BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
 
header image
 

Emigrantų klaidos

Iš karto sakau, kad įrašiukas - ne mano autorystės. Tai vieno straipsnelio komentaras, sudominęs trumpai ir aiškiai išdėstyta informacija, kuri gali kažkam labai pagelbėti. Įkeliu čia, nes kometarą per paiešką sunkiau rasti :-)

1) Nemokėti šalies, į kurią važiuoji, kalbos. Nebūtina mokėti gerai, bet tvirtus pagrindus turėti yra būtina. Turint pagrindus pažanga ten gyvenant vyks labai sparčiai, ypač jauniems. O be kalbos labai kentėsit.

2) Ieškoti bet kokio darbo. Jei žmogus ieško bet kokio darbo, reiškia yra bemokslis. O jei virš 30 metų sulaukęs neturi jokios specialybės ir nemoka jokio amato, reiškia, kažkas su tuo žmogum netvarkoj.

3) Ieškoti darbo per lietuvius. Kur kas daugiau šansų rasti gerą darbą, nepakliūti ant sukčių kabliuko kai ieškai darbo pagal skelbimus laikraščiuose ar interneto portaluose. Be to, svarbu ir jaustis nebe Lietuvoje, taip greičiau priprasite prie naujos šalies, jos įpročių, ištobulinsit kalbos mokėjimą.

4) Venkite alkoholio. Lietuviai labai dažnai užsienyje geria, o tai atima taip reikalingą energiją, gaišina laiką, ne vienam atneša ir nemalonumų, kaip darbo praradimą ar reikalų su policija.

Rodyk draugams

Lietuvių kalba. Apie ją rašo “The New York Times”dienraštis.

Theodore S. Thurston Vertimas iš anglų kalbos.

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų.  Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj.  Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išssivystyti  iš bendro šaltinio - lietuvių kalbos.  Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai. Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją.  Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas - 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.

Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji - nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių.  Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo,  kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą,  nors kaip seniai prieš krikščionybės erą  yra sunku nustatyti. Bet remiantis ligvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoj ir Persijoj, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų.  Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra.  Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi.  Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.

Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi  neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.

Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį.  Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis.  Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva senovės hititų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių.  Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”      Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje - savo senovinę gražią kalbą.

Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai. Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui.  Jis taip sako apie lietuvių kalbą:  “Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių.  Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta  turėtų užimti  pirmą vietą Europos tautų tarpe”.

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą.  Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose.  Jis komentuoja taip: “Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomi etnoligija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: “Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą.  Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma.  Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas.   Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą:  “Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba.  Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.

The New York Times

LITHUANIAN LANGUAGE

By Theodore S. Thurston

Rodyk draugams

Kokie CV “kabina”, o kokie keliauja į šiukslių dėžę

Šiuo metu renkamės naujas komandos nares ir susikaupė minčių, kodėl daugeliui taip sunku rasti darbą. Žmonės skundžiasi, kaltina darbdavius nežinojimu ko nori, o iš tiesų patys yra savo laimės kalviai, kartu ir patys sau pakiša koją.

Taip, paskelbę apie laisvą darbo vietą gauname daug laiškų. Atrankai reikia skirti bent savaitę - perskaityti visus CV, pasikviesti sudominusius kandidatus pokalbiams, pabendrauti su jais. Gautų CV skaičius priklauso nuo pozicijos ir reikalavimų.  Kuo didesnės atsakomybės ir aukštesnės pozicijos - tuo mažiau CV, o kuo paprastesnis darbas, tuo daugiau CV.  Sakykim, kai ieškai administratorės, pardavėjos ar sandėlininkės, gaunama maždaug 200-400 CV, nors rekordas yra buvęs ir didesnis. Deja, taip jau susiklostė visuomenės nuomonė, kad pardavėju, konsultantu, vadybininku, aukle gali dirbti bet kas. Tad nepaisant reikalavimų, į šias pareigybes kandidatuoja nuo moksleivių iki pensininkų, ir nenuostabu, kad į daugumą CV niekas neatsako. Susidaro įspūdis, kad labai daug CV į tokias paprastesnes darbo vietas yra siunčiama šiaip sau, “na ura“, kaip sako rusai, kad CV automatiškai siųstas į kokias 50 įmonių, net nepasidomėjus, kuo tos įmonės užsiima. Tokius atmeti iškart. Taip kad iš didelio debesies gali būti labai mažai lietaus,  - daug CV gauta, bet  didelė dalis neatitinka reikalavimų. Daugelį reikėtų mokyti elementarių dalykų - kad CV neturi būti su klaidomis, jei parašyta “ir motyvacinis laiškas”, vadinasi, ir jis reikalingas, ir ne tas banalus iš interneto nukopijuotas, absoliučiai nieko nesakantis apie kandidatą. Visų pirma reikia perskaityti apie darbo pobūdį ir kandidatams keliamus reikalavimus, o ne pagal pareigybės pavadinimą spręsti pačiam, tinki ar ne. Kai reikalaujama patirtis ir net konkrečiai nurodoma kokia ir kiek metų, naivu tikėtis, kad, pvz., VIP klientų vadybininku taps žmogelis be patirties, nors ir kaip jis savimi pasitikėtų, ir dar gaus patyrusių vadybininkų gaunamą atlyginimą. Patarimas pirmiausia būtų toks: labai gerai atsirinkti pozicijas kandidatavimui - jei tikrai atitiksite reikalavimus, daug šansų, kad potencialus darbdavys atsilieps. Kita vertus, verta patobulinti CV rašymo įgūdžius - neretai kandidatai neįvertina CV svarbos, siunčia atmestinai, su klaidomis, pasenusia informacija, familiariais kreipiniais. Matosi, kad žmogus pats nesitiki gauti to darbo, tiesiog gal prieš save ar kažką kitą svarbu užsidėti varnelę, kad išsiųsta tiek tai CV.

CV turi atspindėti žmogaus asmenybę.  Jame svarbu rašyti ir akcentuoti tą patirtį, kuri sutampa su siūlomomis pareigomis. Kiekviename buvusiame darbe yra tokių funkcijų, kurios kažkuo gali sietis su naujomis, jas ir reikia akcentuoti. Neprirašykite per daug, rašykite kas svarbiausia.

Geras CV - tik koks 30 - 40 % sėkmės. Pati svarbiausia dalis yra motyvacinis laiškas. Jeigu žmogus nesugeba parašyti motyvacinio laiško ir net nepasistengia to padaryti, tai kiek galima iš jo tikėtis darbe? Jei parašo (nukopijuoja) tik standartinį, bet kokiai profesijai tinkantį laišką, tai rodo žmogaus ribotumą, nemokėjimą “parduoti save”, o vadovams tokių mažiausiai reikia - ir klientą įtikinti trūks ugnelės, noro, sugebėjimų. Prieš rašant motyvacinį laišką labai gerai išanalizuokite įmonės, į kurią norite patekti, veiklą, vertybes, funkcijas bei reikalavimus. Tuomet rašykite, kokios jūsų vertybės ir kaip sutampa su tos įmonės vertybėmis, rašykite, ką jau esate pasiekę savo gyvenime ir ypač tose srityse, kurios yra reikalavimuose. Gali būti, kad patirties tokiose pareigose dar neturite, bet turite didelį norą. Rašykite konkrečius pasiekimus su norimu darbu susijusiose srityse ir ĮRODYMUS.

