BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėtytų mėtytų kampelis

Kodėl skaitom “Žmones” ar žiūrim visokius šokių projektus, užuot patys šokę?

vetytaametyta ● 2010-10-09

Šis mano įrašas bus apie savišvietą, tad tie, kas tikėjosi ditirambų populiariam žurnalui, deja, nusivils.

Šiandien atlikti daugumą darbų reikia kur kas aukštesnio žinių lygio nei prieš 20 ar 30 metų. Sudėtingas įsitvirtinimas darbo rinkoje reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Prisitaikyti prie kintančių sąlygų padeda mokymasis: technologijų kaitos tempas toks spartus, kad šiandien žengiantys į darbo rinką negali tikėtis visą gyvenimą dirbti viename darbe, turėti tik vieną specialybę ir visą laiką likti viename ūkio sektoriuje. Daugeliui dabartinių jaunų žmonių per savo darbo karjerą gali tekti net keletą kartų radikaliai pakeisti profesiją. Pagal mokymosi visą gyvenimą lygį Lietuva dvigubai atsilieka nuo ES vidurkio: ES šalyse šis rodiklis siekia 9,5 procento, Lietuvoje  pernai siekė 4,5 procento, 2007 metais - 5,3 proc., 2008 - 4,9 proc. 2002 m. - tik 3,3 proc. Tarp Lietuvos miestų gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais siekė 5,5 proc., tarp kaimo gyventojų - vos 2,3 procento. Tarp moterų šis rodiklis pernai buvo 5,4 proc., vyrų - 3,6 procento.

Tai tiek skaičių. O dabar pamąstymai. Ne paslaptis, kad vis dar labai nemaža dalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas ne turėdami konkretų tikslą, o tiesiog norėdami gauti diplomą. Kiti renkasi studijas pagal tai, kokių specialistų paklausa tuo metu didžiausia. Deja, pasikeitus situacijai rinkoje, tenka arba prisitaikyti, arba minti darbo biržos slenkstį ir keikti valdžią. Pas mus labai žemas ir pasitenkinimo darbu rodiklis (Darbo kokybės indeksas ES, 2008 m.). Labai dažnai girdime iš aplinkinių, kad darbe nepatinka niekas, vietos nekeičia tik iš baimės nerasti kitos. Bet kodėl taip yra? Kodėl žmonės, suprasdami, kad aukštesnė kvalifikacija didina darbuotojo vertę rinkoje, vis tiek renkasi vakarą ant sofos? Savaitgalį prie TV, užuot skyrę valandą mokymuisi?

Mes mėgstame dejuoti, skųstis, bet nemėgstame įdėti pastangų ką nors keisti. Štai vienas mano pažįstamas sako: “Jei mokėčiau anglų kalbą, galėčiau tikėtis kur kas aukštesnių pareigų ir išplaukčiau į platesnius vandenis; dabartinės mano pareigos neatitinka mano sugebėjimų”… Ką jis daro, kad gautų tas tinkamas pareigas? Ogi nieko. Laukia, kol kompanija apmokės anglų kalbos kursus. O kam tai kompanijai mokėti, jei ateina daugybė tokių, į kuriuos papildomai nereikia investuoti? Kam jai investuoti į darbuotoją, kuris pats sau nekelia tikslų? Kita situacija: kažkada vienai įmonei labai skubiai reikėjo darbuotojo, priėmė per pažįstamus, nors žinių ir patirties šis neturėjo. Pažadėjo mokytis, tebežada iki šiol. Praėjo keleri metai, žmogus reikalauja aukštesnių pareigų, bet nieko  nedaro, kad atitiktų joms keliamus reikalavimus. Sunku patikėti, kad šiais laikais dar yra vadybininkų, nesugebančių naudotis kompiuteriu, nemokančių sukurti lentelės, naudotis el. paštu, paruošti komercinio pasiūlymo. Į tai darbuotojas numoja ranka, paaiškindamas, kad jis ir neketina mokytis, - jis puikiai be to išgyvena; nors draugiški kolegos turi perrašinėti užsakymus, ruošti pasiūlymus. Žmogus net laiko savo trūkumą privilegija, kad kažko nemokant jam kažko ir nereikia daryti. Ir tikina, kad susitvarkytų ir su aukštesnėmis pareigomis. “Nemoku reikalingos kalbos? Tegu įmonė mane išmoko, bet laiko po darbo aš neturiu”. Absurdas? Bet tai gyvenimiška situacija.

