nieko aplink nematantys ir aiškiai galvoje besikartojantys išmoktas “protingas” frazes… Taigi, kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir čia: su kiekvienu pokalbiu gauni daugiau informacijos ir “matuojiesi” ją, svarstai, ar tai privalumas, ar trūkumas, ar vis dar norisi ten dirbti.. Renkasi juk ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas. Ir laukdama skambučio, kuri galvoje mandagias atsisakymo frazes, arba su palengvėjimu išgirsti, kad pasirinktas kitas kandidatas…

Pastaruoju atveju buvo du įdomūs variantai: pirmąkart kažkaip keistai buvo pasirinkta turbūt mažiausiai patirties turinti mergina, labai agresyviai siekusi tos darbo vietos, kitu - priešingai, pasirinkta tyli pilka pelytė, o jos pranašumu įvardintas “draugiškumas”. Iškyla klausimas: kaip tas draugiškumas atsiskleidžia, kodėl jis akivaizdžiai netryško iš manęs (bent toje įmonėje), ar čia tik formalus paaiškinimas, nieko bendra neturintis su realybe? Gal ta mergina savo darbą įvertino tūkstančiu mažiau? O gal ne piniguose esmė? Juk į darbą priimamas ne geriausias iš dalyvavusių kandidatų, bet tinkamiausias.  Kandidato tinkamumas matuojamas pagal tą naudą, kurią jis teiks įmonei. Tai yra, vertinami ne vien gabumai ar įgūdžiai, kokius turi apskritai, bet nauda: sumuojama visa, ką įmonei naudingo kandidatas gali duoti. Skaičiau, kad pamėginus darbdaviui pasiūlyti didesnę naudą, negu jis tikisi gauti, jis nepastebės, kad kandidatui trūksta patirties, išsimokslinimo, nekreips dėmesio, kad jis pereina dirbti į naują darbo sritį, ar kitaip neatitinka jo nustatytų reikalavimų.

Čia gal turėčiau įterpti paaiškinimą, kad į pokalbius neinu su sportbačiais, žinau, ką kalbėti ir kuo neapsunkinti pašnekovo (-ų). Žinau, kur ir ko einu, todėl netauškiu niekų, bet ir nebijau pajuokauti (sumažinam įtampą). Vienas į aukštumas prasimušęs pažįstamas pasakė man, kad esu gera “prekė”, bet nemoku savęs pardavinėti. Lyginant su juo, esu tikras intelekto bokštas ir enciklopedija, bet pralaimiu savęs pateikimo srityje. Tad šis pusmetis man naudingas ir kaip praktika, ką ir kaip apie save kalbėti. Bet - apžvelgdama sutiktus darbdavius, ir remdamasi panašios patirties turinčiais draugais ir pažįstamais, galiu teigti, kad sunkiausia yra numatyti arba pajusti, kokia turiu būti konkrečiu atveju. Juk CV vienas, darbo patirtis ir išsilavinimas tie patys, tik pateikinėti save reikai skirtingai, nes darbdaviai - žmonės skirtingi, ir apie jų charakterius ir bendravimo manieras ne visad rasi internete arba kas nors geranoriškai pašnibždės. Vienam reikia itin iniciatyvaus, kitas bijosi, kad nesuvaldys ir nustelbsi jį, vienam reikia ambicingų, kitas bijosi dėl savo vietos, kad nesitaikytum į ją, vienas nori, kad dirbtum viršvalandžius, kitam jie “rodo”, kad nesugebi planuoti laiko… Arba sutinki personalo vadovę ir akivaizdžiai matai, kad jai nepatinki jau vien dėl to, kad tavo kostiumėlis pernelyg naujas ir šviečia kokybe, o laikysena išduoda sėkmės siekį… Tokiu atveju gali girtis pasiekimais, patirtimi, išsilavimimu, būti ir optimizmu, ir intelektu, ir draugiškumu ir kuo tik nori trykštanti, darbą vis tiek matysi kaip savo ausis :) Per daug patikti irgi negerai, ypač, kai vadovas - vyras: “neskaniai nuteikia gomurį”, kai po pokalbio, dar nespėjus nueiti iki automobilio, gauni sms’ą, kad gerai atrodai.. Arba email’us iš pokalbio metu labai rimto direktoriaus įspūdį sudariusio, kad mielai išgertų kavos ir galiu kreiptis bet kokios pagalbos… Tada susimąstai, kad lyg ir nedavei jokios dingsties manyti, kad ieškai pažinčių, tai gal netinkamai pasirinkai kompanijas, kurios atrodo rimtos, turinčios gerą įvaizdį. Panašios mintys kyla ir dar dėl vieno dalyko: kaip nebranginamas ne tik savo, bet ir kitų laikas: keliose vietose sužinojau, kad darbo vieta užimta, darbuotojas tėra tik pagrasinęs, kad sumažinus atlyginimą išeis, o kompanija deda skelbimą dėl atsargos, ir tam darbuotojui atgal pagąsdinti, ir tuo pačiu, pasireklamuoti… Tu dedi viltis, o jie atsargai kaupia tinkamų žmonių duomenų bazę. Lakstai, atsiprašinėji iš darbo… Galvoji, kiek laiko gali tęstis konkursas: juk pranešęs apie ketinimus palikti darbo vietą darbuotojas pagal įstatymus turi atidirbti dvi savaites, taigi, svarstai, kodėl jie neskuba pakeisti jo ir  užpildyti tuščios vietos.. O ji, pasirodo, visai ne tuščia :) Arba žino tavo atlyginimo lūkesčius, kviečiasi į antrą, trečią pokalbius, ketvirtojo metu pasako, kad esi pasirinkta, bet… Antras likęs kandidatas sutinka dirbti už daugiau nei dvigubai mažesnį atlyginimą. Bet jis ir liko antras, nes neturi kažko, kuo galiu pasigirti aš, jis kažkuo prastesnis, tai kodėl turėčiau dirbti už jo lygį atitinkantį atlyginimą. Dar galėtum tartis, bet ne taip žiauriai… Aišku, visi taupo, ir belieka paspausti ranką pakišusiam koją savo pigumu varžovui. Juk dėl to, kad jis menkai save vertina, aš neturiu dirbti už minimumą..