Jeigu žmogus įdeda širdies į savo CV ir motyvacinį laišką, tai labai matosi. Tokių motyvacinių laiškų iš šimto ateina vienas, todėl tikrai turėsite šansą būti pakviesti. Net jeigu neturėsite patirties, tai protingas darbdavys tikrai susidomės iniciatyvia asmenybe. Dar labai padeda idėjos, žinios apie kompanijos veiklą ir aiškus įsivaizdavimas, kuo kandidatas galėtų būti naudingas įmonei. Kiekvienai darbovietei ir kiekvienoms pareigoms reikia rašyti šiek tiek skirtingus laiškus, pabrėžiant tai, kas svarbu būtent toje įmonėje. Nerašykite pašalinės informacijos, nesusijusios su pageidaujamomis pareigomis. Niekam neįdomu, jei prieš 15 metų studijų metu nešiojote skrajutes ar vedėte renginį mokykloje. Stenkitės rašyti tai, kas būtų susiję su jūsų kandidatuojama darbo vieta. Reikia adekvačiai įvertinti pareigas - jei kandidatuojate į nekvalifikuotą darbą, nerašykite apie baigtus 5 aukštuosius išsilavinimus, nes į pokalbį jūsų tikrai nekvies. Galvos, kad jūsų lūkesčiai bus žymiai didesni, nei darbdavys gali pasiūlyti, o ir pasitenkinimo darbui nejausite, vos gavę tinkamesnį pasiūlymą, kelsite sparnus, o darbdaviui vėl reikės ieškoti naujo žmogaus. Nerašykite į CV pageidaujamo atlyginimo, ir skambindami ar eidami į pokalbį neiškelkite jo kaip pirmo ir esminio klausimo. Apie tai reikia kalbėti tik aptarus visus kitus klausimus, kai paaiškės, kad kompanijai jūs tinkate.

Patariu nemeluoti dėl savo įgūdžių ir darbo patirties, jei tokios išvis neturėjote, nes dažniausiai viskas išaiškėja. Pavyzdžiui, nesuprantu, ko tikisi žmonės, kurie CV savo užsienio kalbų mokėjimą įvertina “puikiai”, o interviu metu pasiūlius toliau pokalbį tęsti viena iš “puikiai mokamų” kalbų, mikčiodami išraudę aiškinasi , kad dar tik “ruošiasi” jos mokytis. Patys suprantate, kokie šansai gauti išsvajotą darbą tokiu atveju… Pagalvokite, kas bus, jei darbdavys paskaitęs CV, pamatys “rašto” ir asmenybės neatitikimą. Pavyzdžiui, “aukštos” frazės CV, o realybėje - mužikiška kalba… Arba puikia anglų kalba parašytas prisistatymas ir mekenimas pokalbio metu arba nesugebėjimas susišnekėti su anglakalbiu, skambinančiu pakviesti į pokalbį.

Teko girdėti, kad kai kas kreipiasi į agentūras, siūlančias CV rašymo paslaugas. Man labai įdomu, ką tokio stebuklingo tame nupirktame CV parašo? Juk žmogus apie save ir taip žinai - ką mokeisi, kur dirbai, ką dirbai, kokios stipriosios tavo asmeninės savybės ir t.t. Atsisėdi ir viską surašai iš eilės. Juk praeities tos firmos nepakeičia, patirties ar žinių neprideda.. Ne CV kalbės už jus. Man nuoširdžiai įdomu, ką gi jie padaro kitaip nei pats padarytum?

GRAMATIŠKAI “teisingas” CV nebūtinai bus pastebėtas tarp kitų 100 panašių, išsiskirti padeda: 1) atitikimas reikalavimams; 2) originalumas, sugebėjimas prisistatyti ir sklandžiai reikšti mintis. Svarbiausia yra dalis širdies ir akivaizdus noras dirbti siūlomas pareigas.

Nedėkite nuotraukų iš vakarėlio ar portretų namų interjere. Net keista, kad būna tokių nesupratingų žmonių. Galima prisižiūrėti tokių “perliukų”, kad sunkiai suvaldai norą pasijuokti su kolegomis. Tikrai žinau, kad dažnai tas ir vyksta. Nežinau kas sukasi žmogaus galvoje, kai prie CV jis kabina savo atvaizdą su bikiniu, išsirietusia poza, iš klubų ar namie su vyno taure. Nuotrauka turi būti oficiali. Nepatingėkite ir pasidarykite specialiai CV.

Ieškant darbo reikia būti aktyviam. Nepakanka vien CV siuntinėti. Reikia paskambinti į dominančias įmones, sekti jų svetaines, ne tik ieškoti skelbiamų konkursų, bet ir tiesiog nusiųsti savo CV su aprašymu, ką galite naudingai ten nuveikti. Nusiuntus CV nesėdėti rankas sudėjus, o paskambinti pasidomėti, ar gautas Jūsų CV, gal reikėtų ką nors patikslinti, gal iškilo kokių klausimų. Vėlgi, nepamirškite pasiteirauti, ar atsakingas žmogus gali kalbėti - neretas skambinantysis parodo, kad neturi nė menkiausio supratimo apie etiketą. Kartais tokie skambinantys patys padeda apsispręsti, kad jų kviestis pokalbiui neverta (ypač kai už kandidatą skambina mama, sesuo ir t.t.). O kitas, priešingai, labai maloniai nustebina ir priverčia pakeisti neigiamą pirmąją prastai parašyto CV sudarytą nuomonę ir kviestis susipažinti.

Nepamirškite, kad geras CV jums negarantuos darbo vietos. Jei pirmasis laiptelis įveiktas, dėmesį atkreipėte ir jus pakvietė pasikalbėti, atsipalaiduoti neverta - toliau viskas priklausys nuo jūsų pasirodymo pokalbyje.

Sėkmės, Rūta

Rodyk draugams

Dovanų idėjos Tėvo dienai

Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena. Šią dieną oficialiai pirmiausiai pradėjo švęsti JAV, kur tėvo diena švenčiama panašiai kaip ir motinos diena. Kaip žinia, vyrai nemėgsta viešai rodomų sentimentų, tačiau, kaip ir visi, labai mėgsta dovanas. Rimtas ir linksmas, - svarbu parodytas dėmesys, kuris, ką čia slėpti, - visad sušildo širdį.

Besvarstydama, kuo čia nudžiuginus savo tėtį, kilo įvairiausių idėjų, kurios kažkam gal bus naudingos.

Puodelis su mėgstamiausiais tėčio posakiais (pamenate? “Pinigai ant medžių neauga“, “Kiaušinis neluptas? Mesk per tvorą“, “Aš tave auklėsiu ir kai būsi penkiasdešimties“, “Nes AŠ taip pasakiau” ir panašūs smagūs tėvizmai gali kas rytą linksmai nuteikti dienai.