Pas mus įprasta, kad baigė žmogus universitetą, ir viskas, jis jau “specialistas” visam gyvenimui… “Baigėsi sunkūs laikai, dabar jau galima atsipūsti”. Vėlgi, viskas gerai, jei darbas atitinka specialybę, bet taip būna retai, ar ne? Baigia žmogus pedagoginį, nes ten lengviausia buvo įstoti. Ateina dirbti versle. Žinių trūksta, ką paprastai daro? Vienas iš penkių turbūt bando užpildyti spragas, mokosi laisvalaikiu, kiti gi vegetuoja ir, susikaupus savo arba darbdavių nepasitenkinimui, keičia darbą. Priimami avansu, žinodami, kad reikės pasitempti iki kolegų lygio, prisižada tobulėti, bet netrukus tą pažadą pamiršta, - “Kodėl turėčiau mokytis laisvalaikiu? Tai viršvalandžiai!!! Man už juos nemoka”… Ir renkasi “atsipūsti”. Juokinga, kai kandidatų klausi - kokią knygą skaitei pastaruoju metu? Kokią literatūrą mėgsti? 9 iš 10-ies numoja ranka: “Oj, ką jūs, studijų metu tiek prisiskaičiau, kad dabar renkuosi tik žurnalus… Juk darbe taip pavargstu!” :) Arba linksi galva - taip taip, skaitau! Klausi - išvardinkite, ką? Atsakymas” Žmonės”, “Cosmo”… Kodėl renkatės būtent tokius skaitinius? “Nes ten nereikia GALVOTI”. O dar sakoma, kad mes išnaudojame tik 10 % savo smegenų galimybių…

Toliau. Pratęsiant temą apie tai, kaip žmogus žino, ko trūksta pasiekti tam, ko trokšta, bet NIEKO nedaro. Žinau atvejų, kai žmonėms buvo duotas bandomasis terminas - arba išmoksti (naudotis kompiuteriu, kalbą, etc.), arba atsisveikiname. Atrodytų, duotas aiškus tikslas, pasiraitojai rankoves ir pirmyn. Bet ne, praeina pirmasis šokas, ir matai, kad žmogus vietoje to, kad ieškotų priemonių tikslui pasiekti, ieško būdų, kaip paveikti “skriaudiką”: kuria sąmokslo teorijas, palaikančiųjų koalicijas, istorijas emociniam šantažui apie tai, kaip kasdien gyvena palaikomas raminamųjų… Bet nesugeba parodyti bent vieno žingsnio link to, dėl ko visa košė ir užvirta. Rezultatas - žmogus jau bedarbis ir energingai mina įvairių firmų slenksčius, netgi pripažįsta savo žinių spragas, aišku, pažada mokytis… “Tobulėjimas - kasdieninė mano duona, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo”! Žinoma, netrukus tuos lozungus užmirš, pasirinks vakarus su šokių projektais, o priminus apkaltins “ant manęs užsisėdo”… Kam man eiti į buhalterių kursus, jei vakarą galiu praleisti prie TV ant sofos su traškučių pakeliu, verkšlenant, kad kaupiasi “gelbėjimosi ratas” :)

Kodėl taip yra, kodėl renkamės lengviausią kelią, bevertę rašliavą apie naujus kažkieno (visiškai svetimo žmogaus) batelius, žinovų tonu komentuojame TV šokėjų pažangą, užuot patys skyrę laiko ir pastangų repeticijoms? Ai, nespėjam… Tik visi pripažįsta, kad kai turi daug nuveikti, daugiau ir spėji. Vakarą praleidus keramikos kursuose, gatvės šokiuose ar kalbų mokykloje atsirastų įdomesnių aktualijų nei pletkai apie Zvonkę, veidą nutviekstų platesnė šypsena, pakiltų nuotaika - juk kažką darome DĖL SAVĘS, ne dėl kitų.