Taigi, reziumuojant galiu pasakyti, kad darbų yra, bet neužtenka rasti laisvą tinkamą darbo vietą, dar reikia sugebėti pasiekti, kad ją gautum būtent tu. Kiekvienas, ieškodamas darbo, prieš praverdamas būsimo ar galimo darbdavio duris, turi apsvarstyti, kaip turėtų pristatyti, pateikti save, ką jis turėtų daryti, kad išsiskirtų iš konkurentų minios ir tik jis, o ne kuris kitas būtų atrinktas konkrečioms pareigoms, išsiskirti taip, kad darbdavys susidomėtų būtent jo siūloma nauda.

Belieka palinkėti sėkmės ;)

vetyta metyta

 Susidūriau su tuo, kad yra daugybė žmonių, neturinčių supratimo, kaip rengtis einant į pokalbį dėl darbo. Štai keli variantai. Pirmasis leis neprašauti niekada. Kiti du - ne tokie konservatyvūs.

Rodyk draugams

Gavę kvietimą į pokalbį, galite pasitikslinti, kokio pobūdžio jis bus, kiek užtruks, kas jame dalyvaus (kiek žmonių ir kokių pareigų), kokia kalba jis vyks, ar jums reikia iš anksto specialiai pasirengti pokalbiui. Iš anksto sužinoję šią informaciją galėsite tinkamai nusiteikti ir pasirengti, labiau pasitikėsite savimi ir geriau valdysite situaciją.

Skiriami du darbo pokalbio tipai:

Tradicinis interviu. Tradiciniame interviu klausėjas dažniausiai naudoja jūsų gyvenimo aprašymą arba anketą dėl darbo ir, kreipdamas dėmesį į tam tikras svarbiausias jų sritis, užduoda jums klausimų, kad susidarytų jūsų kvalifikacijos vaizdą. Jūsų kvalifikacija sulyginama su darbo reikalavimais. Kitaip tariant, klausėjas stengiasi atsakyti į klausimą, ar jūs gebėsite atlikti darbą. Kitos klausimų grupės yra susijusios su jūsų motyvacija ir asmenybe. Klausėjas stengiasi išsiaiškinti, kodėl norite dirbti šį darbą, ko tikitės iš jo, ką norite pasiekti artimiausiu metu ir vėliau, ką labiausiai vertinate darbe, kokios jūsų nuostatos dėl (o ne į?) darbo ir įvairių organizacinės aplinkos aspektų. Jis stengiasi atsakyti į klausimą, ar galite ir ar tikrai norite dirbti jo organizacijoje.