Chalatas su išsiuvinėtais tėčio inicialais. Toks būtų vienintelis ir nepakartojamas :-) O jei dar rankšluostį pridėti…. Irgi su monograma


Taurė “geriausiam tėčiui”. Gan paprasta gauti ir galima sugalvoti smagią įteikimo ceremoniją su sveikinimo kalba už ką įteikiamas apdovanojimas. Puikiai tiktų paskui pasistatyti ant lentynos ar net darbo stalo - šalia šeimyninių nuotraukų (kas mėgsta).

Rankų darbo rėmelis nuotraukai - beribės erdvės fantazijai, medžiagoms, puošybai, ir vėlgi - vienibtelis ir nepakartojamas darbelis, sušildytas rankų šiluma. Plius - kuo daugiau pastangų, įdėto darbo, tuo rankdarbis vertingesnis - juk kas šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje yra brangiau už dovanotą savo laiką…

Paveikslas - nuotraukų-linksmų gyvenimo momentų koliažas. Seni albumai itin retai vartimi, o ir laiko tam reikia, o kai albumo turinys tampa smagiu koliažu, pasigrožėti ir pasinerti į prisiminimus galima nuolat.

Knyga su  Jūsų tėčio gyvenimo momentais (tokias dabar jau galima išleisti ir 1 egz. tiražu). Dauguma dabar jau turime fotoaparatus, galinčius fotografuoti itin kokybiškai, tad surinkti iš tokių nuotraukų gražų, išskirtinį albumą - įveikiamas darbas. Tokia knyga tikrai bus garbingiausioje vietoje ir taps pasididžiavimo objektu ir taps relikvija ateinančioms kartoms.

Drožinėta iškaba virš garažo durų ar kitos tėčio priebėgos. Jei jau tai ir taip jo teritorija, kodėl patraukliai nepažymėjus? Nereikia pirkti, paprastesnis variantas lengvai padaromas savarankiškai, na, o mėgėjai drožinėti gali turėti smagaus užsiėmimo kol pagamins puošnią originalią iškabą.

Graviruotas peilis žvejybai ar medžioklei - tokie daikteliai paprastai itin vertinami, bet dažniausiai jiems labai gaila pinigų. Juk visad atsiranda svarbesnių išlaidų…


Bilietai į mėgstamos grupės koncertą. Kas tai bebūtų - klasika, komedija teatre ar jaunystės laikų rokeriai - vis vien tai puiki proga pasižmonėti ir gauti daug gerų įspūdžių.

Graviruotas žiebtuvėlis. Metaliniai žiebtuvėliai ilgaamžiai ir neužpučiami vėjo. Dėl šių priežasčių Zippo itin mėgsta karininkai, žvejai ir romantikai.

Kuponas į žvejybos parduotuvę - mėgstantiems žvejoti tai bus gera proga pasidomėti naujienomis ir įsigyti tai, kamk gal pagailėtų pinigų. Nors laikoma, kad kuponas - viena banaliausių dovanų, tačiau niekas geriau už išmanantį faną neparinks ko jam reikia iš tiesų. Tad nepirkime ko nereikia ir nemėtykime pinigų veltui:-)


Hamakas - nusotabiam poilsiui po sunkios darbo savaitės.


Pypkė - jei jau rūko, tada geriau vyšnių, o ne kokį Bond tabaką…


Ženkliukas


Medinis dekupažinis laikrodis


Marškinėliai (labai tinka kartu su puodeliu)


Kosmetikos rinkinys (ne ne, ne putos po skutimosi, o prabangus rinkinys - juk ir brandžią vyrų odą reikia palepinti - jie patys to niekada nepadarys)

Prijuostė mėgstančiam virtuvėje sukinėtis tėčiui

Kaklaraištis - banalu, bet gal kolekcionuoja

Na, o jei nekolekcionuoja, arba jau nekolekcionuoja, senus kaklaraiščius galima panaudoti mėgstamo krėslo atnaujinimui

Gertuvė pravers daug lauke būnančiam tėčiui

Mini “tėtis” - lėlė

Įrankių dėžė

Dėžutė smulkmenoms (rankų darbo)

Tėčiui baikeriui

Norinčiam sportuoti - abonementas į sporto klubą

Galvosūkį? Skėtį? Svarbiausia, nepamiršti šios dienos :-)

Pasidalinkite savo idėjomis ir Jūs.

Publikuoti galima tik su autorės sutikimu.

Rodyk draugams

4 priežastys, dėl ko verta pakeisti aukštakulnius

Nėra abejonių, kad puiki pora aukštakulnių ant puikios moters kojyčių prideda išskirtinio  moteriškumo: jie ilgina kojas, užpakaliukas atrodo stangresnis, įtraukiamas pilvas, į priekį atstatoma krūtinė.  Aukštakulniai suteikia moters kojai gracingumo ir elegancijos įvaizdį. Jei išleidę pusę savo algos visiškai nepatogiems, bet nepaprastai dailiems bateliams daugybė moterų nejaučia sąžinės graužaties, tai toks menkas nepatogumas, kaip maudžiančios kojos ir galimas pusausvyros praradimas taip pat netbaidys. Nepaisant visų diskusijų apie tai, kaip kojoms kenkia aukšti bateliai smailais kulniukais, visuomet bus moterų, pasiryžusių aukoti savo sveikatą dėl grožio ir elegancijos. Todėl tokie batai visada bus madingi. Su aukštakulniais moteris jaučiasi seksualesnė. Antra, aukštakulniai suteikia pasitikėjimo savimi. Na tai kas, kad apsiavus aukštakulnius traumų rizika išauga kelis kartus, o stabilumu toks apavas nė nekvepia.

Kažkodėl būtent aukštakulniai leidžia moteriai pasijusti tvirtai stovinčia ant žemės. Nelogiška, bet labai moteriška.

Bet kas pasakė, kad toks pasitikėjimas turėtų būti „įjungiamas“ tik su 10-12 cm pakulne? Žinoma, mes balsuojame už stilingus batelius, bet kodėl jie negali būti ir patogūs? Daugelis mados fanatikų, net ir išaugusių savo paauglystės metus, renkasi balerinos batelius, oksfordo batų interpretacijas, sportinio tipo basutes, romėniškus sandalus ir t.t.