Dabar kiek mūsų tautiečių išvyksta į užsienį - nekalbėsiu apie vyraujantį nusivylimą visuose visuomenės sluoksniuose. Labai dažna emigracijos priežastis, ypač periferijoje, yra nedarbas. Primenu aukščiau minėtus skaičius: tarp Lietuvos kaimo gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2009 metais tesiekė vos 2,3 procento. Čia neturėdami elementarių darbo rinkai reikalingų įgūdžių, ir užsienyje gauna dirbti žemiausios kvalifikacijos darbus. Gyvena po kelerius metus, bet sukasi tarp tautiečių, taip ir neišmoksta kalbos, negali nueiti pas gydytoją, parduotuvėje rodo pirštu, nesugeba už save pakovoti - vienas pažįstamas nustebino tuo, kad net nežino, kuriai šaliai mokesčius moka ir kiek: gauna lapelį, bet nemoka jo perskaityti, paklausti bijo. Arba mažamečiai vertėjauja suaugusiems tėvams ir tvarko visus šeimos reikalus, nes tėvai paprasčiausiai nesusikalba su vietiniais. Kas dėl to kaltas? Vėlgi žinių stoka. Galima savaitgalį praleisti alų ar stipriau gurkšnojant, o galima lankyti kalbos mokyklas. Bet kam tas vargas… Užuot mokęsi ir ieškoję galimybių savo šalyje, geriau skųstis ir didinti pašalpų prašančių tautiečių gretas užsienyje. Neseniai skaičiau straipsnį, palyginantį jaunų mamų padėtį Lietuvoje ir, berods, Airijoje. Mane nustebino pati straipsnio užmačia - ne skatinti mokytis pasirūpinti savimi, o tarsi reklama, kad socialiai remtiniems asmenims netgi labai verta vykti ten, kur pašalpos didesnės. Suprask, ne ieškok galimybių išgyventi pats ir to išmokyti savo atžalas, o vyk paskui didesnį pašalpos kąsnį ir tokią gyvenimo sampratą skiepyk vaikams… Aišku, galima sakyti, žiūrėk, kokia bedarbystė kaimuose, ką žmonėms daryti, jie kitos išeities nemato, kaip išvykti. TV rodo bobikes, išdidžiai vardijančias, kiek jų giminių išvykę ir kad pačios ketina papildyti besikariančių ant kitų mokesčių mokėtojų sprando armiją. Juk čia viskas blogai. Bet pasidairyk po mūsų kaimus - betvarkė, šiukšlynai, pilna girtuoklių. Vietoje eilinio “bambalio” galėtų paimti ir išsikuopti kiemą, susitvarkyti išvirtusią tvorą, - žiūrėk, ir kokia kaimo turizmo sodybėlė išeitų ar amatas koks pavyktų. Ne visiems skirta būti gydytojais, bet ir kiti darbai ne mažiau reikalingi, tik reikia norėti pačiam būti savo gyvenimo šeimininku, ne tikėtis valdžios malonių, kad kažkas “ateis ir padarys tvarką”, bet suprasti, ko nori ir siekti to - dabar, iškart, neatidėliojant rytojui, kitai savaitei, kitam mėnesiui, ne laukiant palankių aplinkybių, o susikurti jas. Tai tiek.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (4) : "Kodėl skaitom “Žmones” ar žiūrim visokius šokių projektus, užuot patys šokę?"

1 | derva

2010-10-09 ● 11:57

tikriausiai vienas iš rimčiausių, protingiausių ir įdomiausių įrašų, kuriuos esu skaičiusi bloge. Aišku, kad patiko.

2 | Katė Ant Palangės

2010-10-09 ● 12:13

Pritariu Dervai. Labai teisingos, kritiškos, analitiškos įžvalgos. Taiklu. Tikiuosi, perskaitys bent keletas tų, apie kuriuos kalbi. Perskaitys ir pagaliau susimąstys.

3 | Ledinė

2011-04-15 ● 20:45

Tikrai privertė ir mane susimąstyt, kad savo brangų laiką taip dažnai išvaistome tiesiog vėjais, užuot tobulėję ir kūrę savo vertę…

4 | Pakaruoklis

2012-01-15 ● 15:09

Perskaičiau. Patiko. Ačiū. Bet pati seniai žinau, kad renkuosi lengvesnį kelią. Visi tinginiai, mes žinom, kad esam nevykėliai, tik kiti bijo prisipažinti, o aš nebijau. Bet tai tokiai naglai nevykėlei pasakyk, kokdėl taip yra? Man atrodo, kad man labai patinka būti niekuo ir skundžiuosi iš neturėjimo ką veikti. Tai va, kodėl mes esam, tokie nevykėlei? Kodėl renkamės lengvesnį kelią? Kur semtis motyvacijos? Kai kas nors tokį straipsnį parašys, o tada aš ne tik susimąstysiu, bet ir imsiuosi veiksmų, tada aš pasakysiu, kad GERAS straipsnis, “vienas rimčiausių”… :)

Rašyti komentarą

Draugai

Norintiems išmokti vairuoti

Žvejams

...

free counters

Jei reikia padangų

 

Lapkritis 2018
P A T K P Š S
« Bir    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930