Pateikiame tradicinio interviu klausimų pavyzdžių:

  • Trumpai pristatykite save (arba: Papasakokite apie save).
  • Apibūdinkite savo išsilavinimą.
  • Kokie jūsų tolesni mokymosi planai?
  • Apibūdinkite savo darbo patirtį.
  • Papasakokite, kokia yra (buvo) eilinė jūsų darbo diena.
  • Nusakykite pagrindines savo dabartinio darbo funkcijas ir užduotis.
  • Kaip manote, kokį darbą jums geriausiai sekėsi atlikti ligi šiol? Kodėl?
  • Ką pavyko pasiekti einant šias pareigas?
  • Kas patiko ir nepatiko paskutiniame jūsų darbe?
  • Kodėl išėjote iš paskutinės darbovietės?
  • Pasakykite keletą sričių, kuriose norėtumėte tobulėti.
  • Kokios yra trys pagrindinės jūsų savybės?
  • Ko tikitės iš naujo darbo?
  • Ko tikitės iš naujo darbdavio?
  • Kokie jūsų ateities planai?
  • Kokių darbo sąlygų tikėtumėtės naujame darbe?
  • Kaip manote, kodėl būtent jus turėtų pasirinkti kompanija?
  • Kokį atlyginimą tikitės gauti?
  • Kokie jūsų pomėgiai?

Elgesio interviu. Ddarbdaviai, norėdami atsirinkti tinkamiausius darbuotojus, taiko elgesio interviu. Elgesio interviu yra pagrįstas nuomone, kad, remdamiesi darbine veikla ir elgesiu praeityje, galime prognozuoti darbinę veiklą ir elgesį ateityje. Klausėjas stengiasi išsiaiškinti, ar jūs turite būtinus darbui atlikti gebėjimus ir įgūdžius, prašydamas jūsų pateikti konkrečių praeities patirties pavyzdžių. Jūs galite kalbėti apie darbo patirtį, pomėgius, savanorišką, laikiną darbą, studijų projektus, praktikas, stažuotes ar kitą jūsų gyvenimo patirtį.

Elgesio interviu klausimų pavyzdžiai:

  • Pateikite pavyzdį, kai turėjote dirbti, laviruodami tarp kelių skirtingų darbo prioritetų.
  • Papasakokite situaciją, kai buvo kritikuojama jūsų darbinė veikla.
  • Kokią sunkiausią problemą per paskutinį pusmetį jums teko spręsti? Papasakokite apie tai.
  • Papasakokite, kaip sprendžiate konfliktus su klientais. Pateikite konkretų pavyzdį.
  • Pateikite pavyzdį, kai padarėte daugiau negu iš jūsų buvo reikalauta ir tikėtasi.
  • Koks jūsų kaip lyderio stilius? Pateikite pavyzdį.
  • Pateikite pavyzdį, kai jūsų bendravimo gebėjimai padėjo jums išspręsti iškilusius sunkumus.
  • Pateikite pavyzdį, kai dirbote kaip komandos narys.
  • Pateikite darbo didelės įtampos situacijoje pavyzdį.

Atsakymai į elgesio interviu klausimus turi būti pagrįsti faktais. Efektyvus atsakymas apima tris komponentus (Duggan, Jurgens, 2007):

  1. Problemos (situacijos) apibrėžimas. Glaustai nusakykite problemą arba situaciją.
  2. Veiksmai. Papasakokite, ką ir kaip darėte, kad problema būtų išspręsta.
  3. Rezultatas. Nusakykite savo veiksmų rezultatus.

Žinodami, kokių žinių, gebėjimų ir įgūdžių reikia organizacijai, pasirenkite elgesio interviu. Apgalvokite konkrečius praeities patirties pavyzdžius, kurie geriausiai atskleistų jūsų kompetencijas. Atsiminkite, vieno susitikimo metu gali būti derinami keli interviu tipai.