Žemakulniai bateliai dažnai yra suvokiami kaip neseksualūs batai, orientuoti į juos avinčios moters komfortą. Tačiau sprendžiant pagal 2011 metų pavasario/vasaros dizainerių kolekcijas, žemakulniai bateliai tapo žavingesni bei labiau viliojantys, kur kas įvairiapusiškesni. Dabar juos galima derinti ir su miela suknele, ir su stilingais džinsais. Bet visas tas patogus arsenalas nebūtinai turi būti nešiojamas išimtinai laisvalaikiu (sportuojant) ar apsipirkimo dienomis. Juk normaliai žmogus žengia nuo kulno, šiek tiek remdamasis pėdos išorine puse ir baigia žingsnį atsispirdamas pirštais. Avint aukštakulnius eisena deformuojasi – moteris stypčioja ant pirštų, kuriems ir tenka didžiausias krūvis, ir tik šiek tiek atsiremia kulnimis Geriau stilingi „laiveliai“ ant kojų ir tikra šypsena veide nei  slepiama skausmo grimasa ir dailutėliai „kankinimo įrankiai“ ir sukaustyta, nuvargusi eisena… Juk ne kiekvienai ir pavyksta vaikščioti apsaivus aukštakulniais gracingai lyg prancūzei :-)

Pėdos - viena iš nedaugelio kūno dalių, kurioms tradiciškai esame įpratę skirti nedaug dėmesio. “Tiek to”, - numojame ranka į skausmus ar nuospaudas. Tačiau pakeitus šį požiūrį, daugelį kojų ir sąnarių bėdų galima numalšinti dar pradinės stadijos. Blogai pasirinkta avalynė pėdai, kuri jau turi biomechanikos problemų, gali sukelti antrinių ligos simptomų. Moterys į gydytojus kreipiasi dažniau ne todėl, kad būtų daugiau sirgusios tokiomis ligomis, bet dėl to, kad dažniau avi problemas išryškinančius batelius. Jeigu žinote, kad jūsų pėdos jautrios, problemiškos, greitai pavargsta, patariama laikyti ankštus ištaigingus batelius ar aukštakulnius garderobo “rezerve”. Tačiau jeigu suaugusios moters pėdos sveikos, kūno svoris bei treniruotumas pakankamas ir aukštakulnė avalynė nesukelia skausmų ar kitokio diskomforto ir avint ją kasdien - kodėl gi ne? Jeigu moters kojų raiščiai ir raumenys sveiki, ji neturi įgimtų ar įgytų pažeidimų, aukšta apavo pakulnė neturėtų kelti rūpesčių. Tačiau ir gerai besijaučianti moteris neturėtų pamiršti kuo dažniau leisti kojoms pailsėti.  Jei darbas arba tiesiog pomėgis neleidžia atsisakyti aukštakulnių, savaitgaliais ir tada, kai nereikia dirbti, rekomenduojama  avėti patogią avalynę žema pakulne, vaikščioti su sportiniais bateliais. Pavargusias kojas pamerkti į atpalaiduojančią vonelę, palepinti masažais.

Štai keletas priežasčių, kodėl moterys turėtų dažniau rinktis patogius žemakulnius:

1. Komfortas

Ant visų kulniukų, platformų t.t. mūsų vargšės kojos pavargsta. Ilgai avint aukštakulnius batelius pėda deformuojasi – platėja priekinė dalis, silpnėja pėdos raiščiai, nuolat vargsta pėdos kaulai, spaudžiami nervai, todėl ima kamuoti skausmas. Ne vienus metus aukštakulnius avinčioms moterims nemalonūs pojūčiai pėdose atsiranda dėl pakitusios kojos biomechanikos ir raumenų veiklos. Aukštakulniai labai dažnai tampa ir atsikišusio vadinamojo pėdos kauliuko priežastimi. Pėdos kauliuko problema yra paveldima, tačiau aukštakulniai gali ją išprovokuoti. Visiškai sveikai moteriai, net ir ilgai vaikštančiai su aukštakulniais, ji gali nepasireikšti. Tačiau jeigu pėdos kauliuko deformacijos kamavo motiną, didelė tikimybė, kad tai neaplenks ir dukters. Idealiausias pakulnės aukštis – 2- 2,5 cm, tada pado apkrova einant pasiskirsto tolygiai ir nežaloja pėdos.

Nesvarbu, ar esate patenkinta kasdien nešiojama avalyne, ji iš tikrųjų gali turėti ilgalaikį poveikį kūnui. Pavyzdžiui, nugaros apačios skausmai, laikysenos sutrikimai, nervų pažeidimai, - tai dažniausiai pasitaikantys skundai iš ilgalaikių aukštakulnių fanatikių. Su tinkamais, patogiais žemakulniais tokių rūpesčių nėra. Moters kūną palaiko lygus, minkštas ir komfortiškas padas, kuris leidžia atsipalaiduoti ir nešioti  paprastai.

2. Praktiškumas

Nešiojant laivelius, nekels rūpesčių įtempta keltis, nutrinti pirštai ar pūslės ant padų. Nereikia pleistrų ar gelio vidpadžių pėdos komfortui (padeda, išbandyta). Jokių beviltiškų lūkesčių, kad kulnas neapsibraižys ir saugojimo. Nereikia galvoti, kai darbas reikalauja „ant kojų“ praleisti visą dieną ar įveikti ilgus nuotolius, ar paeisite. Arba, jei atsitiktinai nutinka kažkas „tokio“ ar iš darbo reikia lėkti tiesiai į pajūrį ar kaimą, nereikia sukti galvos, kad esate netinkamai apsiavusi.

3. Pasitikėjimas

Savaime suprantama, kad avėdama aukštakulnius, moteris yra seksualesnė ir moteriška, su kulniukais tokį efektą pasiekti gan paprasta. Bet ne nuo batų priklauso pasitikėjimas savimi, tiesiog reikia mokėti suderinti rūbus bei aksesuarus. Jei moteris pasitiki savimi ir pati žino, kad yra patraukli, bateliai nieko nekeičia. Jie tik rodo, kad esate tvirtai stovinti ant žemės ir dėl įspūdžio neaukojate savo savijautos, pati žinote ko esate verta ir nesistengiate nieko niekam įrodinėti! Visi žmonės yra gražūs. Tik vieni tą grožį vertina, kiti jo ne ir netgi atvirkščiai - slopina, įteigdami sau, kad yra niekam tikę, nereikalingi ir negražūs. Tačiau žmogus yra gražus tada, kai gerai ir patogiai jaučiasi. Jis yra gražus, kai vilki drabužius, kurie jam patinka, bet ne tada, kai vilki drabužius ar avi batus, kurie kažkam yra stilingi.

Ir nors žemakulniai gali reikalauti šiek tiek daugiau pastangų, kad atrodytum moteriška ir pritaikyti prie progos, tokie batai leidžia išsivaduoti iš tipiškų standartų apie moteriškumą – viskas priklauso nuo pačios moters, kaip ji jaučiasi ir moka rinktis jai derančius daiktus, kaip elegantiškai juos nešioja – juk viena gali būti labai patraukli su sportbačiais, o kitai negelbsti nė laboutinai – vis vien už nugaros pašaipiai šnaždamasi…

4. Stilius

Teniso bateliai seniai jau nebėra sukurti tik vieninteliam tikslui – kortams, jie taip pat tampa stiliaus dalimi, kaip ir  balerinos bateliai, botai ar šlepetės. Sportbačiai kuriami daugybės formų, stilių, medžiagų, spalvų ir paskirties, tad drabužių spintos, kaip ir aprangos derinių, galimybės tampa neribotos. Galima pasirinkti funkcionalius minimalistinius arba atkreipti dėmesį blizgiais, originaliais bateliais. Nepriklausomai nuo asmeninio stiliaus, tinkami bateliai tokioje gausoje būtinai atsiras!

Taigi, aukštakulniai visada visada liks elegancijos ir grožio viršūnė, bet kai kalba eina apie vaikščiojimą ir praktiškumą, tai manau, nieko nėra geriau už žemakulnius. Bet visgi kiekviena savo batų dėžėje turėtume turėti porą aukštakulnių, - maža ką…

Kasdienai žemakulniai, vakare aukštakulniai, laisvalaikiu sportbačiai :-) Svarbiausia patogūs ir kokybiški, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje!

***

Pagalbininkai pavargusioms kojoms

Rodyk draugams

Mylėk save!

Gerbk savo kūną. Nežiūrėk į jį kaip į transporto priemonę, mašiną darbams nudirbti, kažkokį atskirą nuo savęs daiktą. Neignoruok jo poreikių, duok jam poilsio, nemaitink kuo papuola. Neatidėliok rūpesčio savimi, nenumok ranka į aiškius signalus ar aplinkinių pastabas, kad atrodai pervargęs.

Mylėti savo kūną kaip savęs dalį. Atsimink: kuo labiau save vertinsi ir mylėsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems ir tuo daugiau tau  duos kiti. Būk SAVANAUDIS GERĄJA PRASME, mylėk save taip pat ir stipriau kaip bet ką kitą, jausk, kad savaime esi nepakartojamas. Naudokis malonumais ir leisk sau būti; tik Tu pats atsakai už savo laimę. Juk jei tau kartos, kad Tu gražus, o tu manysi, kad taip tik siekiama tau įtikti ir meluojama, tikrai nebūsi laimingas. Viskas priklauso nuo Tavęs! Kad gerai jaustumėmės, būtina mylėti savo kūną už tai, kad tai yra mūsų kūnas. Tarp meilės sau ir pagarbos sau reikia dėti lygybės ženklą. Skirk laiko sau, visa kita niekur nedings. Džiaugsmą, kylantį iš geros savijautos, kai sutariama su savimi, kelia ne daiktas, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas. Paimkite popieriaus lapą ir surašykite savo stipriąsias puses, savybes, dalykus, kuriuos mokate ir gebate geriausiai. Jūsų sąrašas – tai akcentai, kuriuos verta vystyti. Nebegrįžkite prie to, ko, galbūt, nemokate ar nenorite daryti. Žinokite stipriąsias savo puses ir jas lavinkite. Manote, kad nesugebate gerai slidinėti? Na tai neslidinėkite! Pasirinkite kitą sporto rūšį ir tiek. Neskaitykite knygų, kurios jums neįdomios. Kam rūpi, kad jos madingos? Geriau nuoširdžiai išmanyti vieną ar kitą siauresnę, kad ir ne pačią populiariausią sferą, nei prievartauti save bandant iškalti „Fuko švytuoklės“ simboliką, jei ši, iš tiesų, jūsų visiškai nedomina. Nustokite manyti, kad esate nepatrauklios, tada taip manyti nustos ir kiti. Taip jau yra, kad viskas, kas gyvenime yra gera, prasideda nuo harmonijos su savimi, meilės sau. Būtent ši meilė leidžia išlošti gyvenime viską tarsi nieko ir nedarant. Mėgautis tuo, ką darai, bendravimu, gamta, darbu. Mylinčius save aplenkia krizės. Bet kokios.

Kokių trijų taisyklių reikėtų laikytis savo gyvenime?

1. Džiaugtis kiekviena diena.

2. Mylėti save, ne vien tik kitus.

3. Atsiminti, jog darbai niekad nepasibaigs, o gyvenimas – taip.

Rodyk draugams

Kodėl skaitom “Žmones” ar žiūrim visokius šokių projektus, užuot patys šokę?

Šis mano įrašas bus apie savišvietą, tad tie, kas tikėjosi ditirambų populiariam žurnalui, deja, nusivils.

Šiandien atlikti daugumą darbų reikia kur kas aukštesnio žinių lygio nei prieš 20 ar 30 metų. Sudėtingas įsitvirtinimas darbo rinkoje reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Prisitaikyti prie kintančių sąlygų padeda mokymasis: technologijų kaitos tempas toks spartus, kad šiandien žengiantys į darbo rinką negali tikėtis visą gyvenimą dirbti viename darbe, turėti tik vieną specialybę ir visą laiką likti viename ūkio sektoriuje. Daugeliui dabartinių jaunų žmonių per savo darbo karjerą gali tekti net keletą kartų radikaliai pakeisti profesiją. Pagal mokymosi visą gyvenimą lygį Lietuva dvigubai atsilieka nuo ES vidurkio: ES šalyse šis rodiklis siekia 9,5 procento, Lietuvoje  pernai siekė 4,5 procento, 2007 metais - 5,3 proc., 2008 - 4,9 proc. 2002 m. - tik 3,3 proc. Tarp Lietuvos miestų gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais siekė 5,5 proc., tarp kaimo gyventojų - vos 2,3 procento. Tarp moterų šis rodiklis pernai buvo 5,4 proc., vyrų - 3,6 procento.

Tai tiek skaičių. O dabar pamąstymai. Ne paslaptis, kad vis dar labai nemaža dalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas ne turėdami konkretų tikslą, o tiesiog norėdami gauti diplomą. Kiti renkasi studijas pagal tai, kokių specialistų paklausa tuo metu didžiausia. Deja, pasikeitus situacijai rinkoje, tenka arba prisitaikyti, arba minti darbo biržos slenkstį ir keikti valdžią. Pas mus labai žemas ir pasitenkinimo darbu rodiklis (Darbo kokybės indeksas ES, 2008 m.). Labai dažnai girdime iš aplinkinių, kad darbe nepatinka niekas, vietos nekeičia tik iš baimės nerasti kitos. Bet kodėl taip yra? Kodėl žmonės, suprasdami, kad aukštesnė kvalifikacija didina darbuotojo vertę rinkoje, vis tiek renkasi vakarą ant sofos? Savaitgalį prie TV, užuot skyrę valandą mokymuisi?