Parengta pagal A. Akudovičiūtė, J. Bučaitė, Ž. Grakauskas ir kt. (2007), Mokymosi ir karjeros galimybių pažinimo vadovas studentui, 171-174 psl.

Rodyk draugams

Ne, ne apie krepšinį kalba. Nesiūlysiu vyrų krepšinio rinktinę vairuoti moteriai :-) Susidomėjimą kelia dabartiniai pokyčiai politikoje.

Lietuvos visuomenė jau turi Prezidentę, Krašto apsaugos ministerijos vadovę. Greičiausiai ir pirmoji Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė nebe laikinai eis Seimo Pirmininko pareigas. Betrūksta premjerės moters, kad visas tris svarbiausias valstybės pareigybes savo rankose laikytų moterys. Anksčiau tokia situacija buvo neįsivaizduojama. Įdomu būtų išgirsti politologų nuomonę, kas tam turėjo įtakos. Ar mūsų visuomenė jau išsivadavo iš stereotipų, o gal padėtis tokia beviltiška, kad niekas nesiveržia į tuos postus?

Pasaulyje moteris prie valstybės ar vyriausybės vairo jokia naujiena. Kokia situacija Lietuvoje? 54 procentai Lietuvos gyventojų yra moterys. Tačiau Seime jos sudaro vos 18 proc., 2007 m. į savivaldybių tarybas išrinktos moterys sudarė 22 procentus visų išrinktųjų.  1992-2000 m. Seimo narių moterų skaičius svyravo: 1992-1996 m., palyginus su Atkuriamuoju Seimu, sumažėjo iki 10 (7.1 %), o po 1996 m. rinkimų atrodė, kad senieji stereotipai apie vyrišką Lietuvos politikos pobūdį ima blukti. 2008 m. į Lietuvos Respublikos Seimą išrinktos 26 moterys ir 115 vyrų. Moterų dalis Seime sumažėjo nuo 22 procentų 2004 m. iki 18 procentų 2008 m.

Dalia Grybauskaitė yra ta moteris, kuri pakeitė Lietuvos valdovų patriarchalinę tradiciją, esą aukštojoje politikoje karaliauja vyrai. Jduk videšimt metų valdė vyrai. Buvo laimoma, kad Lietuvos Prezidentas pagal tradiciją ir pagal pareigų pobūdį turi būti vyras: visgi šiame poste esantis asmuo yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ir Valstybės gynimo tarybos pirmininkas, jau nekalbant apie visą eilę kitų sunkių ir sudėtingų pareigų ar atliekamų funkcijų (Pagal mūsų Konstitucijoje įtvirtintą modelį, Lietuvos Prezidentas turėtų būti: stipri asmenybė, vyriausiasis karinių pajėgų vadas, jo rankose - visa užsienio reikalų politika, visa teismų sistema ir teisingumo vykdymas, patirtis politikoje, užsienio kalbų mokėjimas).

Jei prieš devyneriusnerius metus moterys labiau buvo nustumiamos į sąrašo galą ir jų dalis sąrašų pirmuose dešimtukuose bei visame sąraše smarkiai skyrėsi (10 procentų bei 17,85 procento), tai paskui moterų atstovavimas sąrašo viršuje bei visame sąraše tapo tolygus ( 2004 m. 25,33 proc. bei 25,46 proc., 2008 m. 26,88 proc. ir 28,81 proc.). Moterų skaičius Seime labai priklauso nuo jų vietos partijų ir koalicijų sąrašuose. 2000 m. Seime buvo išrinkta tik 15 moterų (10,6 proc.). 2004 m. į Seimą jau išrinkta daugiau kaip dvigubai daugiau moterų - 31 (22 proc.).