Mes mėgstame dejuoti, skųstis, bet nemėgstame įdėti pastangų ką nors keisti. Štai vienas mano pažįstamas sako: “Jei mokėčiau anglų kalbą, galėčiau tikėtis kur kas aukštesnių pareigų ir išplaukčiau į platesnius vandenis; dabartinės mano pareigos neatitinka mano sugebėjimų”… Ką jis daro, kad gautų tas tinkamas pareigas? Ogi nieko. Laukia, kol kompanija apmokės anglų kalbos kursus. O kam tai kompanijai mokėti, jei ateina daugybė tokių, į kuriuos papildomai nereikia investuoti? Kam jai investuoti į darbuotoją, kuris pats sau nekelia tikslų? Kita situacija: kažkada vienai įmonei labai skubiai reikėjo darbuotojo, priėmė per pažįstamus, nors žinių ir patirties šis neturėjo. Pažadėjo mokytis, tebežada iki šiol. Praėjo keleri metai, žmogus reikalauja aukštesnių pareigų, bet nieko  nedaro, kad atitiktų joms keliamus reikalavimus. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar yra vadybininkų, nesugebančių naudotis kompiuteriu, nemokančių sukurti lentelės, naudotis el. paštu, paruošti komercinio pasiūlymo. Į tai darbuotojas numoja ranka, paaiškindamas, kad jis ir neketina mokytis, - jis puikiai be to išgyvena; nors draugiški kolegos turi perrašinėti užsakymus, ruošti pasiūlymus. Žmogus net laiko savo trūkumą privilegija, kad kažko nemokant jam kažko ir nereikia daryti. Ir tikina, kad susitvarkytų ir su aukštesnėmis pareigomis. “Nemoku reikalingos kalbos? Tegu įmonė mane išmoko, bet laiko po darbo aš neturiu”. Absurdas? Bet tai gyvenimiška situacija.

Pas mus įprasta, kad baigė žmogus universitetą, ir viskas, jis jau “specialistas” visam gyvenimui… “Baigėsi sunkūs laikai, dabar jau galima atsipūsti”. Vėlgi, viskas gerai, jei darbas atitinka specialybę, bet taip būna retai, ar ne? Baigia žmogus pedagoginį, nes ten lengviausia buvo įstoti. Ateina dirbti versle. Žinių trūksta, ką paprastai daro? Vienas iš penkių turbūt bando užpildyti spragas, mokosi laisvalaikiu, kiti gi vegetuoja ir, susikaupus savo arba darbdavių nepasitenkinimui, keičia darbą. Priimami avansu, žinodami, kad reikės pasitempti iki kolegų lygio, prisižada tobulėti, bet netrukus tą pažadą pamiršta, - “Kodėl turėčiau mokytis laisvalaikiu? Tai viršvalandžiai!!! Man už juos nemoka”… Ir renkasi “atsipūsti”. Juokinga, kai kandidatų klausi - kokią knygą skaitei pastaruoju metu? Kokią literatūrą mėgsti? 9 iš 10-ies numoja ranka: “Oj, ką jūs, studijų metu tiek prisiskaičiau, kad dabar renkuosi tik žurnalus… Juk darbe taip pavargstu!” :) Arba linksi galva - taip taip, skaitau! Klausi - išvardinkite, ką? Atsakymas” Žmonės”, “Cosmo”… Kodėl renkatės būtent tokius skaitinius? “Nes ten nereikia GALVOTI”. O dar sakoma, kad mes išnaudojame tik 10 % savo smegenų galimybių…

Toliau. Pratęsiant temą apie tai, kaip žmogus žino, ko trūksta pasiekti tam, ko trokšta, bet NIEKO nedaro. Žinau atvejų, kai žmonėms buvo duotas bandomasis terminas - arba išmoksti (naudotis kompiuteriu, kalbą, etc.), arba atsisveikiname. Atrodytų, duotas aiškus tikslas, pasiraitojai rankoves ir pirmyn. Bet ne, praeina pirmasis šokas, ir matai, kad žmogus vietoje to, kad ieškotų priemonių tikslui pasiekti, ieško būdų, kaip paveikti “skriaudiką”: kuria sąmokslo teorijas, palaikančiųjų koalicijas, istorijas emociniam šantažui apie tai, kaip kasdien gyvena palaikomas raminamųjų… Bet nesugeba parodyti bent vieno žingsnio link to, dėl ko visa košė ir užvirta. Rezultatas - žmogus jau bedarbis ir energingai mina įvairių firmų slenksčius, netgi pripažįsta savo žinių spragas, aišku, pažada mokytis… “Tobulėjimas - kasdieninė mano duona, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo”! Žinoma, netrukus tuos lozungus užmirš, pasirinks vakarus su šokių projektais, o priminus apkaltins “ant manęs užsisėdo”… Kam man eiti į buhalterių kursus, jei vakarą galiu praleisti prie TV ant sofos su traškučių pakeliu, verkšlenant, kad kaupiasi “gelbėjimosi ratas” :)

Kodėl taip yra, kodėl renkamės lengviausią kelią, bevertę rašliavą apie naujus kažkieno (visiškai svetimo žmogaus) batelius, žinovų tonu komentuojame TV šokėjų pažangą, užuot patys skyrę laiko ir pastangų repeticijoms? Ai, nespėjam… Tik visi pripažįsta, kad kai turi daug nuveikti, daugiau ir spėji. Vakarą praleidus keramikos kursuose, gatvės šokiuose ar kalbų mokykloje atsirastų įdomesnių aktualijų nei pletkai apie Zvonkę, veidą nutviekstų platesnė šypsena, pakiltų nuotaika - juk kažką darome DĖL SAVĘS, ne dėl kitų.

Dabar kiek mūsų tautiečių išvyksta į užsienį - nekalbėsiu apie vyraujantį nusivylimą visuose visuomenės sluoksniuose. Labai dažna emigracijos priežastis, ypač periferijoje, yra nedarbas. Primenu aukščiau minėtus skaičius: tarp Lietuvos kaimo gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais tesiekė vos 2,3 procento. Čia neturėdami elementarių darbo rinkai reikalingų įgūdžių, ir užsienyje gauna dirbti žemiausios kvalifikacijos darbus. Gyvena po kelerius metus, bet sukasi tarp tautiečių, taip ir neišmoksta kalbos, negali nueiti pas gydytoją, parduotuvėje rodo pirštu, nesugeba už save pakovoti - vienas pažįstamas nustebino tuo, kad net nežino, kuriai šaliai mokesčius moka ir kiek: gauna lapelį, bet nemoka jo perskaityti, paklausti bijo. Arba mažamečiai vertėjauja suaugusiems tėvams ir tvarko visus šeimos reikalus, nes tėvai paprasčiausiai nesusikalba su vietiniais. Kas dėl to kaltas? Vėlgi žinių stoka. Galima savaitgalį praleisti alų ar stipriau gurkšnojant, o galima lankyti kalbos mokyklas. Bet kam tas vargas… Užuot mokęsi ir ieškoję galimybių savo šalyje, geriau skųstis ir didinti pašalpų prašančių tautiečių gretas užsienyje. Neseniai skaičiau straipsnį, palyginantį jaunų mamų padėtį Lietuvoje ir, berods, Airijoje. Mane nustebino pati straipsnio užmačia - ne skatinti mokytis pasirūpinti savimi, o tarsi reklama, kad socialiai remtiniems asmenims netgi labai verta vykti ten, kur pašalpos didesnės. Suprask, ne ieškok galimybių išgyventi pats ir to išmokyti savo atžalas, o vyk paskui didesnį pašalpos kąsnį ir tokią gyvenimo sampratą skiepyk vaikams… Aišku, galima sakyti, žiūrėk, kokia bedarbystė kaimuose, ką žmonėms daryti, jie kitos išeities nemato, kaip išvykti. TV rodo bobikes, išdidžiai vardijančias, kiek jų giminių išvykę ir kad pačios ketina papildyti besikariančių ant kitų mokesčių mokėtojų sprando armiją. Juk čia viskas blogai. Bet pasidairyk po mūsų kaimus - betvarkė, šiukšlynai, pilna girtuoklių. Vietoje eilinio “bambalio” galėtų paimti ir išsikuopti kiemą, susitvarkyti išvirtusią tvorą, - žiūrėk, ir kokia kaimo turizmo sodybėlė išeitų ar amatas koks pavyktų. Ne visiems skirta būti gydytojais, bet ir kiti darbai ne mažiau reikalingi, tik reikia norėti pačiam būti savo gyvenimo šeimininku, ne tikėtis valdžios malonių, kad kažkas “ateis ir padarys tvarką”, bet suprasti, ko nori ir siekti to - dabar, iškart, neatidėliojant rytojui, kitai savaitei, kitam mėnesiui, ne laukiant palankių aplinkybių, o susikurti jas. Tai tiek.

Rodyk draugams

Klaidos ieškant darbo

Šį kartą nekalbėsiu apie ruošimąsi pokalbiui ir elgesį pokalbio metu. Pirma reikia pasiekti, kad pakviestų į tą pokalbį. O tai priklauso nuo to, kaip bus paruoštas gyvenimo aprašymas (CV) ir kaip pateiktas (atsiųstas).

Taigi, išvardinsiu, kas gali pakišti koją net labai tinkamam darbuotojui:

1. Siųsti CV be jokio kreipinio laiške, nenurodant, į kokias pareigas pretenduoji (”nei labas, nei viso gero”).

2. Palikti “To” laukelyje visus kontaktus, kam siųstas CV.

3. Rašyti kreipinį familiariai, nepasidomėjus verslo korespondencijai keliamais reikalavimais.

4. Nesiųsti motyvacinio laiško - kai gaunama labai daug laiškų, nėra laiko skaityti viso CV ir tikrinti ar žmogus atitinka reikalavimus, keliamus kandidatui, ir toks laiškas greičiausiai liks be dėmesio. Gerbkime kitų laiką ir nereikalaukime sau dėmesio ir laiko daugiau, nei esame verti :-)

5. CV ir motyvacinis laiškas su gramatinėmis klaidomis. Personalo atrankų specialistai sako, kad atmeta CV, kai pastebi antrą klaidą, ir susidaro neigiamą nuomonę apie kandidato sugebėjimus. Net jei CV siunčiamas į, rodos, didelio išprusimo nereikalaujančią vietą, tinkamas pasirodymas padėtų sudaryti gerą nuomonę. Niekad nereikia nuvertinti pasiūlymo ir parodyti, kad žiūri atmestinai.

6. Kritiškai nuteikia parašai - kai kandidatas pasirašo pravarde, arba elektroninio pašto adresas skamba vulgariai - sexiuke@…. Vėlgi sugrįžtama prie to, kad žmogus neturi žalio supratimo, kur jis eina ir ko, kad bendrauja ne su pažįstamų rateliu.

6. Netinkamos nuotraukos. Jums gal ir labai gražios nuotraukos, kurias talpinate savo profilyje pažinčių svetainėje, bet siunčiant dėl darbo, reikėtų vengti pozavimo sau vonioje su apatiniais. Darbdaviui svarbiau, kaip kandidatas sugeba bendrauti su klientais, nei kokias “gundančias” pozas ji moka.

7. Neverta klausinėti apie tai, kiek žmogus “gaus” “dabar, po bandomojo, vėliau”, kol dar net CV neperskaitytas. Arba paskambinus tartis dėl pokalbio laiko. Leiskite darbdaviui susipažinti su Jumis ir įvertinti Jūsų sugebėjimus UŽSIDIRBTI.

8. Išsiskirti padeda ne įžūlumas, o originalumas.

9. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus patarimas: skaitykite reikalavimus kadidatui, išdėstytus skelbime. Apie darbo pobūdį. Nekaip nuteikia, kai paskambinęs dėl darbo vietos žmogus klausinėja to, kas parašyta skelbime. Atsiverskite kompanijos, į kurios komandą kandidatuojate, svetainę. Žinokite, kur kandidatuojate. Nes merginos, baigusiso filologiją, nepakvies pokalbiui į autodetalėmis sunkvežimiams prekiaujančią įmonę, o vyras, atsiuntęs CV į apatinio trikotažo pardavėjo poziciją, sukels tik šypseną. Jei skelbime rašoma, kad būtina patirtis kokioje srityje ir nurodyta netgi metais, dažniausiai tai nėra darbdavių “išmislas”, o bandymas atsiriboti nuo atsitiktinių žmonių ir noras, kad kreitųsi būtent tos srities specialistai. Jei patirtis nereikalinga, jai reikalavimai ir nekeliami.

Gerbkime ir taupykime ne tik savo, bet ir kitų laiką.

Patarimai autoriniai, tad jeigu ką sudomins, publikuoti galima tik su autorės leidimu.

Rodyk draugams

Maistas iškylai ir būtiniausi daiktai

Prasidėjo baidarių sezonas, į miškus, paežeres patraukė ir tie, kas žiemą nesižavėjo iškylomis į gamtą.

Taigi, ko reikia, važiuojant nakvynei su palapine? Kad ko nors svarbaus neužmirščiau, paieškojau informacijos internete, pateikiu santrauką (rekomendacinę):

Ko reikia iškylai?

  • Palapinės.
  • Pripučiamo čiužinio.
  • Miegmaišių.
  • Prožektoriaus.
  • Maudymosi kostiumėlio, rakšluosčio.
  • Vienkartinių indų: lėkščių, stiklinių arba puodelių, šaukštų ir šakučių, dubenėlių (salotoms, šašlykams).
  • Šašlykinės arba kepsninės, iešmų, kibiro žuvienei.
  • Aštraus peilio mėsai, žuviai, daržovėms pjaustyti.
  • Celofano ir vienkartinių servetėlių.
  • Popierinių ir drėgnų servetėlių, rankšluosčių.
  • Kirvio, malkų, jeigu žinote, kad vietoje nebus sausuolių, anglių, degtukų ir senų laikraščių laužui užkurti.
  • Sulankstomų kėdžių, staliuko.
  • Šiukšlių maišų.
  • Geriamojo vandens.
  • Vaistinėlės ir priemonių nuo uodų.
  • Duonos, aliejaus, prieskonių, druskos, arbatos, kavos, saldumynų, cukraus ir t.t.
  • Pledų arba kilimėlių.