Lietuva nebėra šalis, kurioje lytis būtų kliūtis siekti aukščiausių postų valstybėje, nors tam tikrų sunkumų esama:

  • Moterų vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje sudaro tik 81,2 procento vyrų vidutinio darbo užmokesčio. 2007 m. moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis buvo beveik ketvirtadaliu (24,4%) mažesnis negu vyrų. 2007 m. moterų vidutinis valandinis bruto darbo užmokestis gamyboje ir paslaugose sudarė 9,57, vyrų - 12,66 lito (2006 m. -  atitinkamai 8,11 ir 10,41 Lt).
  • valstybiniame sektoriuje, kur darbo užmokesčiai yra didesni nei privačiame, moterų vidutinis uždarbis vidutiniškai yra 6,3 procento mažesnis nei privačiame sektoriuje ir sudaro vos 74,9 procento lyginant su vyrais.
  • Lietuvoje išlieka stipri darbo rinkos segregacija (griežtas pasidalinimas į tariamai vyriškus ir moteriškus darbus, o tai sąlygoja moterų bei vyrų pajamų skirtumus).
  • Visose veiklos srityse (net ten kur tradiciškai dominuoja moterys) daugiau vyrų nei moterų užima vadovaujančius postus, nepaisant to, kad statistikai moterys Lietuvoje turi aukštesnį išsilavinimą nei vyrai (2007 m. vidurinį ir aukštesnį už vidurinį išsilavinimą turėjo 92 procentai 20-24 metų amžiaus Lietuvos moterų ir 87 procentai vyrų).
  • Trečiąjį 2008 m. ketvirtį moterų užimtumo lygis (15-64 metų amžiaus užimtų asmenų ir to paties amžiaus visų gyventojų santykis) buvo 62,7, vyrų - 67,5 procento, trečiąjį 2007 m. ketvirtį - atitinkamai 62,9 ir 69,4%.

“Kaltinti turbūt reikia tą patį senąjį pasaulėvaizdį, vis dar iškylantį net aukščiausiuose politikos sluoksniuose - viešajame gyvenime esą labiau tinka dalyvauti vyrams, o moters vaidmuo susijęs su šeima. Net jeigu nebesiginčijama, ar gali moterys aktyviai dalyvauti priimant politinius sprendimus, joms dažniausiai patikimos sritys, primenančios namų šeimininkės funkcijas: socialinė rūpyba, finansų tvarkymas, kultūros reikalai. <…> Kita moterims nepalanki Lietuvos politinės kultūros ypatybė yra ta, jog net užimdamos oficialius postus, jos dažnai praktiškai nedalyvauja politikos formavime, nes nėra integruotos į neformalius socialinius tinklus, tikrąsias sprendimų priėmimo grupes, generuojančias būsimų politinių ėjimų idėjas. Politika - tai ir medžioklės, pirtys ar sporto rungtynės, o ne tik posėdžiai ar oficialūs banketai” (“Ar reikalingos kvotos moterims arba koks moterų vaidmuo Lietuvos politikoje?”, Indrė Balčaitė).

Po Trečiojo Lietuvos moterų suvažiavimo (2000 m.) įsiplieskė diskusija dėl Lietuvos prezidentės - moters. Diskusijoje dalyvavęs rašytojas Kazys Saja šiuo požiūriu moterims - ypač negailestingas. Į klausimą: “Ar išsirinks kada nors Lietuva moterį prezidentę?” rašytojas atsakė: “Valstybei valdyti reikia proto! Ar Lietuvos moteris pribrendo valdyti valstybę - nestinga tam jai proto, išsilavinimo? Nepribrendo. Gal todėl, kad jai istorijos vingiuose buvo sunku rungtyniauti su vyru. Moterys, kurios neturėdamos kompetencijos siekia vadovauti, daro gėdą visai moterų giminei. Kol kas Lietuvoje nėra Margaret Tečer… (Dirbsim, ką gebam, ir augsim”", J.Kažemėkaitytė // Ūkininko patarėjas. 2000 12 16).

Kvotos renkant į nacionalinį parlamentą įtvirtintos 30 pasaulio šalių rinkimų įstatymuose bei 12 šalių konstitucijose. 17 šalių konstitucijose ar kituose įstatymuose įtvirtintos kvotos renkant į vietos valdžios institucijas. 61 pasaulio šalyje kvotas kandidatų sąrašams nustato 129 politinės partijos.

„Politikoje, jei norite, kad kas nors būtų pasakyta, paprašykite vyro, jei norite, kad kas nors būtų padaryta, kreipkitės į moterį”. Margaret Thatcher

Rodyk draugams

Gairės: ,

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Lapkritis 2018
P A T K P Š S
« Bir    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930