Bendra taisyklė, vienijanti iškylų maistą, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jos būtų organizuojamos, - viskas turi būti paruošiama kuo paprasčiau. Sluoksniuoti sumuštinukai - geri tuo, kad juos galima pagaminti iš bet ko. Užkandžiams gamtoje tinka krekeriai, traškučiai, sausainiai, kukurūzų dribsniai, traški duonelė. Vienas labai paprastas ir populiarus variantas: paimi ilgą prancūzišką batoną, perpjauni per pusę, tepi sviestą, dedi vytinto kumpio, sūrio, apšlakstai alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu, suvynioji ir nešiesi. Kitas variantas - paimkite kokios nors minkštos duonos, geriausia - čiabatos. Perpjaukite, išimkite jos vidų. Tada pasidarykite salotų. Tuomet visą tą mišinį dėkite į išskobtą duoną ir uždenkite likusia duonos dalimi.

Geriau į išvyką imti fasuotus nedideliais kiekiais vakuuminiuose maišeliuose maisto produktus.

© Kelionių maršrutai

Rodyk draugams

Apie priemones nuo uodų ir erkių įkandimų

Sveika, veiksminga, natūralu

Atšilus orams taip traukia laisvalaikį praleisti gamtoje, bet su vasaros malonumais ateina ir nepatogumų. Vos ištrūksti iš miesto, nuotaiką ima temdyti iškart užpuolanti nesuskaičiuojami pardavimų spiečiai - įvairūs skaudžiai geliantys kraujasiurbiai. Deja, uodų, mašalų ar kitų vabzdžių atakos - neatskiriama lietuviškos vasaros ir miškų ir drėgnesnių vietų dalis. Negana to, pasitaiko ir baisiau - grįžus aptikti įsisiurbusią erkę.

Pasaulyje žinoma apie 3 000 rūšių uodų, Lietuvoje jų gyvena apie 300. Žmogų puola ne visų rūšių uodai, ne visi uodai yra kraugeriai. Kraują siurbia vadinamieji tikrieji uodai (lot. Culicidae), ir tik patelės. Joms reikia maisto - kraujo, kad galėtų subrandinti kiaušinėlius. Auką uodo patelės gali užuosti per 60-70 m, o suranda pagal skleidžiamą šilumą, išskiriamą anglies dioksidą, prakaito kvapą bei kitas chemines medžiagas. Uodė gali prisisiurbti 4 kartus didesnį kraujo kiekį nei pati sveria.

Uodų įkandimai skausmingi, sukelia niežulį, o alergiškiems žmonėms - įvairius odos patologinius simptomus. Niežėjimas ir raudonos odos dėmės, atsiradusios įkandus uodui - tai alerginė odos reakcija į proteinus, esančius uodo seilėse.

Uodai labiausiai puola vaikus (dėl plonesnės odos) ir smarkiai prakaituojančius suaugusius bei nėščiąsias. Mokslinių tyrimų metu įrodyta, kad nėščiosios išskiria uodams itin patrauklias medžiagas.

Namus nuo šių vabzdžių galima apsaugoti specialiais tinkleliais langams ir durims. Vykstantiems į gamtą apsisaugojimui nuo uodų įkandimų patartina naudoti repelentus (kraujasiurbius nariuotakojus atbaidančias medžiagas). Jų efektyvumas ir veikimo trukmė priklauso nuo rūšies, naudojimo būdo, aplinkos sąlygų (temperatūros, drėgmės, vėjo), vabzdžių jautrumo repelentui. Uodai vengia eterinių aliejų.

Kitų kraujasiurbių - mašalų įkandimai skausmingi, sukelia stiprų niežulį, odos patinimą ir uždegimą įkandimo vietoje. Odos pokyčiai gali išsilaikyti ilgą laiką. Daugybiniai įkandimai sukelia simuliotoksikozę, kuri gali pasireikšti bendrais organizmo negalavimais: galvos skausmu, svaigimu, kraujospūdžio sutrikimais, silpnumu, kvėpavimo sutrikimu ir pan.

Su erkėmis susitinkame visur ir jų maitinimosi laikas ilgesnis nei uodų. Priešingai nei pastarųjų atveju, erkių populiacijos didumui vasaros drėgnumas įtakos neturi. Europinė miško erkė Ixodes ricinus - pagrindinis erkių platinamų ligų - Laimo ligos ir encefalito - platintojas Europoje ir Lietuvoje. Ši erkė paplitusi visuose šalies miškuose ir miestų parkuose, o aktyvusis periodas trunka nuo kovo iki lapkričio mėn. Iksodinėms erkėms labiausiai tinkama aplinka - lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose šios erkės taip pat randamos, bet čia jų gausa mažesnė. Labiausiai išalkusios erkės visada būna pavasarį. Joms išgyventi būtinas kraujas - tam, kad išsivystytų į kitą stadiją arba, jei tai jau subrendusi patelė, subrandintų kiaušinius ir juos sudėtų. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1-1,5 m.) laukdama tinkamos aukos.  Erkė dažniausiai įsisiurbia į tas kūno vietas, kur oda ploniausia - kaklą, paausius, kirkšnį, pažastį, kojų ar rankų lenkimo srityje. Žmonės erkių platinamomis ligomis suserga, įkandus infekuotai erkei. Net ir pasiskiepijus nuo erkinio encefalito, būtina saugotis erkių, nes jos perneša boreliozės, dar vadinamos Laimo liga, sukėlėją. Skiepų nuo šios ligos nėra, o sukėlėju Lietuvoje užsikrėtusios vidutiniškai apie 15 procentų erkių. Erkinio encefalito virusu - mažiau.

Patikimas apsisaugojimo nuo erkių įkandimo būdas - tinkami drabužiai ir repelentai (apsaugines priemones). Žinoma, vasarą aklini apdarai poilsiui gamtoje netinka,  tad tenka gintis kitokiomis priemonėmis. Kol erkė suranda kur įsisiurbti, praeina maždaug valanda. Nėra tokių stebuklų, kad suleidus vakciną iškart atsirastų imunitetas nuo erkinio encefalito. Specialistai sutaria, kad veiksmingiausia gynyba nuo ligos - jos prevencija. Svarbu tinkamai pasirinkti repelentus, nes ne visi yra išties veiksmingi. Kokybiški repelentai, apsaugantys nuo erkių, uodų, sparvų, mašalų ar muselių, turi turėti kuo mažesnį pašalinį poveikį žmogui ir kuo ilgesnį veikimo laiką. Svarbu, kokia yra pagrindinė veiklioji medžiaga - preparatas neturi kenkti ir pačiam žmogui. Pavyzdžiui, žmogaus sveikatai pavojingi organiniai chloro, fosforo junginiai bei karbamatai, kenksmingos ir didelės dietiltuloamido ir dimetilftalato dozės.

Vaikams preparatus geriausia rinktis be dimetilftalato, o dietiltuolamido kiekis juose neturi viršyti 5-7,5 proc. Saugiau naudoti ne aerozolius, bet kremus, losjonus ir emulsijas, nes jie lėčiau įsigeria į odą, nepatenka į kvėpavimo takus ir akis. Apskritai vaikai yra jautresni tokiems dalykams, tad derėtų paieškoti specialiai jiems skirtų priemonių.

Rodyk draugams